Enciklika Lux veritatis

„Lux Veritatis“ (liet. „Tiesos šviesa“) – tai popiežiaus Pijaus XI paskelbta enciklika, pasirodžiusi 1931 m. gruodžio 25 d., per Kalėdas. Ji buvo parašyta Efezo visuotinio Bažnyčios susirinkimo 1500 metų sukakčiai pažymėti. Encikliką parašė pats Pijus XI (tikrasis vardas Achille Ratti), kuris pontifikavo nuo 1922 m. iki 1939 m. Tai buvo laikotarpis, kai Katalikų Bažnyčia turėjo reaguoti tiek į išorines, tiek į vidines grėsmes – nuo sekuliarizmo iki modernizmo bei totalitarizmo ideologijų kilimo Europoje.

Nors oficialaus Vatikano vertimo į lietuvių kalbą nėra, enciklikos pavadinimas dažniausiai verčiamas kaip „Tiesos šviesa“. Kai kur lietuviškuose šaltiniuose gali būti minima ir „Šviesa tiesos“, tačiau vyraujantis variantas – „Tiesos šviesa“. Ši enciklika dažnai priskiriama prie Bažnyčios mariologinių bei kristologinių dokumentų.

Enciklikos atsiradimą lėmė ne tik istorinė Efezo susirinkimo sukaktis, bet ir tuo metu tvyrojusios teologinės bei ideologinės įtampos. Efezo susirinkimas 431 m. patvirtino vieną svarbiausių Katalikų Bažnyčios dogmų – kad Švenčiausioji Mergelė Marija yra Dievo Motina (Theotokos), nes ji pagimdė Jėzų Kristų – tikrąjį Dievą ir tikrąjį žmogų vienoje asmenyje. Susirinkimas pasmerkė Nestoriaus ereziją, kuri teigė, kad Kristuje yra dvi atskiros asmenybės – dieviškoji ir žmogiškoji.

Popiežius Pijus XI, minėdamas šį svarbų įvykį, siekė priminti tikintiesiems Bažnyčios doktrinų nekintamumą ir autentiškumą, taip pat sustiprinti pasitikėjimą Bažnyčios autoritetu tikėjimo klausimais. Vienas pagrindinių enciklikos tikslų buvo apginti Bažnyčios mokymą apie Jėzaus Kristaus dvilypę – dieviškąją ir žmogiškąją – prigimtį bei Marijos ypatingą vaidmenį išganymo plane. Taip pat enciklika kvietė atsigręžti į ištikimą Bažnyčios Tradiciją, pasipriešinti sekuliarizmui bei racionalistinei teologijai, kuri kėsinosi sumenkinti Kristaus dieviškumą.

Enciklikoje pabrėžiama, kad Efezo susirinkimas yra kertinis taškas Kristaus teologijoje, nes jis apgynė doktriną, jog Kristus yra viena asmenybė – Dievas ir žmogus kartu. Taip pat stipriai akcentuojamas Marijos, kaip Dievo Motinos, vaidmuo. Ji nėra tik Jėzaus kūniškoji motina, bet taip pat – motina To, kuris yra Dievas.

Pijus XI, reaguodamas į tuo metu plintančius religinius iškraipymus ir vis didesnę valstybės bei visuomenės sekuliarizaciją, ragina Bažnyčios narius išlikti ištikimiems dogmoms, neleisti jų sušvelninti ar pertvarkyti pagal pasaulietiškas madas. Taip pat skatinama gilinti pamaldumą Marijai, nes jos vaidmuo neatsiejamas nuo Kristaus slėpinio.

Nors „Lux Veritatis“ nėra plačiai cituojama šiuolaikinėje teologijoje kaip kiti mariologiniai dokumentai (pvz., vėlesnės popiežių enciklikos ar konstitucijos), jos reikšmė glūdi priminime apie tai, kaip svarbu išlaikyti dogmatinį nuoseklumą. Ji prisidėjo prie tų teologinių srovių sustiprinimo, kurios priešinosi modernistiniam požiūriui į tikėjimą ir skatino grįžimą prie Bažnyčios tėvų bei ankstyvųjų susirinkimų autoriteto.

Enciklikos dėmesys Marijai taip pat atvėrė kelią tolimesniems mariologiniams apmąstymams XX amžiuje, kurie galiausiai privedė prie 1950 m. paskelbtos dogmos apie Marijos Ėmimą į dangų kūnu ir siela. Be to, „Lux Veritatis“ gali būti laikoma viena iš kultūrinės bei religinės gynybos nuo totalitarinių ideologijų išraiškų – ji skelbia, kad tiesa apie Kristų ir žmogų negali būti iškraipoma politiniais ar pasaulietiniais sumetimais.

1931 m. paskelbta per Kalėdas, enciklika įgauna papildomą simbolinį svorį – tai laikas, kai tikintieji švenčia Dievo tapimą žmogumi. Taip „Lux Veritatis“ tampa ne tik doktrininiu tekstu, bet ir dvasiniu kvietimu atpažinti tikrąją Kristaus tapatybę bei jos įtaką mūsų gyvenimui. Enciklikoje įžvelgiame gilią apologetikos liniją – ne polemika su pasauliu, bet tikėjimo esmės apmąstymas ir perteikimas.

LUX VERITATIS

POPIEŽIAUS PIJAUS XI ENCIKLIKA

APIE EFEZO SUSIRINKIMĄ

MŪSŲ GERBIAMIEMS BROLIAMS PATRIARCHAMS, PRIMAMS,
ARKIVYSKUPAMS, VYSKUPAMS IR KITIEMS VIETOS ORDINA RAMS,
TURINTIEMS TAIKĄ IR BENDRYSTĘ SU APAŠTALIŠKUOJU SOSTU.

Gerbiami Broliai ir Mylimieji Vaikai, Sveikinimai ir Apaštališkasis Palaiminimas.

Istorija, tiesos šviesa ir amžių liudijimas, jei tik ji teisingai suvokiama ir kruopščiai tiriama, moko mus, kad dieviškasis Jėzaus Kristaus pažadas: „Aš esu su jumis visada, iki pasaulio pabaigos“ (Mato xxviii, 20), niekada neapleido Bažnyčios, Jo Sužadėtinės, ir todėl niekada jos neapleis ateityje. Dar daugiau, kuo audringesnės bangos, kuriomis per amžius blaškoma Petro dieviškoji valtis, tuo akivaizdesnė ir galingesnė jos patirtis apie dangaus malonės pagalbą. Tai ypač išryškėjo pirmajame Bažnyčios amžiuje, ne tik tada, kai krikščionių vardas buvo laikomas niekingu nusikaltimu, baudžiamu mirtimi, bet ir kai tikrasis Kristaus tikėjimas, suklaidintas plintančių eretikų, ypač rytiniuose regionuose, buvo patekęs į didelį pavojų. Mat kaip katalikų vardo persekiotojai vienas po kito žuvo apgailėtinai, o pati Romos imperija žlugo, taip visi eretikai, kaip nudžiūvusios šakos (plg. Jono xv, 6), atplėštos nuo dieviškojo vynmedžio, negalėjo nei gerti gyvybės sulos, nei duoti vaisių.

2. Priešingai, Dievo Bažnyčia, tarp tiek daug audrų ir nykstančių dalykų peripetijų, pasitikėdama vien Dievu, visada ėjo savo keliu tvirtais, užtikrintais žingsniais ir niekada nenustojo uoliai ginti šventojo Evangelijos tiesos lobyno vientisumo, kurį jai patikėjo jos Įkūrėjas.
3. Šios mintys ateina mums į galvą, Gerbiami Broliai, kai ketiname jums šiais laiškais kalbėti apie tą labai palankų įvykį, būtent Ekumeninį Sinodą, kuris prieš penkiolika šimtų metų buvo surengtas Efeze; mat ten, be abejo, buvo atskleista klastinga klaidingai mąstančiųjų iškreiptumas, ir ten taip pat buvo akivaizdi tvirčiausia Bažnyčios tikėjimo, palaikomo dangaus pagalbos, išraiška.
4. Mes žinome, kad, mūsų pageidavimu, buvo įsteigtos dvi iškilių vyrų komisijos, siekiant užtikrinti, kad šis šimtmečio minėjimas būtų deramai švenčiamas ne tik čia, mieste, kuris yra katalikų pasaulio sostinė, bet ir tarp visų tautų. (Žr. laišką iškiliausiems kardinolams B. Pompili ir A. Sincero, 1930 m. gruodžio 25 d. Acta Apostolicae Sedis, t. XXIII, p. 10-12). Ir Mes gerai žinome, kad tie, kuriems pavedėme šią ypatingą užduotį, negailėjo nei rūpesčių, nei darbo ir dėjo visas pastangas, kad užtikrintų sėkmingą jos įgyvendinimą. Šios dosnios pastangos beveik visur sulaukė noriai ir spontaniško atsako, su nuostabiu vieningumu, tiek iš Ganytojų, tiek iš žmonių; visa tai yra priežastis nuoširdžiai pasveikinti, nes Mes esame įsitikinę, kad tai bus ne menkų naudos šaltinių katalikybės bylai.
5. Bet kai Mes atidžiai svarstome šį įvykį ir visas su juo susijusias faktų ir aplinkybių detales, jaučiame, kad Dievo mums patikėtas pareigas reikalauja, kad Mes patys su jumis šiais enciklikos laiškais kalbėtume apie šį labai svarbų klausimą prieš šventės pabaigą ir kaip tik tuo metu, kai vėl atėjome į šventąjį laiką, kai Palaimintoji Mergelė Marija pagimdė mums mūsų Gelbėtoją. Mat Mes puoselėjame gerą viltį, kad ne tik šie mūsų žodžiai bus malonūs ir naudingi jums ir jūsų kaimenei; bet taip pat, jei tie patys bus apsvarstyti ir įvertinti kai kurių tų, kurie skiriasi nuo Apaštališkojo Sosto, mūsų labai brangių brolių ir sūnų, paskatinti tiesos troškimo, gali būti, kad, istorijos, gyvenimo vadovės, mokomi, jie bent jau pajus ilgesį ar nostalgiją vienai kaimenei ir vienam Ganytojui bei tam tikram tikėjimui, kuris visada saugomas ir išlaikomas sveikas bei visas Romos Bažnyčioje. Mat plane, kurį susirinkimo tėvai sekė puldami nestorijonų ereziją, ir visame Efezo Sinodo šventime trys katalikų religijos dogmos, su kuriomis Mes čia daugiausia susirūpinę, buvo šviesiai akivaizdžios visų akims; būtent, kad Jėzuje Kristuje yra viena asmuo ir jis yra Dieviškas; kad Palaimintoji Mergelė Marija turi būti visų pripažįstama ir gerbiama kaip tikrai ir tikra Dievo Motina; ir taip pat, kad tikėjimo ir moralės klausimais Romos Popiežius turi Dievo duotą autoritetą, aukščiausią, neprilygstamą ir niekam nepavaldų, virš visų ir kiekvieno tikinčiojo krikščionio.
6. Todėl nagrinėkime temą tvarkingai, pradėdami nuo doktrinos ir įspėjimo, kurį Tautų Apaštalas kreipė į efeziečius: „Kol mes visi susitiksime tikėjimo vienybėje ir Dievo Sūnaus pažinime, tapdami tobulu žmogumi, pasiekdami Kristaus pilnatvės amžiaus matą: kad nuo šiol nebebūtume vaikai, blaškomi ir nešiojami kiekvieno mokymo vėjo, žmonių piktybės, gudriais klastos spąstais, kuriais jie tyko apgauti. Bet, vykdydami tiesą meilėje, mes visais atžvilgiais augtume Jame, kuris yra galva, tai yra Kristus: iš kurio visas kūnas, sujungtas ir tvirtai suvienytas per kiekvieną jungtį, kuri teikia, pagal kiekvienos dalies veikimą pagal jos matą, skatina kūno augimą, statydamas save meilėje.“ (Efeziečiams iv, 13-16.)
7. Dabar, kaip Efezo Sinodo Tėvai sekė šiais apaštališkais nurodymais nuostabia protų vienybe, taip Mes norėtume, kad visi, be išimties, atidėję išankstines nuomones, laikytų šiuos žodžius skirtais sau ir laimingai juos įgyvendintų.
8. Kaip visi žino, Nestorius buvo viso ginčo autorius; ne todėl, kad jis pats savo išradingumu ir studijomis sukūrė naują doktriną; veikiau jis ją pasiskolino iš Mopsuestijos vyskupo Teodoro ir, ją išplėtojęs, suteikęs naujumo išvaizdą, su dideliu žodžių ir sakinių aparatu – nes jis buvo apdovanotas iškalbos srautu – pradėjo ją skelbti ir dėjo visas pastangas, kad ją paskleistų. Gimęs Germanikijoje, Sirijos mieste, jis jaunystėje išvyko į Antiochiją, kad ten būtų išsilavinęs šventosiose ir pasaulietinėse moksluose. Šiame mieste, kuris tuo metu buvo labai garsus, jis pirmiausia įstojo į vienuolyno gyvenimą; vėliau, dėl proto judrumo, jį paliko; ir, tapęs kunigu, visiškai atsidavė pamokslavimo pareigai, siekdamas žmonių plojimų, o ne Dievo šlovės. Bet jo iškalbos šlovė taip paveikė žmones ir taip plačiai pasklido, kad jis buvo pašauktas į Konstantinopolį, kuris tuo metu buvo našlys be savo Ganytojo: ir, su dideliais visų lūkesčiais, jis buvo pakeltas į vyskupo orumą. Užėmęs šią garsią Sostą, toli gražu neatsisakė savo naujos doktrinos, jis atkakliai mokė ją ir skleidė, su didesniu autoritetu ir didesniu proto arogancija.
9. Kad byla būtų teisingai suprasta, gali būti naudinga trumpai paliesti pagrindinius Nestorijonų erezijos punktus. Mat tas arogantiškas žmogus, manydamas, kad dvi visiškos hipostazės, būtent Jėzaus, kuri buvo žmogiška, ir Žodžio, kuri buvo dieviška, susijungė į vieną „prosoponą“, kaip jis tai vadino, neigė tą nuostabią ir esminę dviejų prigimčių sąjungą, kurią mes vadiname hipostatine; ir dėl šios priežasties jis tvirtino, kad Vienatinis Dievo Žodis netapo žmogumi, bet buvo žmogaus kūne, per įsikūrimą, malonę ir veikimo galią. Todėl jis turėjo būti vadinamas „Teoforu“, arba Dievo nešėju, panašiai kaip pranašai ir kiti šventi vyrai gali būti vadinami Dievo nešėjais dėl jiems suteiktos dieviškosios malonės.
10. Iš šių Nestoriaus iškreiptų naujovių buvo lengvas žingsnis pripažinti dvi asmenis Kristuje, vieną dievišką ir kitą žmogišką; ir toliau neišvengiamai sekė, kad Palaimintoji Mergelė Marija nėra tikra Dievo Motina ar Theotokos; bet veikiau yra žmogaus Kristaus Motina, arba Christotokos, arba daugiausia Theodokos; tai yra, Dievo gavėja (plg. Mansi Conciliorum Amplissima Collectio IV, I.c. 1007; Schwartz, Acta Conciliorum Ecumenicorum, 1, 5, p. 408).
11. Šie blogi dogmai, kurie dabar nebebuvo slaptai ir neaiškiai mokomi privataus asmens, bet atvirai ir aiškiai skelbiami paties Konstantinopolio Sosto vyskupo, sukėlė labai didelį žmonių protų sujudimą, ypač Rytų Bažnyčioje. Ir tarp Nestorijonų erezijos priešininkų, kai kurie iš jų buvo rasti Rytų imperijos sostinėje, pirmąją vietą neabejotinai užėmė tas švenčiausias žmogus, katalikų vientisumo čempionas, Kirilas, Aleksandrijos Patriarchas. Mat jis, būdamas labai uolus rūpindamasis savo sūnumis ir taip pat klaidingais broliais, vos išgirdęs apie iškreiptą Konstantinopolio vyskupo nuomonę, uoliai gynė ortodoksų tikėjimą savo kaimenės akivaizdoje ir laiškais kreipėsi į Nestorių, broliškai stengdamasis sugrąžinti jį prie katalikų tiesos taisyklių.
12. Bet kai užkietėjęs Nestoriaus atkaklumas sužlugdė šį gailestingą bandymą, Kirilas, kuris suprato ir uoliai palaikė Romos Bažnyčios autoritetą, nenorėjo pats imtis tolesnių žingsnių ar priimti sprendimo tokioje labai rimtoje byloje, kol pirmiausia nesikreipė į Apaštališkąjį Sostą ir neišsiaiškino jo sprendimo. Atitinkamai jis kreipėsi labai pareigingais laiškais į „palaimintąjį Tėvą Celestiną, Dievo mylimąjį“, kuriuose, be kita ko, rašo taip: „Senovinis Bažnyčių paprotys mus įspėja, kad tokio pobūdžio klausimai turėtų būti pranešti Jūsų Šventenybei…“ (Mansi, l.c. IV. 1011.) „Bet mes atvirai ir viešai nenutraukiame jo bendrystės (t.y. Nestoriaus) prieš nurodydami šiuos dalykus jūsų pamaldumui. Todėl teikite nurodyti, ką jaučiate šiuo klausimu, kad mums būtų aiškiai žinoma, ar turime bendrauti su juo, ar turėtume laisvai jam pareikšti, kad niekas negali bendrauti su tuo, kuris puoselėja ir skelbia tokį klaidingą mokymą. Be to, Jūsų Vientisumo mintis ir jūsų sprendimas šiuo klausimu turėtų būti aiškiai išdėstyti laiškuose Makedonijos vyskupams, kurie yra labai pamaldūs ir atsidavę Dievui, taip pat visų Rytų Prelatams.“ (Mansi, l.c. IV. 1015.)
13. Nestorius taip pat nebuvo nežinantis apie aukščiausią Romos vyskupo autoritetą visai Bažnyčiai, nes ne kartą laiškuose, adresuotuose Celestinui, jis bandė pateisinti savo mokymą ir užkirsti kelią švenčiausio Popiežiaus proto nusiteikimui ir laimėti jį sau. Bet viskas veltui; nes eretikų neapgalvoti žodžiai turėjo rimtų klaidų, ir kai tik Apaštališkojo Sosto vyskupas jas aiškiai įžvelgė, jis tuojau pat ėmėsi gydymo, ir kad erezijos maras netaptų pavojingesnis dėl delsimų, jis liepė jas ištirti sinodiniu sprendimu ir iškilmingai jas pasmerkė, ir paskelbė, kad jos turi būti pasmerktos visų.
14. Ir čia, Gerbiami Broliai, Mes norėtume, kad jūs atidžiai apsvarstytumėte, kaip labai Romos Popiežiaus veikimo būdas šioje byloje skyrėsi nuo to, kurį laikėsi Aleksandrijos vyskupas. Pastarasis, nors ir užėmė Sostą, laikomą pirmuoju Rytų Bažnyčioje, kaip Mes sakėme, nenorėjo pats spręsti labai rimtos katalikų tikėjimo ginčo, kol neturėjo tikrų žinių apie Apaštališkojo Sosto sprendimą. Priešingai, Celestinas, sušaukęs Romos Sinodą ir subrendusiai apsvarstęs klausimą, pasinaudodamas savo aukščiausiu ir absoliučiu autoritetu visai Viešpaties kaimenei, priėmė ir iškilmingai patvirtino šiuos dekretus dėl Konstantinopolio vyskupo: „Todėl aiškiai žinok“, jis rašė Nestoriui, „kad tai yra mūsų sprendimas: kad, jei tu neskelbsi apie Kristų, mūsų Dievą, tų dalykų, kuriuos laiko Romėnai, Aleksandrijos ir visa Katalikų Bažnyčia, ir kuriuos šventoji Konstantinopolio miesto Bažnyčia teisingai laikė iki tavo laikų; ir jei tu neišmesk atviroje ir rašytinėje išpažintyje šios klastingos naujovės, kuri siekia atskirti tai, ką gerbiamas Šventasis Raštas sujungia; per dešimt dienų, skaičiuojamų nuo pirmosios dienos, kai šis sprendimas tau taps žinomas, tu esi išmestas iš visuotinės Katalikų Bažnyčios bendrystės. Mes atsiuntėme šią mūsų sprendimo formą tau per mūsų minėtą sūnų, diakoną Posidonijų, kartu su visais dokumentais, adresuotais mūsų šventajam broliui kunigui, minėtam Aleksandrijos miesto vyskupui, kuris mums pateikė papildomos informacijos šiuo klausimu; mes atsiuntėme šiuos, kad jis galėtų veikti mūsų vardu, kad mūsų statutas būtų žinomas, ar tau, ar visiems broliams; nes visi turi žinoti, kas daroma klausimu, kuriame liečia visų bylą.“ (Mansi, I.c. IV. 1034 sq.)
15. Romos Popiežius įsakė Aleksandrijos Patriarchui įvykdyti jo nuosprendį šiais rimtais žodžiais: „Todėl, remdamasis mūsų Sosto autoritetu ir veikdamas mūsų vardu, tu griežtai įgyvendinsi šį nuosprendį, kad jis per dešimt dienų, skaičiuojamų nuo šio sprendimo dienos, turi arba rašytine profesija pasmerkti savo blogus pamokslus ir įrodyti, kad jis laikosi tos pačios tikėjimo apie Kristaus, mūsų Dievo, gimimą, kuris laikomas Romos Bažnyčios, jūsų šventenybės ir visų pamaldumo; arba, jei jis to nedarys, tada jūsų šventenybė, pasirūpindama ta Bažnyčia, turi žinoti, kad jis bet kokiu būdu turi būti pašalintas iš mūsų kūno.“ (Migne, P.L. 50, 463; plg. Mansi, I.c. IV. 1019 sq.)
16. Bet kai kurie praeities ir naujesnių laikų rašytojai, siekdami išvengti šviesaus autoriteto dokumentų, kuriuos Mes citavome, pateikė tokį viso klausimo aprašymą, kurį jie dažnai išdėsto šiek tiek arogantiškai. Galima sutikti, jie lengvai sako, kad Romos Popiežius paskelbė galutinį ir absoliutų sprendimą, kurį Aleksandrijos vyskupas išprovokavo savo priešiškumu Nestoriui ir kurį jis labai noriai prisiėmė; vis dėlto vėliau Efeze sušauktas susirinkimas ėmėsi jau Apaštališkojo Sosto sprendimu ir kartu pasmerkto klausimo, iš naujo jį nagrinėjo nuo pradžių ir savo aukščiausiu autoritetu paskelbė, kuo visi turi tikėti. Iš to jie sako, kad galima suprasti, jog Ekumeninis Susirinkimas turi visiškai galingesnes ir galiojančias teises nei Romos vyskupo autoritetas.
17. Bet šioje jie sukūrė melo audinį, apvilktą tariama tiesos išvaizda. Tai gali lengvai pamatyti bet kas, kuris, atidėjęs išankstines nuomones, žvelgia į tikrąjį faktų įrašą ir kruopščiai tiria dokumentinius įrodymus. Pirmiausia reikia pastebėti, kad kai imperatorius Teodosijus, veikdamas taip pat savo kolegos Valentiniano vardu, sušaukė Ekumeninį Susirinkimą, Celestino sprendimas dar nebuvo pasiekęs Konstantinopolio, ir apie jį ten nieko nebuvo žinoma. Be to, kai Celestinas sužinojo, kad Efeze buvo įsakytas Sinodas imperatorių, jis jokiu būdu neprieštaravo; priešingai, laiškuose Teodosiui (Mansi, I.c. IV. 1291) ir Aleksandrijos vyskupui (Mansi, I.c. IV. 1292) jis pagyrė šį pasiūlymą ir paskyrė bei paskelbė savo legatus, kurie turėjo vadovauti Susirinkimui, būtent Patriarchą Kirilą, vyskupus Arkadijų ir Projektą bei kunigą Pilypą. Bet taip veikdamas Popiežius nepaliko nenuspręstos bylos Susirinkimo sprendimui; bet, kaip jis pats sakė, dalykai, kuriuos jis jau buvo paskelbęs (Mansi, I.c. IV. 1287), turėjo išlikti, ir jis įsakė Susirinkimo Tėvams įvykdyti jo paskelbtą nuosprendį, tačiau taip, kad, kartu tardamiesi ir melsdamiesi Dievui, jie stengtųsi, kiek įmanoma, sugrąžinti klaidingą Konstantinopolio vyskupą į tikėjimo vienybę. Taigi, kai Kirilas paklausė Popiežiaus, kaip jis turėtų elgtis šioje byloje, tai yra, „ar šventasis Sinodas turėtų priimti žmogų, pasmerkusį dalykus, kuriuos jis skelbė, ar, kadangi skirtas laikas jau išseko, seniai paskelbtas nuosprendis turi išlikti“, Celestinas atsakė taip: „Tai jūsų šventenybės, kartu su garbinga brolių taryba, pareiga pasirūpinti, kad Bažnyčioje kilę neramumai būtų nuslopinti, ir kai, Dievo pagalba, klausimas bus baigtas, Mes tai sužinosime iš priimto pataisymo. Mes nesakome, kad esame nebuvę jūsų susirinkime; nes Mes negalime būti nebuvę nuo tų, su kuriais, kad ir kur jie būtų, esame sujungti vienu tikėjimu… Mes esame ten, nes galvojame apie tai, kas daroma ten visiems; Mes dvasiškai darome tai, ko, atrodo, nedarome kūniškai. Mes trokštame katalikų taikos; Mes trokštame jo, kuris žūsta, išgelbėjimo, bet taip, jei jis tik pripažins savo ligą. Mes tai sakome, kad neatrodytume trūkstantys tam, kuris nori pats save pataisyti. Tegul jis įrodo, kad Mes neturime kojų, greitų pralieti kraują, kai žino, kad jam taip pat siūlomas vaistas.“ (Mansi, l.c. IV. 1292.)
18. Bet jei šie Celestino žodžiai rodo mums jo tėvišką širdį ir daro visiškai aišku, kad jis nieko taip karštai netroško, kaip kad tikrosios tikėjimo šviesa apšviestų apakusias akis, ir kad jis džiaugsis, kai klaidą darantys grįš į Bažnyčią, tuo pačiu metu nurodymai, kuriuos jis davė savo Legatams, kai jie išvyko į Efesą, įrodo, kaip didelė buvo Popiežiaus rūpestis ir solicitude, liepiant jiems išsaugoti Romos Sosto dieviškai suteiktas teises saugias ir nepažeistas. Taigi, be kita ko, jis sako: „Mes įsakome, kad Apaštališkojo Sosto autoritetas turi būti apsaugotas; mat jums duoti nurodymai sako, kad jūs turite būti susirinkime, ir jei kils diskusija, jūs turite vertinti jų nuomones, bet neturite įsitraukti į ginčą.“ (Mansi, 1.c. IV. 556.)
19. Ir Legatai veikė šitaip su šventosios Sinodo Tėvų pritarimu. Mat, tvirtai ir ištikimai sekdami minėtais absoliučiais Popiežiaus įsakymais, kai jie atvyko į Efesą po pirmojo akto užbaigimo, jie pareikalavo, kad visi ankstesniame susirinkime priimti sprendimai būtų jiems pateikti, kad jie galėtų būti patvirtinti ir ratifikuoti Apaštališkojo Sosto vardu: „Mes prašome jūsų įsakyti, kad visi dalykai, kurie buvo padaryti šioje šventojoje Sinode prieš mūsų atvykimą, būtų mums parodyti, kad mes taip pat galėtume juos patvirtinti pagal mūsų palaimintojo Popiežiaus ir šio dabartinio šventojo Sinodo sprendimą…“ (Mansi, 1.c. IV. 1290.)
20. Taip pat kunigas Pilypas, viso Susirinkimo akivaizdoje, išsakė tą puikų pareiškimą apie Romos Bažnyčios Primatą, kuris cituojamas Vatikano Susirinkimo dogmatinėje Konstitucijoje Pastor Aeternus (Conc. Vatic. sess. IV. cap. 2): būtent: „Niekas neabejoja, kaip buvo žinoma visais amžiais, kad šventasis ir palaimintasis Petras, apaštalų kunigaikštis ir vadovas, tikėjimo stulpas ir katalikų Bažnyčios pamatas, gavo iš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, žmonijos Gelbėtojo ir Atpirkėjo, karalystės raktus; ir jam buvo duota galia surišti ir atrišti nuodėmes; ir iki šiol, ir visada, jis gyvena ir vykdo sprendimą savo įpėdiniuose.“ (Mansi, I.c. IV. 1295.)
21. Ko dar reikia sakyti? Ar Ekumeninio Susirinkimo Tėvai kaip nors prieštaravo šiam Celestino ir jo Legatų veikimo būdui ar jam kaip nors pasipriešino? Jokiu būdu. Priešingai, išliko rašytiniai paminklai, kurie aiškiai rodo jų pačių pareigingą laikymąsi ir pagarbą. Mat antrojoje šventosios sinodo sesijoje Popiežiaus Legatai, skaitydami Celestino laiškus, tarp kita ko sakė: „Mūsų rūpesčiu Mes atsiuntėme jums mūsų šventuosius brolius ir bendrakunigius, vienmintius su Mumis, tuos patikimus vyrus Arkadijų ir Projektą, vyskupus, ir mūsų kunigą Pilypą, kad jie būtų esantys prie to, kas daroma, ir įvykdytų dalykus, kurie jau buvo mūsų paskelbti; dėl ko Mes neabejojame, kad jūsų šventenybė duos savo sutikimą“ (Mansi, 1.c., IV. 1287); Susirinkimo Tėvai buvo toli gražu neatsisakę šio tarsi aukščiausio teisėjo nuosprendžio, kad, vienbalsiai jį pagirdami, jie sveikino Romos Popiežių šiais gausiais šūksniais: „Tai teisingas sprendimas! Visas sinodas dėkoja Celestinui, naujajam Pauliui, Kirilui, naujajam Pauliui, Celestinui, tikėjimo sergėtojui, Celestinui, vienširdžiam su Sinodu, Celestinui visas Sinodas dėkoja; yra vienas Celestinas, vienas Kirilas, viena Sinodo tikėjimas, viena viso pasaulio tikėjimas.“ (Mansi, 1.c., IV. 1287.)
22. Bet kai buvo kalbama apie Nestoriaus pasmerkimą ir atmetimą, tie patys Susirinkimo Tėvai nemanė, kad jie yra laisvi iš naujo nagrinėti visą bylą; bet atvirai pareiškia, kad juos varžo ir verčia Romos Popiežiaus nuosprendis: „Suprasdami, kad jis (Nestorius) mąsto ir skelbia bedieviškai, ir priversti šventųjų kanonų bei mūsų švenčiausiojo Tėvo ir bendratarnio Celestino, Romos Bažnyčios vyskupo, laiško, mes neišvengiamai, su ašaromis, priėjome prie šio liūdno nuosprendžio prieš jį. Todėl mūsų Viešpats Jėzus Kristus, kurį šis žmogus užpuolė savo šventvagiškais žodžiais, per šį švenčiausią Sinodą paskelbė, kad minėtas Nestorius yra atimtas iš vyskupo orumo ir yra svetimas visai kunigų bendrystei ir draugijai.“ (Mansi, 1.c. IV. 1294 sq.)
23. Ir antrojoje Susirinkimo sesijoje Firmus, Cezarėjos vyskupas, taip pat atvirai išpažino tą patį šiais žodžiais: „Apaštališkasis ir Šventasis Sostas, per švenčiausiojo vyskupo Celestino laiškus, kuriuos jis siuntė labai religingiems vyskupams, iš anksto nustatė sprendimą ir taisyklę dėl dabartinio klausimo, kurį mes taip pat sekėme; ir kadangi Nestorius, mūsų cituojamas, nepasirodė, mes įvykdėme tą formą, paskelbdami prieš jį kanoninį ir apaštališką sprendimą.“ (Mansi, 1.c., IV. 1287 sq.)
24. Dabar visi įvairūs dokumentai, kuriuos Mes vienas po kito išvardijome, taip aiškiai ir reikšmingai įrodo, kad jau visoje visuotinėje Bažnyčioje buvo stiprus ir bendras tikėjimas Romos Popiežiaus autoritetu visai Kristaus kaimenei, autoritetu, nepavaldžiu niekam ir neklystančiu, kad šie dalykai sugrąžina į mūsų mintis aiškius ir šviesius Augustino žodžius, išsakytus keliais metais anksčiau, apie popiežiaus Zosimo sprendimą prieš pelagionus jo Epistula Tractatoria: „Šiuose Apaštališkojo Sosto žodžiuose katalikų tikėjimas yra toks garbingas, taip tvirtai pagrįstas, toks tikras ir aiškus, kad krikščioniui būtų bedieviška tuo abejoti.“ (Epist. 190; Corpus Scriptorum ecclesiasticorum latinorum, 57, p. 159 sq.)
25. Norėtume, kad šventasis Hipono vyskupas būtų galėjęs dalyvauti Efezo Sinode; kaip labai jo nuostabiai aštrus intelektas, suvokdamas diskusijų skiriamąją liniją, būtų išaiškinęs katalikų tiesos dogmas ir kaip jis būtų gynęs juos visa savo proto jėga! Bet kai imperatoriškieji legatai, nešantys kvietimo laiškus, atvyko į Hiponą, jiems neliko nieko kito, kaip tik apgailestauti, kad tas didis krikščioniškosios išminties šviesulys buvo užgesęs ir kad jo Sostas buvo nusiaubtas vandalų.
26. Mes gerai žinome, Gerbiami Broliai, kad kai kurie iš tų, kurie, ypač dabartiniame amžiuje, atsiduoda istoriniams tyrimams, deda visas pastangas, kad išvalytų Nestorių nuo erezijos dėmės; ir kad jie taip pat kaltina švenčiausiąjį Kirilą, Aleksandrijos vyskupą, neteisingu priešiškumu, sakydami, kad, kadangi Nestorius jam buvo nemalonus, jis šmeižė jį ir stengėsi visomis jėgomis užtikrinti jo pasmerkimą už dalykus, kurių jis niekada nemokė. Mūsų palaimintasis pirmtakas Celestinas, kurio paprastumas, kaip teigiama, buvo išnaudotas Kirilo, ir šventasis Efezo Sinodas taip pat yra įtraukti į šį labai rimtą kaltinimą Konstantinopolio vyskupo gynėjų.
27. Tačiau Bažnyčia protestuoja prieš šį bergždžią ir įžūlų bandymą; mat ji visais laikais pripažino Nestoriaus pasmerkimą kaip teisingą ir pelnytą; laikė Kirilo mokymą ortodoksiniu; ir laikė Efezo Susirinkimą tarp Ekumeninių Susirinkimų, švenčiamų vadovaujant Šventajai Dvasiai, ir gerbė jį. Mat, praleidžiant labai daug šviesių dokumentinių įrodymų paminklų, visi neabejotinai žino, kad daugelis Nestoriaus bendražygių, kurie savo akimis matė visą įvykių eigą ir kurie neturėjo draugiškų ryšių su Kirilu: nepaisant to, kad juos traukė priešinga pusė, draugystė su Nestoriumi, didelis jo raštų žavesys ir pats disputų karštis; vis dėlto, po Efezo Susirinkimo, tarsi paveikti tiesos šviesos, pamažu apleido eretišką Konstantinopolio vyskupą, kurį pagal teisingą Bažnyčios įstatymą reikėjo vengti. Kai kurie iš jų tikrai dar buvo gyvi, kai mūsų laimingos atminties pirmtakas Leonas Didysis rašė šiais žodžiais Paschasinui, Lilibetos vyskupui ir savo legatui Chalcedono Susirinkime: „Žinok, kad visa Konstantinopolio Bažnyčia, su visais jos vienuolynais ir daugybe vyskupų, davė savo sutikimą ir pasirašė Nestoriaus ir Eutichės bei jų dogmų anatemizaciją“ (Mansi, l.c. VI. 124); bet savo dogmatiniame laiške imperatoriui Leonui jis visiškai atvirai smerkia Nestorių kaip eretiką ir erezijos mokytoją, be jokio prieštaravimo; mat jis sako: „Tebūnie Nestorius anatemizuotas, kuris tikėjo, kad Palaimintoji Mergelė Marija yra ne Dievo, o tik žmogaus motina, taip, kad jis padarė vieną asmenį iš kūno, o kitą iš Dievybės, ir nesuvokė, kad yra tik vienas Kristus, Dievo Žodyje ir kūne; bet skelbė atskirai ir įvairiai vieną Dievo Sūnų, o kitą žmogaus.“ (Mansi, l.c. VI. 351-354.) Tą patį, kaip visi žino, iškilmingai patvirtino Chalcedono Susirinkimas, kai jis vėl pasmerkė Nestorių ir pagyrė Kirilo mokymą. Ir mūsų švenčiausias pirmtakas Grigalius Didysis, vos pakeltas į Palaimintojo Petro Sostą, savo sinodiniame laiške Rytų Bažnyčioms, paminėjęs šiuos keturis Ekumeninius Susirinkimus, būtent Nikėjos, Konstantinopolio, Efezo ir Chalcedono, apie juos kalba šiais reikšmingais ir kilniais žodžiais: „… Ant jų, kaip ant keturkampio akmens, kyla šventojo tikėjimo struktūra; ir kad ir kokio gyvenimo ar pareigų jis būtų, kas nelaiko jų tvirtumo, net jei jis matomas kaip akmuo, vis dėlto jis guli už pastato ribų.“ (Migne, P.L. 77, 478; plg. Mansi, l.c. IX. 1048.) Todėl visi turėtų laikyti tai tikra, kad Nestorius tikrai skelbė eretiškas naujoves; kad Aleksandrijos Patriarchas buvo atkaklus katalikų tikėjimo gynėjas; ir kad Popiežius Celestinas, kartu su Efezo Sinodu, palaikė tiek senovinį tėvų mokymą, tiek aukščiausią Apaštališkojo Sosto autoritetą.
    
    II
    
28. Bet dabar, Gerbiami Broliai, giliai išnagrinėkime tuos doktrinos punktus, kuriuos Efezo Sinodas, pats faktas, kad pasmerkė Nestorių, atvirai išpažino ir savo autoritetu patvirtino. Dabar, be Pelagijonų erezijos atmetimo ir tų, kurie ją palaikė, pasmerkimo – vienas iš jų, be abejo, buvo Nestorius – buvo vienas pagrindinis klausimas, ir jis buvo iškilmingai ir beveik vienbalsiai patvirtintas Tėvų, būtent, kad šio eretikarcho nuomonė buvo visiškai bedieviška ir prieštaraujanti Šventiesiems Raštams; ir todėl tai, ką jis neigė, buvo visiškai tikra, būtent, kad Kristuje yra viena Asmuo, ir jis yra Dieviškas. Mat kai Nestorius, kaip Mes sakėme, atkakliai tvirtino, kad Dieviškasis Žodis Kristuje nebuvo sujungtas su žmogaus prigimtimi substancialiai ir hipostatiškai, bet tam tikru atsitiktiniu ir moraliniu ryšiu, Efezo Tėvai, pasmerkdami Nestorių, atvirai išpažino teisingą doktriną apie Įsikūnijimą, kurią visi turi tvirtai laikyti. Ir iš tiesų, Kirilas laiškuose ir skyriuose, jau anksčiau adresuotuose Nestoriui ir įtrauktuose į šio Ekumeninio Sinodo aktus, nuostabiai sutardamas su Romos Bažnyčia, šiuos dalykus laikė iškalbingais ir kartojamais žodžiais: „Todėl jokiu būdu nėra leidžiama dalyti vieno Viešpaties Jėzaus Kristaus į du Sūnus… Mat Raštas nesako, kad Žodis susiejo su savimi žmogaus asmenį, bet kad Jis tapo kūnu. Bet kai sakoma, kad Žodis tapo kūnu, tai nereiškia nieko kito, kaip tik tai, kad Jis dalijosi kūnu ir krauju, kaip ir mes; todėl Jis padarė mūsų kūną savuoju ir išėjo žmogumi, gimęs iš moters, tuo pačiu metu neatidėdamas savo Dievybės ar savo gimimo iš Tėvo; mat, priimdamas kūną, Jis vis tiek liko tuo, kuo buvo.“ (Mansi, l.c. IV. 891.)
29. Mat mus moko Šventasis Raštas ir Dieviškoji Tradicija, kad Dievo Tėvo Žodis nesusijungė su tam tikru jau savarankiškai egzistuojančiu žmogumi, bet kad Kristus, Dievo Žodis, yra vienas ir tas pats, besimėgaujantis amžinybe Tėvo glėbyje ir tapęs žmogumi laike. Mat iš tiesų, kad Dievybė ir Žmogiškumas Jėzuje Kristuje, žmonijos Atpirkėjuje, yra sujungti ta nuostabia sąjunga, kuri teisingai ir pelnytai vadinama hipostatine, yra šviesiai akivaizdu iš to, kad Šventuosiuose Raštuose tas pats vienas Kristus vadinamas ne tik Dievu ir žmogumi, bet taip pat aiškiai skelbiama, kad Jis veikia kaip Dievas ir taip pat kaip žmogus, ir vėl, kad Jis miršta kaip žmogus ir kaip Dievas prisikelia iš numirusių. Tai yra, Tas, kuris Šventosios Dvasios veikimu yra pradėtas Mergelės įsčiose, kuris gimsta, kuris guli ėdžiose, kuris vadina save žmogaus sūnumi, kuris kenčia ir miršta, prikaltas prie kryžiaus, yra tas pats, kuris iškilmingai ir nuostabiai vadinamas Amžinojo Tėvo „mylimuoju Sūnumi“ (Mato iii. 17; xvii. 5; 2 Petro i. 17), kuris savo dievišku autoritetu atleidžia nuodėmes (Mato ix. 2-6; Luko v. 20-24; vii. 48; ir kitur), ir taip pat savo galia grąžina ligonius į sveikatą (Mato viii. 3; Morkaus i. ir 41; Luko v. 13; Jono ix; ir kitur). Kaip visi šie dalykai aiškiai rodo, kad Kristuje yra prigimtys, kuriomis atliekami tiek dieviški, tiek žmogiški darbai, taip jie ne mažiau aiškiai liudija, kad vienas Kristus yra iš karto tiek Dievas, tiek žmogus dėl tos asmens vienybės, dėl kurios Jis vadinamas „Teantropu“ (Dievo-Žmogumi).
30. Be to, šis visada perduodamas mokymas gali būti įrodytas ir patvirtintas, kaip visi gali matyti, iš žmogaus Atpirkimo dogmos. Mat kaip iš tiesų Kristus galėtų būti vadinamas „pirmagimis tarp daugelio brolių“ (Romiečiams viii. 29), ar būti sužeistas dėl mūsų nuodėmių (Izaijo liii. 5; Mato viii. 17), ir atpirkti mus iš nuodėmės vergovės, jei Jis neturėjo žmogaus prigimties, panašios į mūsų? Ir taip pat, kaip Jis galėjo visiškai patenkinti Dangaus Tėvo teisingumą, kurį žmonija buvo pažeidusi, jei Jis neturėjo begalinio ir neišmatuojamo orumo dėl savo Dieviškosios Asmens?
31. Šio katalikų tiesos punkto negalima ginčyti remiantis tuo, kad, jei mūsų Atpirkėjas neturėjo žmogaus asmens, tai atrodytų, kad Jo žmogaus prigimčiai trūksta tam tikro tobulumo, kuris padarytų Jį kaip žmogų mažesnį už mus. Mat, kaip subtiliai ir išmintingai pastebi Akvinietis, „asmeniškumas priklauso bet kokio dalyko orumui ir tobulumui tiek, kiek priklauso bet kokio dalyko orumui ir tobulumui egzistuoti pačiam, ką mes suprantame asmenybės vardu; bet yra daugiau orumo bet kokiame dalyke, jei jis egzistuoja kitame, turinčiame didesnį orumą nei jis pats, nei jei jis egzistuotų pats; ir todėl Kristaus žmogaus prigimtis turi daugiau orumo nei mūsų, būtent dėl to, kad mumyse ji turi savo asmeniškumą, kaip egzistuojanti pati, bet Kristuje ji egzistuoja Žodžio asmenyje; lygiai kaip formos orumui priklauso būti rūšies užbaigėja; vis dėlto jautrumas yra kilnesnis žmoguje, dėl sujungimo su kilnesne užbaigiančia forma, nei jis gali būti brutaliame gyvūne, kuriame jis pats yra užbaigianti forma.“ (Summ. Theol., III. ii. 2.)
32. Be to, verta čia pastebėti, kad, kaip Arius, tas klastingiausias katalikų vienybės griovėjas, puolė Žodžio Dieviškąją prigimtį, esančią vienoda su Amžinuoju Tėvu, taip Nestorius, eidamas visiškai kitu keliu, būtent atmesdamas Atpirkėjo hipostatinę sąjungą, neigė visišką ir tobulą Kristaus dieviškumą, nors ir ne Žodžio. Mat jei, kaip jis klaidingai įsivaizdavo, tik moraline sąjunga dieviškoji ir žmogaus prigimtis buvo sujungtos Kristuje – į ką, kaip Mes sakėme, pranašai ir kiti krikščioniškos šventumo herojai tam tikru būdu pasiekė pagal savo susivienijimą su Dievu – žmonijos Gelbėtojas mažai kuo skirtųsi, ar visai nesiskirtų, nuo tų, kuriuos Jis atpirko savo malone ir savo brangiu krauju. Taigi, kai tik atmetama hipostatinės sąjungos doktrina, ant kurios remiasi Įsikūnijimo ir žmogaus Atpirkimo dogmos, visas katalikų religijos pagrindas griūva ir žlunga. Todėl Mes nesistebime, kad, kilus Nestorijonų erezijos pavojui, visas katalikų pasaulis buvo sukrėstas: Mes nesistebime, kad, kai Konstantinopolio vyskupas neapgalvotai ir klaidingai priešinosi tėvų tikėjimui, Efezo Sinodas atkakliai kovojo prieš jį ir, vykdydamas Romos Popiežiaus nuosprendį, smogė jam baisia anatema.
33. Mes, visiškai sutardami su visais krikščioniškosios istorijos amžiais, gerbiame žmonijos Atpirkėją ne kaip „Eliją… ar vieną iš pranašų“, kuriame dangaus Dievybė gyveno Jo malone, bet kartu su Apaštalų Kunigaikščiu, kuris šią paslaptį pažino per dieviškąjį apreiškimą, vienbalsiai išpažįstame: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus.“ (Mato xvi. 16.)
34. Kai tik šis tiesos dogma yra saugiai nustatyta, lengva iš jos suprasti, kad Įsikūnijimo paslaptimi visa žmonių ir žemiškų dalykų kūryba buvo apdovanota orumu, kurio, be abejo, nieko didesnio negalima įsivaizduoti, ir tikrai kilnesniu nei tas, į kurį ji buvo pakelta kūrybos darbu. Mat čia Adomo giminėje turime vieną, būtent Kristų, kuris pasiekė amžinąją ir begalinę Dievybę ir yra prie jos prisijungęs artimiausiu ir paslaptingiausiu būdu; Kristų, iš tiesų, vadiname savo broliu, apdovanotu žmogaus prigimtimi, bet taip pat Dievu su mumis, arba Emanueliu, kuris savo malone ir nuopelnais visus mus traukia atgal prie mūsų dieviškojo Kūrėjo ir taip pat kviečia mus į tą dangaus palaimą, iš kurios mes apgailėtinai iškritome per pirmapradę nuodėmę. Tad kreipkimės į Jį su dėkinga širdimi; sekime Jo įsakymus; mėgdžiokime Jo pavyzdžius. Mat taip tapsime Jo dieviškumo dalininkais, „kuris teikėsi tapti mūsų žmogiškumo dalininku“ (Romos Mišiolas).
35. Bet jei, kaip Mes sakėme, visais laikais per amžius tikroji Kristaus Bažnyčia labai uoliai gynė šį tikrą ir nesuterštą mokymą apie savo Įkūrėjo asmens vienybę ir dieviškumą, deja, taip nebuvo su tais, kurie nelaimingai klajoja už vienos Kristaus kaimenės ribų. Mat kai tik kas atkakliai atsitraukia nuo neklystančio Bažnyčios mokymo autoriteto, Mes liūdnai sakome, kad jis pamažu praranda tikrą ir tikrą mokymą apie Jėzų Kristų. Ir iš tiesų, kalbant apie daugelį ir įvairių religinių sektų, ypač tų, kilusių XVI ir XVII amžiuose, kurios vis dar neša krikščionių vardą ir kurios, atsiskyrimo pradžioje, tvirtai išpažino, kad Kristus yra Dievas ir žmogus; jei dabar jų paklaustume, ką jie laiko apie Jį, tikrai gautume įvairius ir prieštaringus atsakymus. Mat keli iš jų, iš tiesų, išlaikė pilną doktriną ir pilną tikėjimą apie mūsų Atpirkėjo asmenį; bet kiti, jei tam tikru būdu tvirtina kažką panašaus, atrodo, kvepia išgaravusiais kvapais, kurių tikrovė išnyko. Mat jie pateikia Jėzų Kristų kaip žmogų, apdovanotą dieviškomis dovanomis ir paslaptingai sujungtą su Dievybe labiau nei visi kiti ir labai arti Dievo; bet jie toli nuo visiškos ir nuoširdžios katalikų tikėjimo išpažinties. Kiti vėl, nepripažindami Kristuje nieko Dieviško, tvirtina, kad Jis yra tik žmogus, iš tiesų papuoštas puikiais sielos ir kūno dovanomis, bet pavaldus klaidoms ir žmogaus silpnybėms. Iš to aiškiai matoma, kad visi šie, ne mažiau nei Nestorius, daro įžūlų bandymą „išardyti Kristų“, ir todėl, pagal Jono Evangelisto liudijimą, jie nėra iš Dievo (plg. 1 Jono iv. 3).
36. Todėl, su tėviška širdimi, iš šio Apaštališkojo Sosto viršūnės Mes raginame visus tuos, kurie didžiuojasi būdami Kristaus sekėjais ir kurie Jame deda savo viltį bei išganymą ir žmogaus visuomenės išganymą, kad jie visada tvirčiau ir glaudžiau jungtųsi prie šios Romos Bažnyčios, kurioje vienintelėje Kristus yra tikimas visa ir tobula tikėjimu, garbinamas nuoširdžiu garbinimu ir mylimas amžina degančios meilės liepsna. Tegul jie prisimena, ypač tie, kurie vadovauja nuo Mūsų atskirtai kaimenei, kad tikėjimas, kurį jų tėvai iškilmingai išpažino Efeze, yra išsaugotas nepakitęs ir atkakliai ginamas, kaip praeityje, taip ir dabar, šio aukščiausio Tiesos Sosto. Tegul jie prisimena, kad šios tikros tikėjimo vienybės pagrindas ir tvirtumas remiasi tik ant vieno Kristaus pastatyto akmens, ir gali būti išsaugotas saugus ir nepažeistas tik aukščiausiu Palaimintojo Petro įpėdinių autoritetu.
37. Mes iš tiesų išsamiau kalbėjome apie šią katalikų religijos vienybę prieš kelerius metus mūsų enciklikos laiške Mortalium animos; vis dėlto gali būti naudinga čia trumpai priminti šį klausimą; mat Kristaus hipostatinė sąjunga, iškilmingai patvirtinta Efezo Sinode, neša ir pateikia mums tos vienybės, kuria mūsų Atpirkėjas norėjo, kad Jo mistinis kūnas, tai yra Bažnyčia, būtų papuoštas, paveikslą; „vienas kūnas“ (1 Korintiečiams xii. 12), „sujungtas ir tvirtai suvienytas“ (Efeziečiams iv. 16). Mat jei Kristaus asmens vienybė yra mistinis pavyzdys, kuriam Jis pats norėjo, kad krikščionių visuomenės sąjunga atitiktų, kiekvienas išmintingas žmogus matys, kad tai gali kilti tik ne iš tariamo nesutariančių tarpusavyje sujungimo, bet iš vienos hierarchijos, iš vieno aukščiausio mokymo autoriteto, iš vieno tikėjimo įstatymo ir iš vieno krikščionių tikėjimo. (Žr. enciklikos laišką Mortalium animos.) Šiai Bažnyčios vienybei, susidedančiai iš bendrystės su Apaštališkuoju Sostu, Pilypas, Romos vyskupo legatas, Efezo Sinode pateikė nuostabų liudijimą; mat kai Susirinkimo Tėvai vienbalsiai plojo Celestino atsiųstiems laiškams, jis kreipėsi į juos šiais įsimintinais žodžiais: „Mes dėkojame šventajam ir garbingam Sinodui, kad, kai buvo skaitomi mūsų švento Popiežiaus laiškai, kaip šventi nariai savo šventais balsais ir šūksniais, jūs prisijungėte prie Šventojo Galvos. Mat jūsų palaimintumui nėra nežinoma, kad Palaimintasis Petras yra viso tikėjimo galva, taip pat ir Apaštalų.“ (Mansi, I.c. IV 1290.)
38. Bet jei kada nors, dabar labiau nei bet kada, visiems geriems žmonėms dera tvirtai prisirišti prie Jėzaus Kristaus ir Bažnyčios, Jo mistinės Sužadėtinės, nuoširdžiu tikėjimo išpažinimu, dabar, kai tiek daug žmonių visur stengiasi nusimesti saldų Kristaus jungą, kai jie atmeta Jo mokymo šviesą, niekina Jo malonės sroves ir atmeta Jo dieviškąjį autoritetą, kuris, pagal Evangelijos žodžius, tapo „ženklu, kuriam bus prieštaraujama“ (Luko ii. 34). Ir dabar, kadangi daugybė ir kasdien augančių blogybių kyla iš šio apgailėtino atsitraukimo nuo Kristaus, tegul visi ieško tinkamo vaisto iš Jo, kuris vienintelis po dangumi buvo duotas žmonėms, kad būtume išgelbėti (Apaštalų darbai iv. 12). Mat tik šiuo keliu, kai Šventoji Jėzaus Širdis įkvepia mirtingų žmonių protus, gali kilti laimingesni laikai kiekvienam iš mūsų po vieną, šeimos gyvenimui ir pilietinei visuomenei, šiuo metu taip liūdnai sukrėstai.
    
    III
    
39. Dabar iš šio katalikų doktrinos punkto, kurį Mes iki šiol aptarėme, būtinai išplaukia dieviškosios motinystės dogma, kurią Mes skelbiame kaip priklausančią Palaimintajai Mergelei Marijai. „Ne tai, kad Žodžio prigimtis ar Jo Dievybė“ – kaip mus įspėja Kirilas – „gavo savo kilmės šaltinį iš šventosios Mergelės; bet todėl, kad Jis iš jos gavo tą šventą kūną, tobulintą intelektualios sielos, kuriam Dievo Žodis buvo hipostatiškai sujungtas, ir todėl sakoma, kad Jis gimė pagal kūną.“ (Mansi, I.c. IV. 891.)
40. Ir iš tiesų, jei Palaimintosios Mergelės Marijos Sūnus yra Dievas, neabejotinai ta, kuri Jį pagimdė, teisingai ir pelnytai turi būti vadinama Dievo Motina. Jei Kristuje yra tik viena asmuo, ir jis yra Dieviškas, be jokios abejonės Marija turi būti vadinama visų ne tik Kristaus žmogaus motina, bet Theotokos, arba Dievo nešėja. Tad visi gerbkime švelnią Dievo Motiną, kurią jos pusseserė Elžbieta pasveikino kaip „mano Viešpaties Motiną“ (Luko i. 43), kuri, Ignoto Kankinio žodžiais, pagimdė Dievą (Ad Ephes. vii. 18-20); ir iš kurios, kaip profesuoja Tertulianas, gimė Dievas; kuriai Amžinoji Dievybė padovanojo malonės pilnatvę ir apdovanojo tokiu dideliu orumu.
41. Šios tiesos, perduotos iš pirmojo Bažnyčios amžiaus, niekas negali atmesti pretextu, kad Palaimintoji Mergelė Marija iš tiesų tiekė Jėzaus Kristaus kūną, bet negamino Dangaus Tėvo Žodžio; nes, kaip Kirilas jau savo laiku teisingai ir aiškiai atsakė (plg. Mansi, I.c. IV. 599), kaip tie, kurių įsčiose mūsų žemiškoji prigimtis, ne mūsų siela, yra pagimdoma, teisingai ir tikrai vadinami mūsų motinomis; taip ji, iš savo Sūnaus asmens vienybės, pasiekė dieviškąją motinystę.
42. Todėl Nestoriaus bedieviška nuomonė, kurią Romos Popiežius, vedamas Šventosios Dvasios, buvo pasmerkęs praėjusiais metais, buvo pelnytai ir iškilmingai vėl pasmerkta Efezo Sinode. Ir Efezo gyventojai buvo taip labai paveikti pamaldumo Mergelei Dievo Motinai ir degė tokiu karštu meilės jausmu, kad, suvokę Tėvų Susirinkimo sprendimą, jie su džiaugsmo pilna širdimi juos pasveikino, susirinkę aplink juos, laikydami rankose degančius deglus, palydėjo juos namo. Ir neabejotinai ta pati didi Dievo Motina iš dangaus žvelgė į šį reginį, švelniai šypsodamasi savo Efezo vaikams ir visiems tikintiesiems krikščionims visame katalikų pasaulyje, kurie buvo sutrikdyti Nestorijonų erezijos pinklių, apkabindama juos savo artimiausia pagalba ir motiniška meile.
43. Iš šios dieviškosios motinystės dogmos, tarsi iš paslėpto šaltinio trykštančios, išplaukia Marijos išskirtinė malonė ir jos orumas, kuris yra aukščiausias po Dievo. Dar daugiau, kaip puikiai sako Akvinietis: „Palaimintoji Mergelė, iš to, kad ji yra Dievo Motina, turi tam tikrą begalinį orumą, iš begalinio gėrio, kuris yra Dievas.“ (Summ. Theo., III. a.6.) Kornelijus a Lapide tai išskleidžia ir išsamiau paaiškina šiais žodžiais: „Palaimintoji Mergelė yra Dievo Motina; todėl ji yra daug pranašesnė už visus Angelus, net Serafimus ir Cherubimus. Ji yra Dievo Motina; todėl ji yra gryniausia ir švenčiausia, taip, kad po Dievo negalima įsivaizduoti didesnio grynumo. Ji yra Dievo Motina; todėl kokia privilegija (šventinančios malonės tvarka) buvo suteikta bet kuriam iš Šventųjų, ji ją gauna labiau nei visi.“ (In Matt. i. 6.)
44. Kodėl todėl Reformatoriai (Novatores) ir nemažai nekatalikų karštai smerkia mūsų pamaldumą Dievo Mergelei Motinai, tarsi mes atimtume garbinimą, priklausantį vien Dievui? Ar jie nežino, ar neatidžiai nesvarsto, kad niekas negali būti maloniau Jėzui Kristui, kuris neabejotinai karštai myli savo Motiną, nei kad mes ją gerbtume taip, kaip ji nusipelno, kad atsakytume į jos meilę, ir, mėgdžiodami jos švenčiausią pavyzdį, siektume jos galingo užtarimo?
45. Tačiau čia Mes nepraleisime paminėti dalyko, kuris Mums suteikė nemažą paguodą, būtent tai, kad šiais laikais, net tarp Reformatorių, kai kurie geriau supranta Dievo Mergelės Motinos orumą ir yra skatinami bei paveikti ją tinkamai gerbti ir pagerbti. Tai, kai tai kyla iš vidinio ir nuoširdaus sąžinės, skatina Mus tikėti, kad, visų gerų žmonių maldomis ir pastangomis, ir Palaimintosios Mergelės, kuri puoselėja motinišką meilę savo klaidžiojantiems vaikams, užtarimu, jie galiausiai gali būti sugrąžinti į vieną tikrąją Jėzaus Kristaus kaimenę, ir todėl pas Mus.
46. Bet yra dar vienas dalykas, Gerbiami Broliai, kurį Mes manome, kad turėtume paminėti dėl Marijos Motinystės pareigos, kažkas, kas yra saldesnis ir malonesnis; būtent tai, kad ji, kadangi pagimdė žmonijos Atpirkėją, taip pat yra tam tikru būdu švelniausia mūsų visų motina, kuriuos Kristus mūsų Viešpats teikėsi turėti kaip savo brolius (Romiečiams viii. 29). Kaip sako mūsų laimingos atminties pirmtakas Leonas XIII: „Tokią Dievas davė, kuriai, vien dėl to, kad Jis pasirinko ją savo vienatinio Sūnaus Motina, Jis aiškiai suteikė motinos jausmus, alsuojančius tik meile ir atleidimu – tokią Jėzus Kristus parodė ją esant, savo veiksmais, kai Jis spontaniškai pasirinko būti jai pavaldus ir paklusti jai kaip sūnus motinai; tokią Jis paskelbė ją esant, kai, nuo Kryžiaus, Jis patikėjo visą žmoniją, savo mokinio Jono asmenyje, jos globai ir apsaugai; ir tokią, galiausiai, ji pati atsidavė, kai, su didele širdimi priimdama šį milžinišką darbo palikimą iš savo mirštančio Sūnaus, ji iš karto pradėjo vykdyti visas motinos pareigas mums visiems.“ (Enciklikos laiškas Octobri mense adveniente, 1892 m. rugsėjo 21 d.) Iš to kyla, kad mes visi esame traukiami prie jos galingu potraukiu, kad galėtume su pasitikėjimu patikėti jai viską, kas yra mūsų – būtent mūsų džiaugsmus, jei esame nudžiuginti; mūsų rūpesčius, jei esame kančioje; mūsų viltis, jei stengiamės galiausiai pasiekti geresnius dalykus. Iš to kyla, kad, jei Bažnyčiai ištinka sunkesni laikai; jei tikėjimas silpsta, jei meilė atšąla, jei privačios ir viešosios moralės blogėja; jei kokia grėsmė kyla katalikų vardui ir pilietinei visuomenei, mes visi ieškome prieglobsčio pas ją, maldaudami dangaus pagalbos. Iš to galiausiai kyla, kad didžiausioje mirties krizėje, kai nėra duota jokios kitos vilties, jokios kitos pagalbos, mes pakeliame į ją savo ašarotas akis ir drebančias rankas, melsdami per ją atleidimo iš jos Sūnaus ir amžinos laimės danguje.
47. Todėl visi, su didesniu uolumu dabartiniuose mūsų varguose, eikime pas ją ir karštai maldaukime, „kad, per jos maldas savo Sūnui, klaidingos tautos sugrįžtų prie krikščioniškų institucijų ir įsakymų, kurie yra tvirtas viešojo saugumo pagrindas, ir iš kurių kyla labai trokštamos taikos ir tikros laimės gausa. Tegul jie dar karščiau meldžia to, ko visi geri žmonės turėtų trokšti labiau už viską, būtent, kad mūsų motina Bažnyčia galėtų laimėti ir ramiai mėgautis savo laisve; kurią ji visada naudoja žmonių didžiausiam naudai, ir iš kurios individai ir valstybės niekada nepatyrė jokių nuostolių, bet visais laikais patyrė labai daug ir labai didelių naudos.“ (Iš minėto enciklikos laiško.)
48. Bet ypač vieną dalyką, ir tai iš tiesų labai svarbų, Mes norime, kad visi maldaudami dangaus Karalienės globos. Tai yra, kad ji, kuri yra taip karštai mylima ir garbinama atskirtų Rytų tautų, neleistų jiems klajoti ir būti nelaimingai vis toliau vedamiems nuo Bažnyčios vienybės, ir todėl nuo jos Sūnaus, kurio Vietininku žemėje esame Mes. Tegul jie sugrįžta prie bendro Tėvo, kurio sprendimą visi Efezo Sinodo Tėvai labai pareigingai priėmė ir kurį visi vieningai sveikino kaip „tikėjimo sergėtoją“; tegul visi atsigręžia į Mus, kurie iš tiesų turime tėvišką meilę jiems visiems, ir kurie noriai prisiimame tuos labai mylinčius žodžius, kuriuos Kirilas naudojo, karštai ragindamas Nestorių, kad „Bažnyčių taika būtų išsaugota, ir kad meilės ir vienybės ryšys tarp Dievo kunigų išliktų nenutraukiamas.“ (Mansi, I.c. IV. 891.)
49. Ir norėtume, kad ta labai laiminga diena greitai išauštų mums, kai Dievo Mergelė Motina, kuri nuostabiai pavaizduota mūsų pirmtako Siksto III mozaikiniame darbe Liberijos Bazilikoje – kurią Mes patys atkūrėme į jos pirminį grožį – pamatytų visus nuo Mūsų atskirtus sūnus grįžtančius, kad jie kartu su Mumis ją gerbtų vieningu protu ir vienu tikėjimu. Tai neabejotinai bus Mums didžiausio malonumo šaltinis.
50. Be to, Mes galime laikyti tai laimingu ženklu, kad šis penkioliktasis šimtmetis teko švęsti Mums: Mums, Mes sakome, kurie gynėme skaistaus santuokinio ryšio orumą ir šventumą prieš įvairias klaidingas nuomones (Enciklikos laiškas, Casti connubii, 1930 m. gruodžio 21 d.), ir kurie iškilmingai gynėme šventas katalikų Bažnyčios teises jaunimo švietime, ir paskelbėme bei paaiškinome, kaip jis turėtų būti teikiamas, ir principus, kuriems jis turėtų atitikti. (Enciklikos laiškas, Divini illius Magistri, 1929 m. gruodžio 21 d.) Mat mūsų išdėstyti įsakymai, susiję su abiem šiais klausimais, turi dieviškosios motinystės pareigoje ir Nazareto šeimoje puikų pavyzdį, skirtą mėgdžioti visiems. Kaip sako mūsų laimingos atminties pirmtakas Leonas XIII: „Šeimų tėvai iš tiesų turi Juozape šlovingą budrumo ir tėviškos išminties modelį; motinos turi švenčiausioje Dievo Mergelei Motinai nuostabų meilės, kuklumo, proto pavaldumo ir tobulos tikėjimo pavyzdį; bet šeimos vaikai turi Jėzuje, kuris jiems buvo pavaldus, dievišką paklusnumo modelį, kurį jie gali žavėtis, garbinti ir mėgdžioti.“ (Apostoliškasis laiškas, Neminem fugit, 1882 m. sausio 14 d.)
51. Bet ypač tinkama, kad šio mūsų amžiaus motinos, kurios, pavargusios ar nuo vaikų, ar nuo santuokinio ryšio, paniekino ir apleido joms patikėtą pareigą, pažvelgtų į Mariją ir giliai apmąstytų ją, kuri šią rimtą motinystės pareigą pakėlė į tokią aukštą kilnumą. Mat tokiu būdu yra vilties, kad jos, dangaus Karalienės malonės pagalba, pajus gėdą dėl santuokos sakramentui padarytos nepagarbos ir laimingai bus paskatintos visomis savo jėgomis siekti jos nuostabių dorybių pagyrimo.
52. Jei visi šie dalykai klestės pagal mūsų tikslą, tai yra, jei šeimos gyvenimas, viso žmogaus visuomenės pradžia ir pagrindas, bus sugrąžintas prie šio labai verto šventumo modelio, be abejo, Mes galiausiai galėsime veiksmingai atsispirti didžiulei blogybių krizei, kuri Mus užklupo. Tokiu būdu įvyks, kad „Dievo taika, kuri pranoksta visą supratimą“, „saugos visų širdis ir protus“ (Filipiečiams iv. 7), ir kad labai trokštama Kristaus Karalystė, sujungus protus ir jėgas, gali būti visur įsteigta.
53. Mes neužbaigsime šio enciklikos laiško, Gerbiami Broliai, nepaminėję dalyko, kuris jums visiems neabejotinai bus malonus. Norėdami, kad būtų liturginis šio minėjimo paminklas, kuris padėtų puoselėti dvasininkų ir žmonių pamaldumą didžiajai Dievo Motinai, Mes įsakėme mūsų aukščiausiam tarybai, atsakingai už šventuosius ritualus, paskelbti Dieviškosios Motinystės Oficiumą ir Mišias, kurios turi būti švenčiamos visoje Bažnyčioje. Ir tuo tarpu, kaip dangaus dovanų įkeitimą ir mūsų tėviškos meilės įrodymą, Mes su didžiausia meile Viešpatyje teikiame Apaštališkąjį Palaiminimą jums, Gerbiami Broliai, kiekvienam atskirai, ir jūsų dvasininkams bei žmonėms.

Duota Romoje, prie Šventojo Petro, 1931 m. gruodžio 25 d., mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimimo šventėje, dešimtaisiais mūsų pontifikato metais.

PIJUS XI