„De Civitate Dei“ (lot. „Apie Dievo miestą“) – tai vienas žymiausių Šv. Augustino filosofinių ir teologinių veikalų, rašytas nuo 413 iki 426 metų Hipono mieste Šiaurės Afrikoje. Tai nebuvo dokumentas siaurąja prasme, kaip kokia nors popiežiaus enciklika, bet išsamus teologinis traktatas, turėjęs ir iki šiol turintis didžiulę įtaką Vakarų krikščioniškajai mąstysenai, valstybinei idėjai ir pasaulėžiūrai.
Veikalas parašytas po Romos miesto nusiaubimo 410 metais, kai vestgotai, vadovaujami Alariko, įsiveržė į amžių tvirtove laikytą miestą. Šis įvykis sukrėtė imperijos piliečius, o pagoniškos pakraipos mąstytojai ir retorai ėmė kaltinti krikščionybę dėl Romos žlugimo. Esą, atsisakius senųjų dievų, miestas neteko jų apsaugos. Augustinas, tuo metu jau pagarsėjęs vyskupas ir teologas, ėmėsi atsako – bet ne polemikos forma, o per sistemingą ir plataus masto filosofinę-teologinę analizę, kurioje atsiskleidžia visa jo intelektualinė branda.
Lietuviškai veikalas dažnai vadinamas „Apie Dievo miestą“, bet galima sutikti ir kitų vertimų: „Dievo miestas“, „Dieviškoji valstybė“, rečiau – „Apie dvi valstybes“ (remiantis pagrindine dvejybės koncepcija). Pavadinimas nėra metafora – tai konkreti koncepcija, kurią Augustinas išplėtoja per visą veikalą: egzistuoja dvi dvasinės tikrovės – Dievo miestas ir Žemiškasis miestas. Pastarosios kilmės šaknys glūdi žmonių meilėje sau ir galiai, o Dievo miestas kyla iš meilės Dievui, tarnavimo ir nuolankumo.
Veikalą sudaro 22 knygos. Pirmose dešimtyse Augustinas griežtai kritikuoja pagoniškąją religiją, graikų-romėnų dievus, jų amoralius mitus ir dievų kultą, kuris, pasak jo, nesugebėjo nei sustiprinti dorovės, nei apsaugoti valstybės. Vėlesnėse knygose jis pateikia istorijos viziją, prasidedančią nuo angelų kritimo, Adomo nuodėmės, tęsiasi iki Kristaus įsikūnijimo ir toliau – iki laikų pabaigos. Šiame naratyve nuosekliai skleidžiasi dvi „valstybės“: viena – kuri gyvena pagal Dievo valią, kita – pagal savo geismus.
Knyga parašyta lotynų kalba ir yra laikoma vienu didžiausių Vakarų civilizacijos tekstų. Augustinas sujungia Biblijos teologiją, platoniškąją filosofiją ir savo laikmečio istorijos interpretaciją į vieningą pasaulėžiūros sistemą. Jo tikslas buvo ne tik apginti Bažnyčią nuo kaltinimų, bet ir parodyti, kad žemiškos imperijos laikinos, o tikrasis žmogaus pašaukimas yra ne čia, o amžinybėje. Dievo miestas nėra geografinė vieta – tai dvasinė bendruomenė, jungiama meilės, tiesos ir dieviškojo teisingumo.
Augustino „miestų“ teorija tapo vėlesnės krikščioniškosios politinės minties pamatu. Viduramžiais šis tekstas buvo nuolat studijuojamas vienuolynuose ir universitetuose, o jo idėjos paveikė ne tik teologiją, bet ir teisę, etiką bei valstybės sampratą. Pavyzdžiui, Tomas Akvinietis vėliau kūrė politinę teologiją remdamasis šiuo veikalu. Taip pat jis tapo svarbiu šaltiniu kovose tarp Bažnyčios ir valstybės, nes Augustinas aiškiai parodė, kad Dievo valdžia yra aukščiau už bet kurią pasaulietinę imperiją.
Ilgalaikės pasekmės – žymios. Augustino vizija apie dvi valstybės rūšis – viena grindžiama amžinais dėsniais, kita – laikinomis valdžiomis – padėjo formuoti požiūrį į moralinį valstybės pagrindą. Jis nebuvo utopistas – nesiūlė idealios žemiškos tvarkos, bet skatino žemiškąją tvarką perkeisti Dievo Žodžio šviesa. Dėl šios priežasties jo koncepcija dažnai laikoma įtampa tarp dvasinio ir pasaulietinio gyvenimo, tarp Bažnyčios ir valstybės, tarp amžinybės ir laikinumo.
Knyga paliko pėdsaką ne tik religijoje, bet ir istorijos filosofijoje. Ji viena pirmųjų pasiūlė „teleologinį“ (tikslinį) istorijos aiškinimą, kur visa žmonijos istorija turi kryptį – nuo sukūrimo iki Dievo karalystės išsipildymo. Tai priešprieša tuometinei ciklinei romėniškai istorijos sampratai, kur viskas kartojasi be prasmės.
Šiandien „De Civitate Dei“ tebėra skaitoma ir studijuojama ne tik seminarijose ar tarp teologų, bet ir filosofijos bei politinės minties istorijoje. Jos mintys apie žmogaus prigimtį, galios prigimtį, meilės hierarchiją (ordinem amoris) bei amžinybės ilgesį nepaseno. Kai kurios frazės, kaip „du miestai yra sukurti iš dviejų meilės rūšių“ ar „tavo širdis nerami, kol ilsėsis Dieve“, tapo klasika.
Šv. Augustinas parašė šį veikalą ne kaip sausą traktatą, o kaip gilią meditaciją apie žmogų istorijoje, apie viltį, kuri nenyksta net griūvant imperijoms. Jo požiūris išliko aktualus ir šiandien, nes jis siūlo atsakymą į klausimą: ar egzistuoja teisingumas be Dievo? Ar žmogus, neturėdamas aukštesnio gėrio vizijos, gali sukurti tvarką, kuri nebūtų vien galybės padarinys?
Šv. Augustino veikalas De Civitate Dei („Apie Dievo miestą“) susideda iš 22 knygų, kuriose autorius nagrinėja krikščionybės ir pagoniškosios kultūros santykį, dvasinių ir pasaulietinių vertybių priešpriešą bei istorijos teologinę interpretaciją.
- De civitate Dei contra paganos – Apie Dievo miestą prieš pagonis
Pirmojoje knygoje Augustinas reaguoja į gyvą politinį ir religinį ginčą: ar krikščionybė kalta dėl Romos žlugimo? Atsakydamas į pagonių išpuolius, jis aprašo barbarų siautėjimą Romoje 410 m. ir pabrėžia, kad krikščionys net tokiame chaose rado paguodą Dievuje, o ne imperijoje. Tai – įvadas į dvasinį kontrastą tarp „civitas Dei“ ir „civitas terrena“. - De civitate Dei contra paganos, liber secundus – Apie Dievo miestą prieš pagonis, antra knyga
Augustinas imasi moralaus dekadanso analizės – aiškindamas, kad Roma jau seniai pūva iš vidaus. Jis mini siaubingus pavyzdžius iš teatro, švenčių ir viešųjų papročių, rodydamas, kaip senieji dievai toleravo, net skatino nuodėmingumą. Tai ne teologinis traktatas, o moralinis tribunolas visai pagoniškai civilizacijai. - De civitate Dei contra paganos, liber tertius – Apie Dievo miestą prieš pagonis, trečia knyga
Šioje knygoje į istorijos sceną įžengia tragedijos: karai, marai, vergovė, gaisrai – visa tai Romą užgriuvo dar iki Kristaus. Augustinas pasitelkia šaltinius, kronikas ir net Ciceroną, kad įrodytų – senieji dievai nebuvo nei visagaliai, nei gailestingi, tik bejėgiai stebėtojai. Krikščionybė – ne istorijos kaltininkė, o jos vienintelė paguoda. - De civitate Dei contra paganos, liber quartus – Apie Dievo miestą prieš pagonis, ketvirta knyga
Augustinas atmeta idėją, kad imperinė galia savaime yra dieviškumo ženklas. Jis aprašo, kaip Romos iškilimas nebuvo nei teisingas, nei vertas pagarbos, nes jis kilo per kraują, apgaulę ir godumą. Netgi „pergalės“ turėjo tragikomišką atspalvį – tai buvo žemiškos miesto puikybės teatras, ne Dievo valia. - De civitate Dei contra paganos, liber quintus – Apie Dievo miestą prieš pagonis, penkta knyga
Čia Augustinas grįžta prie Apvaizdos temos: Dievas leidžia žemiškas karalystes, bet ne tam, kad jos išdidžiai viešpatautų, o kad tarnautų Jo planui. Išskirtinai analizuojamas romėnų likimo („fatum“) supratimas – Augustinas jį atmeta kaip pagonišką fatalizmą, priešingą krikščioniškai laisvės sampratai. Pastebėtinas netikėtas pagarbos tonas imperatoriui Konstantinui – kaip galimam Dievo įrankiui. - De civitate Dei contra paganos, liber sextus – Apie Dievo miestą prieš pagonis, šešta knyga
Augustinas pasineria į Romos religijos ir filosofijos klaidas, ypač kritikuodamas tuos, kurie manė, kad dievai turėtų būti garbinami tik dėl dvasinio gyvenimo, bet ne valstybės gerovei. Jis analizuoja Varių, Senekos ir kitų romėnų rašytojų pozicijas ir parodo jų vidinius prieštaravimus. Dievų kultas čia vaizduojamas kaip kultūrinė iliuzija, kuriai trūksta logikos ir moralinės vertės. - De civitate Dei contra paganos, liber septimus – Apie Dievo miestą prieš pagonis, septinta knyga
Autorius gilinasi į romėnų teologiją ir mitologiją. Ši knyga primena tarsi „katalogą“ dievų – per ironiją ir griežtą analizę Augustinas rodo, kiek absurdiška yra politeistinė sistema, kur kiekvienam veiksmui ar reiškiniui priskiriamas atskiras dievas. Jo teologinė logika čia tampa satyriniu ginklu: kuo daugiau dievų, tuo mažiau prasmės. - De civitate Dei contra paganos, liber octavus – Apie Dievo miestą prieš pagonis, aštunta knyga
Čia Augustinas atsigręžia į filosofiją, ypač platonizmą. Jis vertina Platoną ir neoplatonikus kaip arčiausiai krikščionybės priartėjusius pagonių mąstytojus, tačiau kritikuoja juos dėl to, kad jie nepriėmė įsikūnijusio Dievo – Kristaus. Tai viena intelektualiausių knygų, kur krikščionybė stoja į dialogą su filosofija, bet išlaiko savo viršenybę. - De civitate Dei contra paganos, liber nonus – Apie Dievo miestą prieš pagonis, devinta knyga
Augustinas nagrinėja angelų ir demonų prigimtį. Jis argumentuoja, kad demonai, kuriuos garbina pagonys, yra išpuikę dvasiniai padarai, nuversti dėl maišto prieš Dievą. Ši knyga pereina nuo filosofinių prie dvasinių klausimų – svarstoma, kas tikra dvasinė būtybė, kam dera garbė ir kas veda sielą į pražūtį. - De civitate Dei contra paganos, liber decimus – Apie Dievo miestą prieš pagonis, dešimta knyga
Aptariama tikroji auka – ne gyvulių deginimas ar smilkalai stabams, bet širdies ir valios atsidavimas Dievui. Augustinas griežtai atmeta bet kokią pagonišką aukų praktiką ir pabrėžia, kad vienintelė priimtina auka yra Kristus. Tai viena labiausiai teologinių knygų, kuri įtvirtina krikščionišką liturgijos ir tikėjimo pagrindą. - De civitate Dei contra paganos, liber undecimus – Apie Dievo miestą prieš pagonis, vienuolikta knyga
Prasideda antroji veikalo dalis – skirta ne pagonybės neigimui, bet Dievo miesto kilmės ir prigimties aiškinimui. Augustinas kalba apie angelų sukūrimą, laiko pradžią ir pirmąjį kritimą. Tai metafizinio pasaulio architektūros brėžinys, kuriame aiškinama, kaip susiformuoja dvasinis pasaulis. - De civitate Dei contra paganos, liber duodecimus – Apie Dievo miestą prieš pagonis, dvylikta knyga
Toliau svarstoma, kaip iš dvasinio pasaulio kilo blogis. Augustinas aiškina, kad blogis – ne substancija, bet valios trūkumas. Kartu jis gilinasi į laiko ir kūrinijos klausimus: kada buvo sukurtas pasaulis, ką reiškia „pradžia“, ir kaip angelai skiriasi nuo kūniškų būtybių. Tai vienas sudėtingiausių filosofinių traktatų apie ontologinį gėrio ir blogio santykį. - De civitate Dei contra paganos, liber tertius decimus – Apie Dievo miestą prieš pagonis, trylikta knyga
Pereinama prie žmogaus – Adomo ir Ievos nuopuolio. Augustinas aiškina, kaip per nuodėmę į pasaulį atėjo mirtis. Kūnas, kuris galėjo būti nemirtingas, tampa mirtingas, ir žmogus praranda vienybę su Dievu. Knygoje jau ryškėja teologinis pasakojimas apie atpirkimą, kuris bus tęsiamas vėlesnėse dalyse. - De civitate Dei contra paganos, liber quartus decimus – Apie Dievo miestą prieš pagonis, keturiolikta knyga
Augustinas kalba apie dvi meilės rūšis – meilę Dievui ir meilę sau. Pirmoji kuria Dievo miestą, antroji – žemiškąjį. Tai moralinis ir emocinis pjūvis tarp dviejų žmonių tipų. Analizuojama, kaip valia ir geismas po nuopuolio tapo suskaldyti, ir kaip žmogus išgyvena vidinį konfliktą tarp proto ir kūno. - De civitate Dei contra paganos, liber quintus decimus – Apie Dievo miestą prieš pagonis, penkiolikta knyga
Aprašoma žmonijos istorija po nuopuolio. Augustinas interpretuoja Senojo Testamento pasakojimus kaip dvasinės kovos tarp dviejų miestų simbolius. Kainas ir Abelis tampa pirmuoju Dievo ir pasaulio miestų susidūrimu. Knyga pereina prie patriarchų istorijų kaip Dievo plano atskleidimo istorijos. - De civitate Dei contra paganos, liber sextus decimus – Apie Dievo miestą prieš pagonis, šešiolikta knyga
Augustinas nagrinėja žydų tautos istoriją kaip Dievo tautą, vedamą link Kristaus. Nuo Abraomo iki Mozės ir toliau – visa tai jis mato kaip išsipildančio pažado kelionę. Ši knyga ypač svarbi dėl to, kad krikščionybė čia aiškinama kaip Senosios Sandoros tęsinys, o ne atsiribojimas nuo jos. - De civitate Dei contra paganos, liber septimus decimus – Apie Dievo miestą prieš pagonis, septyniolikta knyga
Čia svarstoma, kaip Senasis Testamentas pranašavo Kristų. Izaijo, Danieliaus ir kitų pranašystės aiškinamos kaip ženklai apie ateinantį Mesiją. Dievo miestas matomas kaip keliaujantis per pranašų lūpas ir per Dievo pažadus, galiausiai pasiekiantis įsikūnijimą. - De civitate Dei contra paganos, liber duodevicesimus – Apie Dievo miestą prieš pagonis, aštuoniolikta knyga
Palyginama pasaulio istorija – šalia žydų pateikiama pagonių istorija. Augustinas parodo, kaip Dievo planas buvo unikalus, o kitos tautos – nepaisant kultūros ar galios – neturėjo išganymo pažado. Knyga kupina istorinių duomenų ir kritinės analizės apie civilizacijas ir jų santykį su Dievo tauta. - De civitate Dei contra paganos, liber undevicesimus – Apie Dievo miestą prieš pagonis, devyniolikta knyga
Čia Augustinas pateikia du miestus – vieną žemišką, ieškantį garbės ir valdžios, kitą – Dievo, trokštantį ramybės. Knyga primena politinę filosofiją – aptariami taikos, teisės, valdžios ir dorybės klausimai. Dievo miestas siekia vidinės ramybės, kurios neįmanoma pasiekti nei per įstatymus, nei per imperiją. - De civitate Dei contra paganos, liber vicesimus – Apie Dievo miestą prieš pagonis, dvidešimta knyga
Augustinas analizuoja Paskutinį teismą. Jis remiasi Rašto pranašystėmis – Apreiškimu Jonui, Evangelijomis, Danieliumi – kad aprašytų, kaip Dievas nugalės žemišką miestą ir įves amžiną teisingumą. Tai – teologinės eschatologijos pagrindas. - De civitate Dei contra paganos, liber vicesimus primus – Apie Dievo miestą prieš pagonis, dvidešimt pirma knyga
Vaizduojama amžinoji bausmė – pragaras. Augustinas nešvelnina – jis kalba apie kūno prisikėlimą ir amžiną kančią, skiriamą tiems, kurie nepriklauso Dievo miestui. Tai viena labiausiai bauginančių ir tuo pačiu ryžtingiausių apologetinių knygų. - De civitate Dei contra paganos, liber vicesimus secundus – Apie Dievo miestą prieš pagonis, dvidešimt antra knyga
Paskutinėje knygoje aprašoma dangiškoji Jeruzalė – Dievo miesto triumfas. Kalbama apie kūno šlovę po prisikėlimo, amžiną džiaugsmą, Dievo artumą, ramybę be pabaigos. Tai ne alegorija – tai pažadas. Veikalas užbaigiamas viltingai, kviečiant kiekvieną rinktis, kuriam miestui jis nori priklausyti.
Augustinas „De Civitate Dei“ ne tik ginčijo pagonių kaltinimus krikščionybei dėl Romos kritimo, bet ir iškėlė fundamentalius klausimus apie dviejų miestų – Dievo miesto ir žemiškojo miesto – egzistavimą ir jų santykį. Žemiškasis miestas, varomas savanaudiškumo ir valdžios troškimo, ieško savo laimės žemiškuose malonumuose, o Dievo miestas, kurio piliečiai vadovaujasi meile Dievui ir artimui, siekia dangiškosios karalystės. Šis dualizmas atspindi biblinę priešpriešą tarp šviesos ir tamsos, gėrio ir blogio. Augustinas pabrėžė, kad tikroji laimė randama ne žemiškuose turtuose ar galioje, bet tik Dievo malonėje. Šio veikalo įtaka krikščioniškajai teologijai neįkainojama; jis formavo viduramžių pasaulėžiūrą ir įkvėpė daugelį teologų ir filosofų. Pavyzdžiui, Tomo Akviniečio sumos teologiškai plėtoja Augustino idėjas apie gamtinį ir antgamtinį įstatymą. „De Civitate Dei“ įdomybė – tai ne tik teologinis traktatas, bet ir istorinis šaltinis, atspindintis V a. krikščionišką pasaulėžiūrą ir Vakarų Romos imperijos griūtį. Augustino mintis, kad „Dievo miestas“ yra ne laikina, o amžina realybė, teikia paguodą ir viltį visiems, kurie ieško tikrosios laimės už žemiškų ribų. Kaip pats Augustinas rašė: „Mūsų miestas yra Dievas“. Šis veikalas ir šiandien aktualus, nes primena apie dvasinių vertybių svarbą ir kviečia apmąstyti mūsų gyvenimo tikslą ir vietą amžinybėje.