Pavadinimas Tametsi futura prospicientibus pažodžiui reiškia „Nors ir žvelgiant į ateitį“. Lietuviškai dažniausiai verčiamas kaip „Apie Jėzaus Kristaus Karališkumą“, „Kristaus viešpatavimą visuomenei“, arba tiesiog „Apie Kristų kaip karalių“. Kai kur dokumentas vadinamas „Enciklika apie Kristaus viešpatavimą žmonėms ir tautoms“.
Enciklika paskelbta 1900 m. lapkričio 1 d. – Visų Šventųjų dieną. Autorius – popiežius Leonas XIII, kuris šia enciklika baigė savo ilgametį pontifikatą. Tai buvo viena iš paskutiniųjų jo enciklikų, iš esmės teologinė-testamentinė.
Leonas XIII rašė šį dokumentą tuo metu, kai Europa jau brendo į ideologinius konfliktus, nacionalizmus, socialinius neramumus ir spartėjančią sekuliarizaciją. Enciklika siekė:
- iškelti Kristaus, kaip karaliaus, autoritetą virš visų tautų ir valstybių,
- parodyti, kad tik Jėzus Kristus yra tikrasis teisėjas, valdovas ir moralės šaltinis,
- paskatinti visuomenės atsinaujinimą per Kristų, ne per revoliucijas ar ideologijas.
Tai nėra tik pamaldumo dokumentas – tai politinės teologijos enciklika, kurioje siūloma dvasinė alternatyva moderniam pasauliui.
Leonas XIII pabrėžia, kad Kristaus viešpatavimas nėra tik dvasinis ar individualus – jis apima ir visuomeninį, politinį gyvenimą. Pasak jo, jei Kristus pripažįstamas tik asmeninėje sferoje, o atmetamas valstybėje – visuomenė išsigimsta.
Citata: „Kristaus įstatymai turi būti ne tik asmens, bet ir tautos gyvenimo pagrindas. Jei žmonės ignoruos Dievą valstybėje, jie neteks taikos ir teisingumo.“
Enciklikoje kalbama apie Kristų kaip pasaulio tvarkytoją, kurio autoritetas nėra ribojamas nei sienomis, nei epochomis. Viešoji moralė, švietimas, įstatymai – visa tai, pasak popiežiaus, turėtų būti grindžiama Kristaus mokymu.
Nors šis dokumentas nebuvo toks plačiai žinomas kaip kai kurios kitos Leono XIII enciklikos (Rerum novarum, Providentissimus Deus), jis turėjo tiesioginį poveikį vėlesniam katalikiškam socialiniam mokymui. Ypač svarbu tai, kad būtent Tametsi futura prospicientibus tapo teologiniu pagrindu 1925 m. įsteigtai Kristaus Karaliaus šventei, kurią paskelbė Pijus XI (Quas primas enciklikoje).
Taip pat šis dokumentas padėjo išplėtoti vadinamąją „Kristocentrinę visuomenės viziją“ – idėją, kad žmogaus išgelbėjimas neatskiriamas nuo visuomenės ir kultūros pertvarkymo pagal Evangeliją.
XIX a. pabaigoje Bažnyčia matė, kad tradicinės krikščioniškos visuomenės nyksta: monarchijos žlunga, religinės mokyklos uždaromos, moralė atskiriama nuo įstatymų. Leonas XIII reagavo ne tiek gindamas praeitį, kiek kviesdamas į ateities perkeitimą per Kristų. Jis tikėjo, kad jei Kristus bus atmestas kaip autoritetas, žmonija pati sau pasiruoš bedugnę.
Įdomybės:
– Enciklika buvo paskelbta ne šiaip metų pabaigoje – tai buvo pereinamasis laikotarpis į XX amžių, kai žmonija ruošėsi žengti į „pažangos šimtmetį“, tačiau popiežius iškėlė klausimą: pažanga be Kristaus – kur ji nuves?
– Pirmą kartą popiežiaus dokumente Kristaus karališkumas buvo taip stipriai susietas su politine visuomenės tvarka.
– Enciklikoje pasitelkiami tiek Šv. Rašto, tiek Bažnyčios Tėvų, tiek istoriniai pavyzdžiai – nuo imperatorių iki modernių laikų karų, kurie kilo „kai Dievas buvo išstumtas iš tautų gyvenimo“.
TAMETSI FUTURA PROSPICIENTIBUS
POPIEŽIAUS LEONO XIII ENCIKLIKA APIE JĖZŲ KRISTŲ ATPRKĖJĄ
Mūsų Garbingiesiems Broliams, Patriarchams, Primams, Arkivyskupams, Vyskupams ir kitiems Vietiniams Ordinarijams, turintiems Taiką ir Bendrystę su Šventuoju Sostu.
Garbingieji Broliai, Sveikata ir Apaštališkasis Palaiminimas.
- Žvelgiant į ateitį, vaizdas anaiptol nėra be nerimo; priešingai, yra daug rimtų priežasčių susirūpinti dėl gausių ir ilgalaikių blogio priežasčių, tiek viešojo, tiek privataus pobūdžio. Vis dėlto amžiaus pabaiga, Dievo gailestingumu, atrodo, teikia mums tam tikrą paguodą ir viltį. Niekas negali paneigti, kad atsinaujinęs susidomėjimas dvasiniais dalykais ir krikščioniško tikėjimo bei pamaldumo atgimimas yra labai reikšmingi veiksniai bendrajam gėriui. Šių dienų požymiai pakankamai aiškiai rodo šių dorybių atgimimą ar stiprėjimą. Pavyzdžiui, nepaisydami pasaulio vilionių ir daugybės kliūčių pamaldumui, kokios minios plūdo į Romą aplankyti „Apaštalų slenksčio“ pakviestos Aukščiausiojo Pontifiko! Tiek italai, tiek užsieniečiai atvirai atsiduoda religinėms apeigoms ir, pasikliaudami Bažnyčios siūlomais atlaidais, karštai ieško priemonių savo amžinajam išganymui užtikrinti. Kas galėtų likti abejingas šiam akivaizdžiam atsidavimo mūsų Gelbėtojo asmeniui augimui? Tūkstančių, suvienytų širdimi ir protu, karštas uolumas, „nuo saulės patekėjimo iki jos laidos“, garbinant Jėzaus Kristaus vardą ir skelbiant Jo šlovę, yra vertas geriausių krikščionybės dienų. O kad šis senovinio tikėjimo liepsnų protrūkis virstų didžiuliu gaisru! O kad daugelio puikus pavyzdys uždegtų visų entuziazmą! Mat kas mūsų laikais yra taip būtina, kaip platus krikščioniškų principų ir senamadiškų dorybių atnaujinimas tarp tautų? Didžiausia nelaimė yra ta, kad per daug žmonių užkemša ausis ir neklauso šio pamaldumo atgimimo mokymų. Vis dėlto, jei jie tik „pažintų Dievo dovaną“, jei suprastų, kad didžiausia nelaimė yra atitolti nuo Pasaulio Atpirkėjo ir atsisakyti krikščioniško tikėjimo bei praktikos, jie būtų tik per daug trokštantys sugrįžti ir taip išvengti tikrojo pražūties.
- Svarbiausia Bažnyčios pareiga, ir ta, kuri jai yra labiausiai būdinga, yra ginti ir skleisti pasaulyje Dievo Sūnaus Karalystę bei vesti visus žmones į išganymą, perduodant jiems dieviškas gėrybes, taip, kad jos galia ir autoritetas daugiausia naudojami šiam darbui. Šiam tikslui Mes sąmoningai skyrėme savo energiją per visą savo sudėtingą ir neramų pontifikatą iki pat šios dienos. Ir jūs, Garbingieji Broliai, esate įpratę nuolat, net kasdien, skirti savo pagrindines mintis ir pastangas kartu su Mūsiškėmis šiai pačiai užduočiai. Tačiau šiuo metu mes visi turėtume dar labiau stengtis, ypač Šventojo Jubiliejaus proga, plačiai skleisti geresnį Jėzaus Kristaus pažinimą ir meilę mokant, įtikinėjant, raginant, jei tik mūsų balsas gali būti išgirstas; ir tai ne tiek tiems, kurie visada noriai klauso krikščioniškų mokymų, bet tiems nelaimingiausiems žmonėms, kurie, nors ir išpažįsta krikščionišką vardą, gyvena svetimi Kristaus tikėjimui ir meilei. Šiuos mes jaučiame giliausiai užjaučiantys: juos labiau už visus ragintume rimtai pagalvoti apie savo dabartinį gyvenimą ir kokios bus jo pasekmės, jei jie neatgailaus.
- Didžiausia nelaimė yra niekada nepažinti Jėzaus Kristaus: tačiau toks būvis yra laisvas nuo užsispyrimo ir nedėkingumo nuodėmės. Bet pirmiausia Jį pažinus, o paskui neigti ar pamiršti, yra toks baisus ir beprotiškas nusikaltimas, kad atrodo neįmanoma, jog žmogus galėtų būti jo kaltas. Mat Kristus yra viso gėrio šaltinis. Žmonija negali būti išgelbėta be Jo galios, kaip negalėjo būti atpirkta be Jo gailestingumo. „Nėra išganymo niekur kitur. Nėra kito vardo po dangumi, duoto žmonėms, kuriuo turėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 12). Koks gyvenimas yra tas, iš kurio pašalintas Jėzus Kristus, „Dievo galia ir Dievo išmintis“; kokia moralė ir kokia mirtis yra jo pasekmės, galima aiškiai sužinoti iš tautų, neturinčių krikščionybės šviesos, pavyzdžio. Jei prisiminsime šv. Pauliaus aprašymą (Rom 1, 24–32) apie protinį aklumą, prigimtinį ištvirkimą, siaubingus prietarus ir geismus tokių tautų, mūsų protus užpildys siaubas ir gailestis. Tai, ką čia užrašome, yra pakankamai gerai žinoma, bet nepakankamai suvokiama ar apmąstoma. Išdidumas neklaidintų, o abejingumas nesilpnintų tiek daug protų, jei Dievo gailestingumai būtų dažniau prisimenami ir jei būtų atsiminta, iš kokios bedugnės Kristus išvadavo žmoniją ir į kokias aukštumas ją pakėlė. Žmonija, ištremta ir atimta paveldėjimo, amžius kasdien skubėjo į pražūtį, įsitraukusi į baisias ir nesuskaičiuojamas nelaimes, kurias sukėlė mūsų pirmųjų tėvų nuodėmė, ir nebuvo jokios žmogiškos vilties išganymui, kai Kristus, mūsų Viešpats, kaip Gelbėtojas nusileido iš Dangaus. Pasaulio pradžioje Dievas buvo pažadėjęs Jį kaip „Gyvatės“ nugalėtoją, todėl vėlesni amžiai karštai laukė Jo atėjimo. Pranašai ilgai ir aiškiai skelbė, kad visa viltis yra Jame. Įvairūs Pasirinktosios Tautos likimai, pasiekimai, papročiai, įstatymai, ceremonijos ir aukos aiškiai ir ryškiai pranašavo tiesą, kad žmonijos išganymas bus įvykdytas Tame, kuris bus Kunigas, Auka, Išvaduotojas, Taikos Kunigaikštis, Visų Tautų Mokytojas, Amžinosios Karalystės Įkūrėjas. Visais šiais titulais, vaizdiniais ir pranašystėmis, skirtingais savo pobūdžiu, bet panašiais reikšme, buvo nurodytas tik Jis, kuris „dėl savo didžios meilės, kuria mus mylėjo“, atidavė save už mūsų išganymą. Taigi, kai Dievo Apvaizdos pilnatvei atėjo laikas, vienintelis Dievo Sūnus tapo žmogumi ir žmonijos vardu savo Krauju gausiai atlygino įžeistą savo Tėvo didybę ir šia begaline kaina atpirko žmogų sau. „Jūs buvote atpirkti ne sugedusiais dalykais, kaip auksas ar sidabras… bet brangiu Kristaus Krauju, kaip nekalto ir nesutepto avinėlio“ (1 Pt 1, 18–19). Taip visi žmonės, jau pavaldūs Jo Karališkajai galiai, kaip Jis yra visų Kūrėjas ir Išlaikytojas, buvo dar labiau padaryti Jo nuosavybe tikru ir realiu pirkimu. „Jūs nesate savo: nes esate nupirkti didele kaina“ (2 Kor 6, 19–20). Todėl Kristuje visi dalykai yra atnaujinti. „Jo valios paslaptis, pagal Jo gerą valią, kurią Jis numatė Jam, laiko pilnatvės įgyvendinimui, atkurti viską Kristuje“ (Ef 1, 9–10). Kai Jėzus Kristus ištrynė raštą, kuris buvo prieš mus, prikaldamas jį prie kryžiaus, iškart Dievo rūstybė buvo numaldyta, pirmykštės vergijos pančiai buvo nuplėšti nuo nelaimingo ir klystančio žmogaus, Dievo palankumas buvo atgautas, malonė atkurta, Dangaus vartai atverti, teisė į juos atgaivinta ir suteiktos priemonės tai padaryti. Tada žmogus, tarsi pabudęs iš ilgai trukusio ir mirtino letargo, pagaliau pamatė tiesos šviesą, ilgus amžius trokštą, bet veltui ieškotą. Pirmiausia jis suprato, kad gimė daug aukštesniems ir šlovingesniems dalykams nei trapūs ir nepastovūs jusliniai objektai, kurie iki tol buvo jo minčių ir rūpesčių tikslas. Jis sužinojo, kad žmogaus gyvenimo prasmė, aukščiausias įstatymas, visų dalykų tikslas yra toks: mes kilę iš Dievo ir turime į Jį sugrįžti. Iš šio pirmojo principo atgijo žmogaus orumo sąmonė: žmonių širdys suprato visuotinę brolybę; kaip pasekmė, žmogaus teisės ir pareigos buvo arba tobulinamos, arba net naujai kuriamos, o visur buvo iškeltos dorybės, apie kurias pagoniška filosofija net nesvajojo. Taip žmonių tikslai, gyvenimas, įpročiai ir papročiai gavo naują kryptį. Kai Atpirkėjo pažinimas plačiai pasklido ir Jo galia, naikinanti neišmanymą ir buvusias ydas, įsiskverbė į tautų gyvenimo kraują, įvyko toks pokytis, kad pasaulio veidas buvo visiškai pakeistas krikščioniškosios civilizacijos sukūrimu. Šių įvykių prisiminimas, Garbingieji Broliai, yra kupinas begalinio džiaugsmo, tačiau jis taip pat moko mus pamoką, kad turime visa širdimi jausti ir atiduoti dėkingumą mūsų Dieviškajam Gelbėtojui.
- Mes iš tiesų esame labai toli laike nuo Atpirkimo pradžios; tačiau koks skirtumas, kai šios naudos yra amžinos ir nemirtingos? Tas, kuris kartą atstatė nuodėmės sunaikintą žmogaus prigimtį, tas pats ją išsaugo ir išsaugos amžinai. „Jis atidavė save kaip išpirką už visus“ (1 Tim 2, 6). „Kristuje visi bus atgaivinti“ (1 Kor 15, 22). „Ir Jo Karalystei nebus galo“ (Lk 1, 33). Todėl pagal amžiną Dievo įsaką visų žmonių, tiek atskirai, tiek kartu, išganymas priklauso nuo Jėzaus Kristaus. Tie, kurie Jį palieka, tampa kalti vien dėl to fakto, savo aklumu ir kvailumu, dėl savo pačių pražūties; tuo pačiu metu jie daro viską, kas jų galioje, kad sukeltų smarkų žmonijos sugrįžimą į tą blogybių ir kančių masę, iš kurios Atpirkėjas savo gailestingumu juos išlaisvino.
- Tie, kurie nuklysta nuo kelio, tolsta nuo tikslo, kurio siekia. Panašiai, jei atmetama gryna ir tikra tiesos šviesa, žmonių protai neišvengiamai aptemsta, o jų sielos apgaunamos apgailėtinai klaidingomis idėjomis. Kokia išganymo viltis tiems, kurie palieka patį gyvenimo principą ir šaltinį? Kristus vienintelis yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas (Jn 14, 6). Jei Jis paliekamas, pašalinamos trys būtinos išganymo sąlygos.
Kristus – Kelias
- Tikrai nereikia įrodinėti, ką nuolat rodo patirtis ir ką kiekvienas jaučia savyje, net ir visuotinės laikinosios gerovės viduryje – kad vienintelis Dievas gali suteikti žmogaus valiai absoliučią ir tobulą ramybę. Dievas yra vienintelis žmogaus tikslas. Visas mūsų gyvenimas žemėje yra tikras ir tikslus piligrimystės atvaizdas. Dabar Kristus yra „Kelias“, nes mes niekada negalime pasiekti Dievo, aukščiausio ir galutinio gėrio, šiuo varginančiu ir abejotinu mirtingojo gyvenimo keliu, išskyrus su Kristumi kaip mūsų vadovu ir vedliu. Kaip taip? Pirmiausia ir daugiausia Jo malone; bet ši malonė liktų „tuščia“ žmoguje, jei būtų nepaisoma Jo įstatymo priesakų. Mat, kaip buvo būtina po to, kai Jėzus Kristus pelnė mūsų išganymą, Jis paliko savo Įstatymą žmogaus rūšies apsaugai ir gerovei, kurio vadovaujami žmonės, atsivertę iš blogo gyvenimo, galėtų saugiai siekti Dievo. „Eikite, mokykite visas tautas… mokydami juos laikytis visko, ką jums įsakiau“ (Mt 28, 19–20). „Laikykitės mano įsakymų“ (Jn 14, 15). Todėl bus suprantama, kad krikščionių religijoje pirmoji ir būtiniausia sąlyga yra paklusnumas Jėzaus Kristaus priesakams, absoliutus valios ištikimumas Jam kaip Viešpačiui ir Karaliui. Rimta pareiga, kuri dažnai reikalauja įtempto darbo, rimtų pastangų ir atkaklumo! Nors mūsų Atpirkėjo malone žmogaus prigimtis buvo atnaujinta, kiekviename individus dar išlieka tam tikras silpnumas ir polinkis į blogį. Įvairūs natūralūs geismai traukia žmogų į vieną ar kitą pusę; materialaus pasaulio vilionės skatina jo sielą sekti tuo, kas malonu, o ne Kristaus įstatymu. Vis dėlto turime stengtis iš visų jėgų ir priešintis savo natūralioms polinkiams „paklusnumui Kristui“. Nes jei jie nepaklūsta protui, jie tampa mūsų šeimininkais ir, nuvesdami visą žmogų nuo Kristaus, padaro jį jų vergu. „Išsigimę protai, kurie sudaužė tikėjimą, negali išvengti vergystės… Jie yra trijų geismų vergai: valios, išdidumo ar išorinio pasirodymo“ (Šv. Augustinas, De Vera Religione, 37). Šioje kovoje kiekvienas žmogus turi būti pasiruošęs patirti sunkumus ir bėdas dėl Kristaus. Sunku atmesti tai, kas taip galingai vilioja ir džiugina. Sunku ir skausminga niekinti tariamus juslinius ir turtinius gėrius dėl Kristaus, mūsų Viešpaties, valios ir priesakų. Bet krikščionis absoliučiai privalo būti tvirtas ir kantrus kentėjimuose, jei nori gyventi krikščionišką gyvenimą. Ar mes pamiršome, kokio Kūno ir kokios Galvos nariai esame? „Turėdamas priešais džiaugsmą, Jis iškentėjo kryžių“ ir liepė mums neigti save. Pats žmogaus prigimties orumas priklauso nuo šio proto nusistatymo. Mat, kaip net senovės pagoniška filosofija suprato, būti savo šeimininku ir priversti žemesniąją sielos dalį paklusti aukštesniajai nėra valios silpnumas, bet iš tiesų kilni galia, atitinkanti teisingą protą ir labai verta žmogaus. Be to, kentėti ir ištverti yra įprasta žmogaus būsena. Žmogus negali sukurti sau gyvenimo, laisvo nuo kentėjimų ir pilno visų laimių, kaip negali panaikinti savo Dieviškojo Kūrėjo įsakų, kuris norėjo, kad pirmapradės nuodėmės pasekmės būtų amžinos. Todėl yra protinga nesitikėti šio pasaulio rūpesčių pabaigos, bet veikiau grūdinti savo sielą ištverti rūpesčius, kurie moko mus su tikrumu laukti aukščiausios laimės. Kristus nepažadėjo amžinos palaimos danguje turtams, lengvam gyvenimui, garbei ar galiai, bet ilgai kenčiantiems ir ašarojantiems, teisingumo mylėtojams ir švarios širdies žmonėms.
- Iš to aiškiai matyti, kokios pasekmės laukia iš to klaidingo išdidumo, kuris, atmesdamas mūsų Gelbėtojo Karališkumą, stato žmogų į visų dalykų viršūnę ir skelbia, kad žmogaus prigimtis turi viešpatauti. Ir vis dėlto šio aukščiausio viešpatavimo nei pasiekti, nei net apibrėžti negalima. Jėzaus Kristaus viešpatavimas savo formą ir galią semia iš Dieviškosios Meilės: šventa ir tvarkinga meilė yra tiek jo pagrindas, tiek karūna. Jo būtinos pasekmės yra griežtas pareigos vykdymas, abipusių teisių pagarba, dangaus dalykų vertinimas aukščiau už žemiškuosius, Dievo meilės pirmenybė prieš viską. Bet šis žmogaus viešpatavimas, kuris atvirai atmeta Kristų ar bent jau ignoruoja Jį, visiškai pagrįstas savanaudiškumu, nepažįstantis nei meilės, nei pasiaukojimo. Žmogus iš tiesų gali būti karaliumi per Jėzų Kristų: bet tik su sąlyga, kad jis pirmiausia paklustų Dievui ir uoliai ieškotų savo gyvenimo taisyklių Dievo įstatyme. Kristaus įstatymu mes turime omenyje ne tik natūralius moralės priesakus ir Senąjį Įstatymą, kuriuos visus Jėzus Kristus patobulino ir užbaigė savo pareiškimu, paaiškinimu ir sankcija; bet taip pat ir likusią Jo doktriną bei Jo paties savitas institucijas. Iš jų pagrindinė yra Jo Bažnyčia. Iš tiesų viskas, ką Kristus įsteigė, yra visiškai įtraukta į Jo Bažnyčią. Be to, Jis norėjo pratęsti savo Tėvo Jam paskirtą pareigą per Bažnyčios tarnystę, taip šlovingai Jo paties įsteigtą. Viena vertus, Jis patikėjo jai visas žmonių išganymo priemones, kita vertus, Jis labai iškilmingai įsakė žmonėms būti jai pavaldiems ir uoliai jos klausyti, sekti ją net kaip Jį patį: „Kas jūsų klauso, manęs klauso; o kas jus niekina, mane niekina“ (Lk 10, 16). Todėl Kristaus įstatymo reikia ieškoti Bažnyčioje. Kristus yra žmogaus „Kelias“; Bažnyčia taip pat yra jo34 „Kelias“ – Kristus pats savaime ir savo prigimtimi, Bažnyčia Jo pavedimu ir Jo galios perdavimu. Todėl visi, kurie ieškotų išganymo be Bažnyčios, yra suklaidinti ir veltui stengiasi.
- Kaip su individais, taip ir su tautomis. Jos taip pat neišvengiamai linksta į pražūtį, jei nuklysta nuo „Kelio“. Dievo Sūnus, žmonijos Kūrėjas ir Atpirkėjas, yra žemės Karalius ir Viešpats, turintis aukščiausią valdžią tiek atskiriems žmonėms, tiek kolektyvams. „Ir Jis davė Jam galią, šlovę ir karalystę: ir visos tautos, gentys ir kalbos Jam tarnaus“ (Dan 7, 14). „Aš esu Jo paskirtas Karalius… Aš duosiu tau tautas kaip tavo paveldą ir žemės kraštus kaip tavo valdą“ (Ps 2, 6, 8). Todėl Kristaus įstatymas turėtų vyrauti žmogaus visuomenėje ir būti vadovu bei mokytoju tiek viešajame, tiek privačiame gyvenime. Kadangi tai yra Dievo įsakyta, ir niekas negali jo pažeisti be bausmės, yra blogis bendrajam gėriui, kai krikščionybė neužima jai priklausančios vietos. Kai Jėzus Kristus yra pašalintas, žmogaus protas žlunga, netekęs savo pagrindinės apsaugos ir šviesos, ir pametamas tikslas, dėl kurio, Dievo apvaizda, buvo sukurta žmogaus visuomenė. Šis tikslas yra natūralaus gėrio gavimas visuomenės nariams per pilietinę vienybę, visada harmonijoje su tobulu ir amžinu gėriu, kuris yra virš gamtos. Bet kai žmonių protai yra aptemę, tiek valdovai, tiek valdomieji nuklysta, nes neturi saugios linijos, kurios laikytis, nei tikslo, kurio siekti.
Kristus – Tiesa
- Kaip yra didžiausia nelaimė nuklysti nuo „Kelio“, taip yra ir atsisakyti „Tiesos“. Pats Kristus yra pirmoji, absoliuti ir esminė „Tiesa“, nes Jis yra Dievo Žodis, esantis viena su Tėvu ir amžinas, Jis ir Tėvas yra vienas. „Aš esu Kelias ir Tiesa.“ Todėl, jei žmogaus protas ieško Tiesos, jis pirmiausia turi paklusti Jėzui Kristui ir tvirtai remtis Jo mokymu, nes jame kalba pati Tiesa. Yra begalė ir plati minčių sričių, tinkamai priklausančių žmogaus protui, kuriose jis gali laisvai tyrinėti ir spekuliuoti, ir tai ne tik pagal savo prigimtį, bet net dėl jos būtinybės. Bet tai, kas yra neteisėta ir nenatūralu, yra tai, kad žmogaus protas atsisakytų būti apribotas savo tinkamomis ribomis ir, atmesdamas tinkamą kuklumą, atsisakytų pripažinti Kristaus mokymą. Šis mokymas, nuo kurio priklauso mūsų išganymas, beveik visiškai yra apie Dievą ir Dievo dalykus. Jį išrado ne žmogaus išmintis, bet Dievo Sūnus jį visiškai gavo ir perėmė iš savo Tėvo: „Žodžius, kuriuos tu man davei, aš jiems daviau“ (Jn 17, 8). Todėl šis mokymas neišvengiamai apima daug temų, kurios nėra priešingos protui – nes tai būtų neįmanoma – bet tokios išaukštintos, kad mes negalime jų pasiekti savo protavimu, kaip negalime suvokti Dievo tokio, koks Jis yra pats savaime. Jei yra tiek daug dalykų, paslėptų ir uždengtų gamtos, kurių jokia žmogaus išradingumas negali paaiškinti, ir vis dėlto, kurių joks sveiko proto žmogus negali abejoti, būtų laisvės piktnaudžiavimas atsisakyti priimti tuos, kurie yra visiškai virš gamtos, nes jų esmės negalima atrasti. Atmesti dogmą yra tiesiog neigti krikščionybę. Mūsų protas turi nuolankiai ir pagarbiai „paklusti Kristui“, kad jis būtų laikomas nelaisvėje Jo dieviškumo ir autoriteto: „pavergdamas kiekvieną supratimą Kristaus paklusnumui“ (2 Kor 10, 5). Tokį paklusnumą Kristus reikalauja, ir teisingai. Mat Jis yra Dievas, ir kaip toks turi aukščiausią valdžią tiek žmogaus protui, tiek valiai. Paklusdamas Kristui savo protu, žmogus jokiu būdu nesielgia vergvališkai, bet visiškai pagal savo protą ir natūralų orumą. Mat savo valia jis paklūsta ne kokio žmogaus autoritetui, bet Dievo, jo būties kūrėjo ir pirmojo principo, kuriam jis yra pavaldus pagal pačią savo prigimties įstatymą. Jis neleidžia savęs priversti jokio žmogaus mokytojo teorijomis, bet amžina ir nekintama tiesa. Todėl jis pasiekia vienu metu ir natūralų proto gėrį, ir savo laisvę. Mat tiesa, kuri kyla iš Kristaus mokymo, aiškiai parodo kiekvienos būtybės tikrąją prigimtį ir vertę; ir žmogus, turėdamas šį žinojimą, jei tik paklūsta suvoktai tiesai, padarys viską sau pavaldų, o ne save jiems; savo geismus protui, o ne protą geismams. Taip bus nuplėšta nuodėmės ir melo vergija, ir bus pasiekta tobuliausia laisvė: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32). Todėl akivaizdu, kad tie, kurių protas atmeta Kristaus jungą, užsispyrę kovoja prieš Dievą. Atsikratę Dievo autoriteto, jie jokiu būdu nėra laisvesni, nes pateks po kokia nors žmogiška valdžia. Jie tikrai pasirinks ką nors, kurio klausys, paklus ir seks kaip savo vadovu. Be to, jie atitraukia savo protą nuo dieviškų tiesų bendravimo ir taip apriboja jį siauresniu žinių ratu, todėl jie yra mažiau tinkami sėkmingai siekti net natūralių mokslų. Mat gamtoje yra labai daug dalykų, kurių suvokimą ar paaiškinimą labai padeda dieviškos tiesos šviesa. Neretai taip pat Dievas, norėdamas nubausti jų išdidumą, neleidžia žmonėms pamatyti tiesos, ir taip jie yra baudžiami tuo, kuo nusideda. Štai kodėl dažnai matome didelės intelektualinės galios ir erudicijos žmones, darantčius grubiausias klaidas net natūraliuose moksluose.
- Todėl būtina aiškiai pripažinti, kad krikščionio gyvenime protas turi būti visiškai pavaldus Dievo autoritetui. Ir jei, paklusdamas šiam autoritetui, mūsų savimeilė, kuri yra tokia stipri, yra tramdoma ir priversta kentėti, tai tik įrodo krikščioniui būtinybę ilgai kentėti tiek valia, tiek protu. Primintume šią tiesą tiems, kurie trokšta tokio krikščionybės tipo, kokį patys sugalvojo, kurio priesakai turėtų būti labai švelnūs, daug atlaidūs žmogaus prigimčiai ir reikalaujantys mažai ar visai jokių sunkumų. Jie tinkamai nesupranta tikėjimo ir krikščioniškų priesakų prasmės. Jie nemato, kad Kryžius mus pasitinka visur, mūsų gyvenimo modelis, amžinas standartas visiems, kurie nori sekti Kristumi iš tikrųjų, o ne tik vardu.
Kristus – Gyvenimas
- Vienintelis Dievas yra Gyvenimas. Visos kitos būtybės dalyvauja gyvenime, bet nėra gyvenimas. Kristus, nuo amžinybės ir savo prigimtimi, yra „Gyvenimas“, kaip Jis yra Tiesa, nes Jis yra Dievas iš Dievo. Iš Jo, kaip iš švenčiausio šaltinio, visas gyvenimas sklinda ir visada sklis kūrinijoje. Viskas, kas yra, yra per Jį; viskas, kas gyvena, gyvena per Jį. Mat per Žodį „viskas buvo padaryta; ir be Jo nebuvo padaryta nieko, kas buvo padaryta“. Tai tinka natūraliam gyvenimui; bet, kaip pakankamai nurodėme aukščiau, mes turime daug aukštesnį ir geresnį gyvenimą, pelnytą mums Kristaus gailestingumu, tai yra „malonės gyvenimas“, kurio laiminga kulminacija yra „šlovės gyvenimas“, į kurį turėtų būti nukreiptos visos mūsų mintys ir veiksmai. Visas krikščioniškos doktrinos ir moralės tikslas yra tas, kad „mes, mirę nuodėmei, gyventume teisingumui“ (1 Pt 2, 24) – tai yra dorybei ir šventumui. Tame slypi moralinis gyvenimas, su tikra viltimi į laimingą amžinybę. Šis teisingumas, kad būtų naudingas išganymui, yra maitinamas krikščionišku tikėjimu. „Teisusis gyvena tikėjimu“ (Gal 3, 11). „Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui“ (Hbr 11, 6). Todėl Jėzus Kristus, tikėjimo kūrėjas ir išlaikytojas, taip pat išlaiko ir maitina mūsų moralinį gyvenimą. Tai Jis daro daugiausia per savo Bažnyčios tarnystę. Jai, savo išmintingu ir gailestingu sprendimu, Jis patikėjo tam tikras priemones, kurios sukuria antgamtinį gyvenimą, jį saugo ir atgaivina, jei jis suyra. Ši generuojanti ir konservuojanti galia, skatinanti išganymą, todėl prarandama, kai moralė atskiriama nuo dieviškojo tikėjimo. Moralės sistema, pagrįsta vien žmogaus protu, atima iš žmogaus aukščiausią orumą ir nuleidžia jį nuo antgamtinio iki tik natūralaus gyvenimo. Ne todėl, kad žmogus negalėtų teisingai naudodamasis protu pažinti ir laikytis tam tikrų natūralaus įstatymo principų. Bet net jei jis juos visus pažintų ir laikytųsi jų nepažeisdamas per gyvenimą – o tai neįmanoma be mūsų Atpirkėjo malonės pagalbos – vis tiek veltui kas nors be tikėjimo žadėtų sau amžinąjį išganymą. „Jei kas nelieka manyje, jis bus išmestas kaip šaka ir nudžius, ir jie jį surinks ir įmes į ugnį, ir jis degs“ (Jn 15, 6). „Kas netiki, bus pasmerktas“ (Mk 16, 16). Turime per daug įrodymų apie moralės, atskirtos nuo dieviškojo tikėjimo, vertę ir rezultatą. Kaip gali būti, kad, nepaisant viso uolumo dėl masių gerovės, tautos yra tokiose bėdose ir net kančiose, ir kad blogis kasdien didėja? Mums sakoma, kad visuomenė visiškai pajėgi pati sau padėti; kad ji gali klestėti be krikščionybės pagalbos ir pasiekti savo tikslą savo jėgomis. Viešieji administratoriai renkasi grynai sekuliarų valdymo sistemą. Visos mūsų protėvių religijos pėdsakai kasdien išbandomos iš politinio gyvenimo ir administravimo. Koks aklumas! Kai pamirštama Dievo, kaip teisėjo teisumo ir neteisingumo, autoriteto idėja, įstatymas neišvengiamai praranda savo pirminį autoritetą, o teisingumas žūva: ir tai yra du galingiausi ir būtiniausi visuomenės ryšiai. Panašiai, kai atimama amžinos laimės viltis ir lūkestis, laikini gėriai bus godžiai siekiami. Kiekvienas žmogus stengsis užsitikrinti didžiausią dalį sau. Iš to kyla pavydas, pavyduliavimas, neapykanta. Pasekmės yra sąmokslai, anarchija, nihilizmas. Nėra taikos užsienyje nei saugumo namuose. Viešasis gyvenimas yra suteptas nusikaltimais.
- Tokia didelė yra aistrų kova ir tokie rimti pavojai, kad mes turime arba numatyti galutinį žlugimą, arba ieškoti veiksmingo vaisto. Žinoma, teisinga ir būtina bausti nusikaltėlius, šviesti mases ir įstatymais visais įmanomais būdais užkirsti kelią nusikaltimams: bet visa tai toli gražu nėra pakankama. Tautų išganymas turi būti ieškomas aukščiau. Reikia pakviesti didesnę nei žmogaus galią, kuri mokytų žmonių širdis, pažadintų jose pareigos jausmą ir padarytų jas geresnes. Tai yra galia, kuri kartą jau išgelbėjo pasaulį nuo sunaikinimo, kai jis dejavo dėl daug baisesnių blogybių. Pašalinkite visus kliūtis ir leiskite krikščioniškajai dvasiai atgimti ir sustiprėti tautoje, ir ta tauta bus išgydyta. Klasių ir masių kivirčai išnyks; bus gerbiamos abipusės teisės. Jei Kristaus klausoma, tiek turtingi, tiek vargšai atliks savo pareigas. Pirmieji supras, kad privalo laikytis teisingumo ir meilės, antrieji – savitvardos ir saikingumo, jei abu nori būti išgelbėti. Namų gyvenimas bus tvirtai įtvirtintas pagarbiu Dievo, kaip Įstatymų Leidėjo, bijojimu. Taip pat natūralaus įstatymo priesakai, kurie nurodo pagarbą teisėtai valdžiai ir paklusnumą įstatymams, turės įtakos žmonėms. Maištai ir sąmokslai liausis. Kur krikščionybė valdo viską be kliūčių, ten išlieka Dievo Apvaizdos nustatyta tvarka, ir saugumas bei klestėjimas yra laimingas rezultatas. Todėl bendrasis gėris skubiai reikalauja sugrįžti pas Tą, nuo kurio niekada neturėjome nuklysti; pas Tą, kuris yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas, – ir tai ne tik atskirų individų, bet visos visuomenės vardu. Turime sugrąžinti Kristų į Jo teisėtą nuosavybę. Visi nacionalinio gyvenimo elementai turi būti prisotinti Gyvenimu, kuris kyla iš Jo: įstatymai, politinės institucijos, švietimas, santuoka ir šeimos gyvenimas, kapitalas ir darbas. Kiekvienas turi matyti, kad labai trokštamas civilizacijos augimas labai priklauso nuo to, nes jis maitinamas ir auga ne tiek materialiu turtu ir klestėjimu, kiek dvasinėmis moralės ir dorybės savybėmis.
- Dažniau nei piktavališkumas nežinojimas laiko minias toli nuo Jėzaus Kristaus. Yra daugybė tų, kurie studijuoja žmoniją ir gamtos pasaulį; nedaug tų, kurie studijuoja Dievo Sūnų. Pirmasis žingsnis, todėl, yra pakeisti nežinojimą žinojimu, kad Jis daugiau nebūtų niekinamas ar atmetamas dėl nežinojimo. Mes raginame visus krikščionis visame pasaulyje dėti visas pastangas, kad pažintų savo Atpirkėją tokį, koks Jis iš tikrųjų yra. Kuo daugiau žmogus su nuoširdžiu ir nešališku protu kontempliuoja Jį, tuo aiškiau tampa, kad nėra nieko naudingesnio už Jo įstatymą, nieko dieviškesnio už Jo mokymą. Šiame darbe jūsų įtaka, Garbingieji Broliai, ir visas dvasininkijos uolumas bei rimtumas gali padaryti stebuklus. Jūs turite laikyti tai viena pagrindinių savo pareigų – įrašyti į savo žmonių protus tikrą Jėzaus Kristaus pažinimą, Jo paveikslą; iliustruoti Jo meilę, Jo gailestingumus, Jo mokymą savo raštais ir žodžiais, mokyklose, universitetuose, iš sakyklos; kur tik atsiveria galimybė. Pasaulis pakankamai girdėjo apie vadinamas „žmogaus teises“. Tegul jis išgirsta ką nors apie Dievo teises. Kad laikas yra tinkamas, įrodo jau minėtas labai bendras religinio jausmo atgimimas ir ypač tas atsidavimas mūsų Gelbėtojui, kurio yra tiek daug ženklų, ir kurį, tegu Dievas leidžia, mes perduosime Naujam Amžiui kaip laimingesnių laikų pažadą. Bet kadangi šios kulminacijos negalima tikėtis be dieviškosios malonės pagalbos, stenkimės maldoje, suvienyta širdimi ir balsu, palenkti Visagalį Dievą gailestingumui, kad Jis neleistų žūti tiems, kuriuos Jis išpirko savo Krauju. Tegul Jis gailestingai pažvelgia į šį pasaulį, kuris iš tiesų daug nusidėjo, bet taip pat daug kentėjo atgailaudamas! Ir, apkabindamas savo meile visus žmones ir klases, tegul Jis prisimena savo žodžius: „Aš, jei būsiu pakeltas nuo žemės, viską patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 32).
- Kaip Dieviškųjų malonių pažadas ir mūsų tėviškos meilės ženklas, mes su meile suteikiame jums, Garbingieji Broliai, jūsų dvasininkijai ir žmonėms Apaštališkąjį Palaiminimą.
Duota Šv. Petro bazilikoje Romoje, 1900 m. lapkričio 1 d., 23-iaisiais mūsų Pontifikato metais.
LEONAS XIII