Tikėjimas nuo seno laikomas ne tik paguodos, bet ir iššūkio šaltiniu. Jis kviečia žmogų į gilesnį gyvenimą, tačiau kartu reikalauja atsisakyti patogumų, laikytis drausmės ir kartais net kęsti persekiojimus. Ar tikėti reiškia kentėti? Ar tikinčiojo kelias neišvengiamai veda į kančią, ar vis dėlto jame slypi laisvė, kurios neįmanoma patirti be savęs peržengimo? Šie klausimai lydi tiek teologinę mintį, tiek kasdienį tikinčiųjų gyvenimą, o atsakymai į juos dažnai priklauso nuo perspektyvos – ar tikėjimą laikome našta, ar išsilaisvinimu.
Tikinčiojo gyvenimas siejamas su tam tikra disciplina: dešimt Dievo įsakymų, reguliari malda, pasninkas, išpažintis, dalyvavimas bendruomenės apeigose ar net celibatas tiems, kurie renkasi pašvęstąjį gyvenimą. Šie įsipareigojimai gali būti suvokiami kaip sunkus darbas, ypač tiems, kurie jaučiasi priversti jų laikytis be vidinio įsitikinimo. Kaip taikliai pastebėjo vienas skeptikas: „Tavo tikėjimas verčia tave dirbti neapmokamą darbą Dievui, kurio negali paliesti.“ Malda, trunkanti valandas, pasninkas, ribojantis kūniškus malonumus, ar išpažintis, reikalaujanti atvirumo, gali atrodyti kaip laiko švaistymas ar net prievarta.
Kritinė perspektyva pabrėžia, kad tokios praktikos ne tik atima laiką, bet ir kelia psichologinį spaudimą. Pavyzdžiui, kaltės jausmas, kylantis praleidus mišias ar nesilaikius pasninko, gali virsti nuolatiniu „nepakankamumo“ jausmu. Filosofas Friedrichas Nietzsche kritikavo krikščionybę kaip „vergų moralę“, teigdamas, kad ji skatina savęs neigimą ir paklusnumą, užuot išaukštinusi žmogaus valią ir gyvybingumą. Jo požiūriu, tikėjimas, reikalaujantis atsisakyti žemiškų malonumų, yra ne tik kančia, bet ir žmogaus prigimties išniekinimas.
Tačiau antikritinė perspektyva siūlo kitokį požiūrį. Šv. Augustinas savo „Išpažinimuose“ rašė: „Tu sukūrei mus sau, ir nerami mūsų širdis, kol neilsisi Tavyje.“ Pasak jo, tikėjimas nėra prievarta, o grįžimas prie tikrosios žmogaus prigimties – būti santykyje su Dievu. Pasninkas, malda ar išpažintis nėra savitiksliai; jie skirti išlaisvinti žmogų iš prisirišimų, kurie trukdo patirti gilesnę laisvę. Popiežius Jonas Paulius II enciklikoje Veritatis Splendor pabrėžė, kad Dievo įsakymai nėra apribojimai, o „kelias į gyvenimo pilnatvę“, nes jie atspindi žmogaus prigimties tiesą.
Kančia kaip tikėjimo paradoksas
Tikėjimas dažnai siejamas su paradoksu: tikėti tuo, kas nematoma, ir viltis be garantijų. Šv. Jonas Kryžiaus savo mistinėje teologijoje kalba apie „dvasios naktį“ – būseną, kai tikintysis jaučiasi apleistas, klajoja tamsoje, vedamas tik vidinio troškimo. „Kur tu pasislėpei, mylimasis, palikdamas mane aimanuoti?“ – rašo jis savo poezijoje, išreikšdamas skausmingą Dievo tylą. Tačiau šis skausmas, anot šventojo, nėra beprasmiškas; jis veda į gilesnį savęs ir Dievo pažinimą. Kančia tampa ne bausme, o brandos keliu.
Panašiai mąstė ir filosofas Sørenas Kierkegaardas, kuris tikėjimą apibūdino kaip „šuolį į absurdą“. Jo knygoje Baimė ir drebėjimas Abraomas, pasirengęs paaukoti savo sūnų Izaoką, tampa tikėjimo riteriu, kuris rizikuoja viskuo, net racionalumu, dėl Dievo. Kierkegaardas teigia, kad tikras tikėjimas neišvengiamai susijęs su egzistencine įtampa, nes jis reikalauja atsisakyti saugumo ir pasitikėti tuo, kas pranoksta žmogišką supratimą. Ši įtampa gali būti skausminga, tačiau ji taip pat išlaisvina, nes leidžia žmogui peržengti savo ribotumą.
Kita vertus, kritikai teigia, kad toks tikėjimo modelis gali būti psichologiškai žalingas. Psichologas Sigmundas Freudas krikščionybę laikė „kolektyvine neuroze“, kuri skatina žmones slopinti savo natūralius troškimus ir gyventi nuolatinėje kaltėje. Pasak jo, tikėjimo praktikos, tokios kaip pasninkas ar celibatas, yra dirbtiniai apribojimai, kurie ne išlaisvina, o slegia žmogaus psichiką. Šiuolaikiniai sekuliarūs mąstytojai, tokie kaip Richardas Dawkinsas, priduria, kad tikėjimas dažnai tampa manipuliacijos įrankiu, kai religinės institucijos naudoja kaltę ir baimę, kad kontroliuotų tikinčiuosius.
Laisvė per atsisakymą
Nepaisant kritikos, tikėjimo tradicija siūlo alternatyvų kančios ir laisvės santykio supratimą. Šv. Pranciškus Asyžietis, gyvenęs skurde ir atsisakęs turtų, buvo laikomas vienu laimingiausių žmonių. Jo pasninkas ir malda nebuvo pareiga, o džiaugsmo šaltinis, nes jis matė juos kaip meilės Dievui išraišką. „Duok, ir tau bus duota,“ – citavo jis Evangeliją, pabrėždamas, kad atsisakymas yra kelias į pilnatvę. Panašiai mąstė ir Motina Teresė, kuri, nepaisydama savo vidinių dvasinių kovų, teigė, kad „meilė skauda“, bet šis skausmas yra vaisingas, nes jis gimdo gėrį.
Popiežius Benediktas XVI savo enciklikoje Deus Caritas Est rašė: „Tikėjimas nėra lengvas kelias, bet jis atveria duris į gyvenimo pilnatvę.“ Jis pabrėžė, kad krikščionybė nėra patogumo religija, o tiesos kelias, kuris reikalauja atsisakyti „netikrų paguodų“. Ši mintis atliepia Jėzaus žodžius: „Mano jungas švelnus, mano našta lengva“ (Mt 11,30). Kaip suprasti šį paradoksą, kai tikėjimo reikalavimai dažnai atrodo tokie sunkūs? Vienas atsakymas – našta tampa sunki, kai nešama vienam. Kai tikėjimas yra tik išorinė pareiga, jis slegia. Tačiau kai jis kyla iš asmeninio santykio su Dievu, net pasninkas ar išpažintis virsta išlaisvinimu.
Tikėjimas kaip pasipriešinimas pasauliui
Viena iš priežasčių, kodėl tikintieji kenčia, yra jų kitoniškumas. Tikėjimas dažnai kviečia gyventi priešinga kryptimi nei pasaulio vertybės – vartotojiškumas, hedonizmas, lėkštas laimės siekimas. Kaip rašė šv. Paulius: „Pasauliui mes esame kvailiai, bet Dievui – išmintingi“ (1 Kor 1,25). Šis kitoniškumas gali sukelti izoliaciją, pašaipą ar net persekiojimą. Pavyzdžiui, kankiniai, tokie kaip šv. Maksimilijonas Kolbė, pasirinko mirtį, o ne išsižadėti tikėjimo, parodydami, kad tikėjimas kartais reikalauja aukščiausios kainos.
Tačiau šis kitoniškumas taip pat yra laisvės forma. Filosofas Gabrielis Marcelis teigė, kad tikėjimas leidžia žmogui ištrūkti iš „būties paviršutiniškumo“ ir atrasti gilesnę prasmę. Pasak jo, tikinčiojo kančia kyla ne iš Dievo, o iš pasaulio, kuris atmeta transcendenciją. Todėl tikėjimas nėra kančios priežastis, o atsakas į ją – būdas rasti viltį net ir tamsiausiais momentais.
Ar tikintieji kenčia? Taip, dažnai. Tikėjimas reikalauja drausmės, atsisakymo, o kartais ir aukos. Tačiau ar tikėti reiškia kentėti? Nebūtinai. Kančia kyla ne iš paties tikėjimo, o iš žmogaus ribotumo, pasaulio priešiškumo ar net neteisingo tikėjimo supratimo. Kai tikėjimas tampa meilės aktu, jis išlaisvina. Kai jis suvokiamas kaip pareiga ar kaltės mechanizmas, jis slegia.
Šv. Teresė Avilietė kartą pasakė: „Viešpats nieko neduoda be kryžiaus, bet su kryžiumi Jis duoda ir jėgą jį nešti.“ Tikėjimas yra paradoksas – jis reikalauja atsisakyti, bet per atsisakymą dovanoja laisvę; jis veda per kančią, bet kančioje atskleidžia prasmę. Galbūt tikinčiojo kelias yra ne apie kančios vengimą, o apie jos perkeitimą – kai skausmas tampa ne našta, o keliu į tiesą.