1921 m. sausio 6 d. popiežius Benediktas XV paskelbė encikliką Sacra Propediem, skirtą paminėti Trečiojo Pranciškaus Ordino (Ordo Franciscanus Saecularis) įkūrimo 700 metų jubiliejų. Šis dokumentas buvo adresuotas visiems Katalikų Bažnyčios hierarchams, siekiant atkreipti dėmesį į pasauliečių vaidmenį Bažnyčios gyvenime ir skatinti jų įsitraukimą į dvasinį tobulėjimą bei visuomenės atnaujinimą.
Lietuviškai ši enciklika dažnai vadinama „Šventąja Pradžia“ arba „Šventuoju Pradžioje“, tačiau tikslesnis vertimas būtų „Šventąja Pradžia“. Jos turinys orientuotas į Trečiojo Pranciškaus Ordino reikšmės pabrėžimą ir šio judėjimo aktualizavimą šiuolaikiniame pasaulyje.
Popiežius Benediktas XV, pats būdamas Trečiojo Ordino narys nuo 1882 m., siekė atgaivinti šio pasauliečių judėjimo dvasią. Jis pabrėžė, kad Trečiasis Ordinas suteikia galimybę pasauliečiams siekti šventumo savo kasdieniame gyvenime, laikantis Pranciškaus Asyžiečio dvasios – nuolankumo, atgailos ir artimo meilės. Enciklikoje taip pat buvo kritikuojamos modernistinės tendencijos, iškreipiančios šventųjų įvaizdį ir atitolinančios tikinčiuosius nuo tikrosios dvasinės esmės.
Enciklika buvo paskelbta po Pirmojo pasaulinio karo, kai Europa išgyveno gilias socialines ir moralines krizes. Popiežius matė Trečiajame Ordine priemonę atkurti taiką ir moralines vertybes visuomenėje. Jis kvietė visus katalikus, ypač jaunimą, darbininkus ir moteris, prisijungti prie šio judėjimo ir tapti taikos bei meilės nešėjais savo bendruomenėse.
Enciklika paskatino Trečiojo Pranciškaus Ordino atgimimą daugelyje šalių. Ji padėjo sustiprinti pasauliečių vaidmenį Bažnyčioje ir skatino jų aktyvų dalyvavimą dvasiniame bei socialiniame gyvenime. Šiandien Trečiasis Ordinas veikia daugelyje pasaulio šalių, įskaitant Lietuvą, ir toliau siekia įgyvendinti Pranciškaus Asyžiečio idealus.
Popiežius Benediktas XV enciklikoje paminėjo, kad Trečiojo Ordino nariai turėtų būti „taikos apaštalai“ savo bendruomenėse. Jis taip pat suteikė galimybę gauti atlaidus tiems, kurie dalyvaus šimtmečio minėjimo iškilmėse ir laikysis tam tikrų dvasinių praktikų. Be to, enciklikoje buvo pabrėžta, kad Trečiasis Ordinas yra atviras visiems, nepriklausomai nuo jų socialinės padėties ar gyvenimo būdo.
SACRA PROPEDIEM
POPIEŽIAUS BENEDIKTO XV ENCIKLIKA
APIE ŠVENTOJO PRANCIŠKAUS TREČIĄJĮ ORDINĄ
PATRIARCHAMS, PRIMAMS, ARKIVYSKUPAMS,
VYSKUPAMS IR KITIEMS ORDINARAMS,
RAMYBĖJE IR BENDRYSTĖJE SU APAŠTALIŠKUOJU SOSTU
Gerbiami Broliai,
Sveikatos ir Apaštališkojo Palaiminimo.
Mes laikome itin tinkamu, kad iškilmingos šventės bus rengiamos minint septintąjį Atgailos Trečiojo Ordino šimtmetį. Daugybė motyvų skatina Mus iškelti šią progą katalikų pasaulyje, remiantis mūsų Apaštališkąja valdžia, tačiau pirmiausia yra viltis dėl neabejotinų privalumų, kuriuos krikščionių tauta iš to gaus.
- Antra, yra asmeninis prisiminimas, kurį jos sukelia Mums. Mums malonu prisiminti, kad 1882 m., kai Pranciškaus Asyžiečio gimimo šimtmetis tarp tikinčiųjų masių paskatino karštą jo kultą, Mes norėjome prisijungti prie šio didžio Patriarcho mokinių ir reguliariai gavome Trečiųjų narių abitą garsiojoje Ara Coeli bažnyčioje, aptarnaujamoje Mažesniųjų Brolių. Šiandien, Apvaizdos pastatyti ant Apaštalų Kunigaikščio katedros, Mes ypač džiaugiamės galėdami pasinaudoti šia proga išreikšti savo atsidavimą šventajam Pranciškui, ragindami viso pasaulio katalikus su užsidegimu prisijungti arba ištikimai likti prisirišusiems prie šios pranciškoniškos institucijos, kuri šiandien nuostabiai atitinka visuomenės poreikius.
- Dabar svarbu visų akivaizdoje atkurti tikrąją šventojo Pranciškaus moralinę fizionomiją. Šventasis Pranciškus Asyžietis, kurį kai kurie modernistai mums pristato ir kuris kyla iš modernistų vaizduotės, šis žmogus, atsargus savo paklusnume Apaštališkajam Sostui, neaiškios ir tuščios religingumo pavyzdys, tikrai nėra nei Pranciškus Asyžietis, nei šventasis.
- Ryškūs ir nemirtingi Pranciškaus nuopelnai krikščionių reikalui, kurie parodė jame gynėją, kurį Dievas tokiems neramiems laikams rezervavo Bažnyčiai, tarsi rado savo karūną Trečiajame Ordine. Ar yra kas aiškiau įrodo jo sielą deginusį didžiulį troškimą skleisti Jėzaus Kristaus šlovę visoje žemėje?
- Giliai nuliūdintas nelaimių, kurias tuo metu patyrė Bažnyčia, Pranciškus sugalvojo neįtikėtiną planą viską atnaujinti pagal krikščioniškojo įstatymo principus. Įkūręs dvigubą religinę šeimą, vieną iš Brolių, kitą iš Seserų, kurie įsipareigojo iškilmingais įžadais sekti Kryžiaus nuolankumu, Pranciškus, negalėdamas atverti vienuolyno visiems, kuriuos traukė noras mokytis jo mokykloje, nusprendė suteikti net pasaulio sūkuryje gyvenančioms sieloms priemones siekti krikščioniškos tobulybės. Todėl jis įkūrė Ordiną, tinkamai pavadintą Trečiaisiais, skiriasi nuo kitų dviejų Ordinų tuo, kad jis neturėjo religinių įžadų saitų, bet buvo pasižymėjęs tuo pačiu gyvenimo paprastumu ir atgailos dvasia. Taigi projektą, kurio dar nebuvo įsivaizdavęs joks reguliaraus Ordino įkūrėjas, sukurti religinį gyvenimą, kurį praktikuotų visi, Pranciškus pirmasis sugalvojo, ir Dievo malonė jam leido tai įgyvendinti su didžiausia sėkme. Mes neturime kito to įrodymo, kaip šis gražus Tomo de Celano pagyrimas: „Nuostabus darbininkas, kurio pavyzdys, vadovavimas ir mokymai turi šį nuostabų rezultatą – atnaujinti abiejų lyčių Kristaus Bažnyčią ir vesti į triumfą trigubą sielų, rūpestingų savo išganymu, falangą.“ (I Cel. xv. 40).
- Mes apsiribosime šiuo tokio autoritetingo amžininko liudijimu; jis pats savaime pakankamai rodo, kokį gilų ir platų poveikį turėjo Pranciškaus Asyžiečio iniciatyva liaudies masėms, kokius reikšmingus ir išganingus pokyčius jis jose sukėlė.
- Nekvestionuojamas Trečiojo Ordino įkūrėjas, kaip jis buvo pirmųjų dviejų, Pranciškus, be abejo, buvo ir jo išmintingiausias įstatymų leidėjas. Mes žinome, kad šiam darbui jis turėjo brangią kardinolo Ugolino pagalbą, kuris vėliau, kaip Grigalius IX, padarė šį Apaštališkąjį Sostą šlovingu ir kuris, gyvendamas, palaikė artimiausius santykius su Asyžiaus Patriarchu, vėliau pastatydamas jo kapui didingą ir prabangią baziliką. Kalbant apie Trečiųjų taisykles, niekam nėra paslaptis, kad jas reguliariai patvirtino mūsų pirmtakas Mikalojus IV.
- Tačiau, Gerbiami Broliai, Mes per ilgai neužtruksime prie šių klausimų; mūsų tikslas čia, visų pirma, yra išryškinti Trečiojo Ordino charakterį ir, kaip sakoma, jo ypatingą dvasią, nes Bažnyčia tikisi iš jo ypatingų privalumų krikščionių tautai šiuo amžiumi, taip pat priešišku dorybei ir tikėjimui, kaip buvo Pranciškaus Asyžiečio epocha. Su giliu situacijų ir laikų suvokimu mūsų pirmtakas Leonas XIII, laimingos atminties, norėdamas geriau pritaikyti Trečiųjų gyvenimo taisykles prie kiekvieno tikinčiojo socialinio lygio, konstitucija „Misericors Dei Filius“ (1883) į jų statutus ar taisykles įnešė išmintingiausių motyvų, kurie turėtų juos suderinti su dabartine visuomenės būsena; jis pakeitė kai kuriuos antrinius punktus, kurie tik iš dalies atitinka mūsų šių dienų papročius.
- „Tegul niekas nemano,“ sakė jis, „kad šie pokyčiai atima ką nors iš esminių to Ordino principų. Mes absoliučiai norime, kad jie išliktų nepaliesti ir apsaugoti nuo bet kokių pokyčių.“ Trečiojo Ordino taisyklės tada patyrė tik detalių pataisymus; jų apimtis ir dvasia buvo gerbiamos, kurios išlieka tokios, kokias norėjo jų šventasis įkūrėjas. Dabar esame įsitikinę, kad Trečiojo Ordino dvasia, visiškai persmelkta Evangelijos išmintimi, būtų galingas elementas privačių ir viešų moralės taisymui, jei ji vėl plistų, kaip tais laikais, kai savo žodžiu ir pavyzdžiu Pranciškus visur skelbė Dievo Karalystę.
- Tai, ką Pranciškus norėjo, kad ypač spindėtų jo Trečiuosiuose, ir kas turėtų būti jų išskirtinis ženklas, yra broliška meilė, budriausia taikos ir santarvės sergėtoja. Žinodamas, kad meilė yra ypatingas Jėzaus Kristaus atneštas įsakymas ir visos krikščioniškosios teisės sintezė, šventasis Pranciškus rūpinosi, kad tai taptų jo vaikų dvasine taisykle; ir jis pasiekė tokį rezultatą, kad Trečiasis Ordinas natūraliai teikė didžiausią naudą visai žmogaus šeimai.
- Be to, Pranciškus negalėjo sulaikyti savo širdies gelmėse serafiškos meilės, kuri degino jį Dievui ir jo broliams; jis buvo priverstas leisti jai išsilieti ant visų sielų, kurias galėjo pasiekti. Taip jis ėmėsi reformuoti savo mokinių individualų ir šeimos gyvenimą, formuodamas juos krikščioniškų dorybių praktikai su tokiu užsidegimu, kuris leistų manyti, kad tai buvo visas jo planas. Bet jis nesvajojo, kad turėtų tuo apsiriboti; individualus atsivertimas buvo tik įrankis, kuriuo jis pasinaudojo, kad pažadintų visuomenės širdyje meilę krikščioniškai išminčiai ir laimėtų visus žmones Kristui.
- Rūpestis, kuris paskatino Pranciškų Asyžietį padaryti Trečiojo Ordino narius taikos ir apaštalų pasiuntiniais tarp karčių nesutarimų ir pilietinių karų jo laikais, buvo mūsų rūpestis tomis dienomis, kai beveik visame pasaulyje įsiliepsnojo baisaus karo gaisras; jis neišnyko ir tuo metu, kai čia ir ten vis dar šmėžuoja šio blogai užgesinto gaisro žarijos.
- Prie šios nelaimės prisidėjo vidinė krizė, kurią išgyvena tautos, pirmiausia dėl krikščioniškų principų užmiršimo ir ilgalaikio paniekos. Norime pasakyti, kad šis kova dėl gėrybių dalijimosi, kuri supriešina skirtingas visuomenės klases, yra tokia negailestinga, kad jau grasina sukelti visuotinę katastrofą.
- Šioje taip plačioje srityje, kurioje, kaip taikaus Karaliaus atstovas, Mes skyrėme ypač atidų rūpestį, Mes kreipiamės dėl uolios pagalbos į visus, kurie laiko save krikščioniškos taikos šalininkais, bet ypač į Trečiųjų bendradarbiavimą. Jie turės nuostabią įtaką atkuriant dvasios santarvę tą dieną, kai jų skaičius ir pastangos išsivystys. Todėl pageidautina, kad kiekviename mieste, miestelyje ir net kiekviename kaime Trečiasis Ordinas nuo šiol turėtų pakankamą narių grupę, ne iš neaktyvių prisijungusiųjų, patenkintų vien Trečiųjų titulu, bet veikiau tų, kurie uoliai darbuojasi dėl savo ir savo brolių išganymo. Kodėl net įvairios katalikų asociacijos, kurios visur dauginasi, jaunimo, darbininkų, moterų asociacijos, negalėtų prisijungti prie Trečiojo Ordino, kad tęstų darbą Jėzaus Kristaus šlovei ir Bažnyčios triumfui su tuo pačiu uolumu, kurį Pranciškus turėjo taikai ir meilei?
- Taika, kurios šaukiasi žmonija, nėra ta, kurią gali nustatyti darbštus žmogiškos išminties sutarčių sudarymas, bet ta, kurią Kristus atnešė savo žinia: „Mano taiką jums duodu; Aš ją duodu ne taip, kaip pasaulis duoda.“ (Jn 14, 27). Susitarimai tarp valstybių ar tarp klasių, kuriuos žmonės sugebėjo numatyti, nebus ilgalaikiai ir neturės tikros taikos jėgos, nebent jie bus pagrįsti širdžių nuraminimu; o tai įmanoma tik tuo atveju, jei pareiga suvaldo aistras, iš kurių kyla visi konfliktai. „Iš kur kyla,“ klausia Apaštalas Jokūbas, „karai ir kivirčai tarp jūsų? Ar ne iš jūsų aistrų, kurios kovoja jūsų nariuose?“ (Jok 4, 1). Dabar, norint išmintingai reguliuoti visus prigimtinius judesius taip, kad žmogus taptų savo aistrų šeimininku, o ne jų vergu, paklusnus ir klusnus dieviškajai valiai, hierarchija, kuri yra visuotinės taikos pagrindas, priklauso Kristui, ir jos veikimas pasireiškia nuostabia efektyvumu Pranciškoniškų Trečiųjų šeimoje.
- Šis Ordinas, kurio tikslas, kaip Mes sakėme, yra formuoti savo narius krikščioniškoje tobulybėje, net jei jie yra panirę į amžiaus rūpesčius, taip tikra, kad joks gyvenimo būvis nėra nesuderinamas su šventumu, todėl ten, kur Trečiųjų nariai gausiai ištikimai laikosi savo taisyklių, jie tampa visiems aplinkui padrąsinimo šaltiniu vykdant savo pareigas ir net siekiant gyvenimo tobulybės, pranokstančios bendrojo įstatymo reikalavimus. Dieviškojo Mokytojo liudijimas tiems, kurie artimai prisirišo prie Jo: „Jie nėra iš pasaulio, kaip ir Aš nesu iš pasaulio“ (Jn 17, 16), gali būti teisėtai taikomas Pranciškaus sūnums, kurie, jei jie kiek įmanoma pasaulyje laikosi evangeliškų proto ir širdies patarimų, gali teisėtai priskirti sau Apaštalo žodžius: „Mes gavome ne šio pasaulio dvasią, bet Dvasią, kuri ateina iš Dievo“ (1 Kor 2, 12).
- Jie stengsis, visiškai svetimi pasaulio dvasiai, įvesti Jėzaus Kristaus Dvasią į socialinio gyvenimo srovę visose jiems prieinamose srityse.
- Dabar yra dvi aistros, kurios šiuolaikiniame moralės netvarkingume dominuoja – beribis turtų troškimas ir nepasotinamas malonumų troškulys. Tai pažymi mūsų epochą gėdinga stigma; nors ji nuolat žengia nuo progreso prie progreso visame, kas susiję su gyvenimo gerove ir patogumais, atrodo, kad aukštesnėje sąžiningumo ir moralinio teisingumo tvarkoje apgailėtinas regresas veda ją atgal prie senovės pagoniškumo gėdingumų. Iš tiesų, tuo mastu, kuriuo žmonės praranda iš akių amžinus gėrius, kuriuos jiems rezervavo dangus, jie leidžia sau būti labiau apgaunami trumpalaikių žemiškų gėrybių miražo, ir kai jų sielos nukreipiamos žemyn, lengvas nusileidimas pamažu veda juos prie dorybių atsipalaidavimo, prie pasibjaurėjimo dvasiniais dalykais ir prie nieko kito, išskyrus malonumų viliones, skonio. Iš čia bendra situacija, kurią pastebime: vieniems troškimas įgyti turtus ar padidinti savo paveldą neturi ribų; kiti nebežino, kaip anksčiau, kaip ištverti išbandymus, kurie paprastai kyla iš nepritekliaus ar skurdo; ir tuo metu, kai mūsų nurodytos konkurencijos supriešina turtinguosius ir proletariatą, daugybė žmonių, atrodo, nori dar labiau sukurstyti vargšų neapykantą neribota prabanga, lydima labiausiai atgrasios korupcijos.
- Šiuo požiūriu negalima pakankamai apgailėti tiek daug įvairaus amžiaus ir padėties moterų aklumo; kvailinamos noro patikti, jos nemato, kokiu mastu jų drabužių nepadorumas šokiruoja kiekvieną sąžiningą žmogų ir įžeidžia Dievą. Dauguma jų anksčiau būtų raudonavusios dėl tokių apdarų kaip dėl rimto kaltinimo prieš krikščionišką kuklumą; dabar joms nepakanka juos demonstruoti viešose gatvėse; jos nebijo peržengti bažnyčių slenksčio, dalyvauti Šventojoje Mišių aukoje ir net nešti gėdingų aistrų maistą prie Eucharistinio Stalo, kur priimamas dangaus Tyrumo Autorius. Ir Mes nekalbame apie tas egzotiškas ir barbariškas šokius, neseniai įvestus į madingus sluoksnius, vienas už kitą šokiruojančius; negalima įsivaizduoti nieko tinkamesnio, kad išstumtų visus kuklumo likučius.
- Atidžiai svarstydami šią situaciją, Trečiųjų nariai supras, ko mūsų epocha tikisi iš šventojo Pranciškaus mokinių. Jei jie nukreips savo žvilgsnį į savo Tėvo gyvenimą, jie pamatys, kokį tobulą ir gyvą panašumą į Jėzų Kristų, ypač Jo bėgime nuo pasitenkinimų ir meilėje išbandymams šioje gyvenime, turėjo tas, kurį jie vadina Poverello, ir kuris savo kūne gavo Nukryžiuotojo stigmatus. Jiems tenka parodyti, kad jie lieka jo verti, priimdami skurdą, bent jau dvasioje, atsisakydami savęs ir nešdami kiekvienas savo kryžių.
- Kalbant ypač apie Trečiųjų Seseris, Mes prašome jų savo drabužiais ir jų nešiojimo būdu būti švento kuklumo pavyzdžiais kitoms damoms ir jaunoms merginoms; kad jos būtų tvirtai įsitikinusios, kad geriausias būdas būti naudingoms Bažnyčiai ir visuomenei yra dirbti moralės gerinimui.
- Be to, sukūrę įvairius labdaros darbus, skirtus paguosti vargšus jų įvairiuose poreikiuose, šio Ordino nariai, esame tikri, norėtų dar labiau leisti savo broliams, neturintiems gėrybių, vertesnių už žemiškas, pasinaudoti jų meile.
- Čia mums sugrįžta Apaštalo Petro patarimo prisiminimas, prašantis krikščionių savo gyvenimų šventumu būti pavyzdžiais pagonims, kad „pastebėję jūsų gerus darbus, jie šlovintų Dievą Jo aplankymo dieną“ (1 Pt 2, 12). Kaip jie, Pranciškoniškieji Trečiųjų nariai turėtų savo tikėjimo vientisumu, gyvenimų šventumu ir uolumo karštumu skleisti gerus Kristaus žodžius, įspėti tuos savo brolius, kurie nuklydo nuo kelio, ir spausti juos sugrįžti. Štai ko Bažnyčia prašo, ko ji tikisi iš jų.
- Kalbant apie Mus, Mes puoselėjame viltį, kad artėjanti šventė žymės Trečiajam Ordinui naują plėtrą, ir Mes neabejojame, kad jūs patys, Gerbiami Broliai, taip pat kiti sielų ganytojai, dės daug pastangų, kad vėl suklestėtų Trečiųjų grupės ten, kur jos vegetuoja, ir kurtų naujas visur, kur įmanoma, ir padarytų jas klestinčias tiek laikantis taisyklių, tiek pagal narių skaičių.
- Iš tiesų, tai, kas yra svarbu, yra, sekant Pranciškaus Asyžiečio pavyzdžiu, atverti kuo didesniam sielų skaičiui kelią, kuris jas sugrąžins prie Kristaus; šioje sugrįžime slypi tvirčiausia viltis visuomenės išganymui. Šventojo Pauliaus žodžius „Būkite mano sekėjai, kaip aš pats esu Kristaus“ (1 Kor 11, 1), mes galime teisėtai priskirti Pranciškaus lūpoms, kuris, sekdamas Apaštalą, tapo ištikimiausiu Jėzaus Kristaus paveikslu ir kopija.
- Taigi, kad šios šventės duotų dar daugiau vaisių, atsakydami į trijų Pirmojo Ordino Pranciškoniškų šeimų Generalinių Ministrų prašymus, Mes suteikiame šias malones, paimtas iš Šventosios Bažnyčios iždo:
I. Visose bažnyčiose, kuriose Trečiasis Ordinas yra kanoniškai įsteigtas ir kuriose per Triduum bus švenčiamos Šimtmečio iškilmės kitais metais nuo balandžio 16 d.: Trečiųjų nariai kiekvieną Triduum dieną, kiti tikintieji tik kartą, gali pelnyti visišką atleidimą nuo savo nuodėmių. Visi tikintieji, kurie su atgailaujančia širdimi lankys Švenčiausiąjį Sakramentą vienoje iš šių bažnyčių, gali kiekvieno apsilankymo metu (toties quoties) pelnyti septynerių metų atlaidus.
II. Visi šių bažnyčių altoriai per tas tris dienas bus laikomi privilegijuotais altoriais; Triduum metu kiekvienas kunigas gali ten švęsti šventojo Pranciškaus Mišias, laikydamasis Mišių pro re gravi et simul publice de causa rito pagal bendrąsias Romos Mišiolo rubrikas, įtrauktas į paskutinį Vatikano leidimą.
III. Visi kunigai, tarnaujantys šių bažnyčių, tomis pačiomis dienomis gali laiminti rožinius, medalius ir kitus pamaldumo objektus, praturtindami juos Apaštališkaisiais atlaidais, ir pritaikyti rožiniams Kryžiaus ir Brigitos atlaidus.
Kaip dangaus malonių laidą ir mūsų tėviško geranoriškumo liudijimą, Mes su visa širdimi teikiame jums, Gerbiami Broliai, ir visiems Trečiojo Ordino nariams Apaštališkąjį Palaiminimą.
Duota Romoje, prie Šventojo Petro, Viešpaties Apsireiškimo šventėje, 1921 m., septintaisiais mūsų Pontifikato metais.
BENEDIKTAS XV