Mariologija – tai teologijos šaka, sistemingai tyrinėjanti Dievo Motinos Mergelės Marijos asmenį, vaidmenį išganymo istorijoje, jos garbinimą ir reikšmę krikščioniškajame tikėjime bei gyvenime. Tai gilus ir daugiasluoksnis mokslas, siekiantis suprasti ypatingą Marijos vietą Dievo plane ir jos santykį su Sūnumi Jėzumi Kristumi bei Bažnyčia.
Žodis „mariologija“ yra sudurtinis, kilęs iš dviejų graikiškų žodžių:
- Μαρία (Maria): Hebrajiško vardo Mirjam (מִרְיָם) graikiška forma, reiškianti „Mergelė Marija“.
- λόγος (logos): Reiškia „žodis“, „kalba“, „mokslas“, „protas“.
Tiesiogine prasme mariologija reiškia „mokslas apie Mariją“ arba „kalba apie Mariją“.
Mariologija nėra tiesiog pamaldumo Marijai išraiška, nors pamaldumas dažnai yra jos tyrimų objektas ir įkvėpimo šaltinis. Tai akademinė disciplina, kuri:
- Tiria Šventojo Rašto liudijimus apie Mariją: Analizuoja Senojo Testamento pranašystes ir provaizdžius bei Naujojo Testamento pasakojimus apie Marijos gyvenimą, ypač Evangelijose ir Apaštalų Darbuose.
- Analizuoja Bažnyčios Tėvų ir vėlesnių teologų mokymą apie Mariją: Nagrinėja, kaip Bažnyčios tradicijoje vystėsi supratimas apie Marijos vaidmenį ir privilegijas.
- Studijuoja Bažnyčios Magisteriumo dokumentus apie Mariją: Įskaitant visuotinių susirinkimų nutarimus ir popiežių enciklikas bei apaštališkuosius laiškus.
- Nagrinėja mariologines dogmas: Tokias kaip Marijos Dievo Motinystė, Jos Nekaltasis Prasidėjimas, Jos Nuolatinis Mergeliškumas ir Jos Ėmimas į Dangų.
- Aprašo ir analizuoja marijinį pamaldumą: Tyrinėja įvairias maldos formas, šventes, šventoves, meną ir liaudies pamaldumo praktikas, susijusias su Marija.
- Svarsto Marijos santykį su Kristumi (kristologija), Bažnyčia (ekleziologija) ir Šventąja Dvasia (pneumatologija). Mariologija visuomet pabrėžia, kad Marija yra neatsiejama nuo savo Sūnaus ir Jo išganomojo darbo.
- Aiškinasi Marijos, kaip tikėjimo pavyzdžio ir užtarėjos, vaidmenį krikščionių dvasiniame gyvenime.
Mariologija yra studijuojama teologijos fakultetuose, kunigų seminarijose, o jos įžvalgos naudojamos pamoksluose, katechezėje, dvasiniame vadovavime ir formuojant liturgines praktikas.
Nors pats terminas „mariologija“ kaip atskira disciplina atsirado palyginti vėlai (XVIII–XIX a.), apmąstymai apie Mariją siekia pačią krikščionybės pradžią:
- Ankstyvoji Bažnyčia: Jau pirmieji krikščionys gerbė Mariją kaip Jėzaus Motiną. Bažnyčios Tėvai (pvz., Šv. Justinas Kankinys, Šv. Ireniejus Lionietis) lygino Mariją su Ieva, vadindami ją „Naująja Ieva“, kuri savo klusnumu atitaisė pirmosios Ievos neklusnumą. Pabrėžtas jos mergeliškumas.
- Efezo Susirinkimas (431 m.): Šiame susirinkime Marijai oficialiai suteiktas titulas Theotokos (gr. Θεοτόκος – „Dievo Gimdytoja“). Tai buvo ne tiek mariologinis, kiek kristologinis apibrėžimas, pabrėžiantis Jėzaus Kristaus dievystę nuo pat Jo įsikūnijimo momento. Tačiau jis turėjo milžinišką įtaką marijinio pamaldumo ir teologijos raidai.
- Viduramžiai: Marijos garbinimas suklestėjo viduramžiais. Atsirado daug marijinių maldų (pvz., „Sveika, Marija“), himnų, švenčių. Teologai (pvz., Šv. Bernardas Klervietis, Šv. Bonaventūra, pal. Jonas Dunsas Škotas) gilinosi į jos privilegijas, ypač Nekaltojo Prasidėjimo klausimą.
- Reformacija ir Kontrreformacija: Protestantų reformatoriai, nors gerbė Mariją kaip Jėzaus Motiną, kritikavo, jų manymu, perdėtą katalikišką marijinį pamaldumą. Atsakydama į tai, Katalikų Bažnyčia per Tridento Susirinkimą ir vėliau patvirtino tradicinį mokymą apie Mariją.
- Naujieji Laikai: XIX ir XX amžiai tapo ypatingu mariologijos suklestėjimo laikotarpiu. Buvo paskelbtos dvi mariologinės dogmos:
- Nekaltasis Prasidėjimas (1854 m., popiežius Pijus IX, bulė Ineffabilis Deus): Marija nuo pat savo prasidėjimo momento buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės.
- Ėmimas į Dangų (1950 m., popiežius Pijus XII, apaštališkoji konstitucija Munificentissimus Deus): Po savo žemiškojo gyvenimo pabaigos Marija su kūnu ir siela buvo paimta į dangaus šlovę.
- Vatikano II Susirinkimas (1962–1965 m.): Šis susirinkimas skyrė Marijai svarbų skyrių dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią „Lumen Gentium“ (VIII skyrius). Jame Marija pristatoma kaip Bažnyčios narė, jos pirmavaizdis ir Motina, glaudžiai susijusi su Kristumi ir Jo išganomuoju darbu. Susirinkimas pabrėžė ekumeninį jautrumą mariologijos klausimais.
- Popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikatas: Pasižymėjo ypatingu dėmesiu Marijai (pvz., enciklika „Redemptoris Mater“, 1987 m.).
Svarbios Citatos (iš Bažnyčios dokumentų ar teologų):
- „Per Mariją į Jėzų“ (lot. Ad Iesum per Mariam): Populiari frazė, atspindinti Marijos, kaip vedlės pas Kristų, vaidmenį.
- „Ką tik jis [Jėzus] jums lieps, darykite!“ (Jn 2, 5): Marijos žodžiai Kanos vestuvėse, laikomi jos nuolatinio raginimo krikščionims pavyzdžiu.
- „Štai tavo sūnus! (…) Štai tavo motina!“ (Jn 19, 26-27): Jėzaus žodžiai nuo kryžiaus mokiniui Jonui ir Marijai, kuriuos Bažnyčia interpretuoja kaip Marijos paskyrimą visų tikinčiųjų dvasine Motina.
- Iš „Lumen Gentium“ (Vatikano II Susirinkimas): „Marija, Adomo duktė, sutikdama su dieviškuoju žodžiu, tapo Jėzaus Motina ir, visa širdimi bei be jokios nuodėmės kliūties priimdama dieviškąją išganomąją valią, kaip nuolanki Viešpaties tarnaitė, visiškai pasišventė savo Sūnaus asmeniui ir darbui.“ (LG 56)
- Šv. Liudvikas Marija Grinjonas de Monforas: „Dievas norėjo pradėti ir užbaigti savo didžiausius darbus per Švenčiausiąją Mergelę Mariją.“
Mariologija nėra sausa akademinė disciplina, atsiejama nuo tikinčiųjų gyvenimo. Ji padeda:
- Geriau pažinti Kristų: Suprasti Marijos vaidmenį reiškia giliau suvokti Įsikūnijimo slėpinį ir Jėzaus žmogiškumą.
- Stiprinti tikėjimą: Marija yra tikėjimo, klusnumo ir pasitikėjimo Dievu pavyzdys.
- Puoselėti pamaldumą: Teisingas mariologinis supratimas padeda išvengti kraštutinumų ir ugdyti sveiką, Kristaus link vedantį pamaldumą Marijai.
- Suprasti Bažnyčios prigimtį: Marija yra Bažnyčios provaizdis ir Motina, atspindinti Bažnyčios pašaukimą būti šventa ir nekalta.
- Skatinti ekumeninį dialogą: Nors mariologija yra viena iš sričių, kurioje egzistuoja skirtumų tarp krikščioniškų konfesijų, pastangos geriau suprasti vieni kitų požiūrį gali prisidėti prie didesnės vienybės.
Mariologija yra dinamiška teologijos sritis, kviečianti nuolat iš naujo atrasti Mergelės Marijos asmens ir misijos grožį bei gilumą. Ji nėra savitikslė, o visuomet nukreipta į Kristų ir Jo išganomąjį darbą, padedanti tikintiesiems augti tikėjime, viltyje ir meilėje, sekant tos, kuri yra „palaiminta tarp moterų“ ir visų tikinčiųjų Motina, pavyzdžiu.