Vienas dažniausiai kylančių klausimų, kai kalbama apie katalikų maldos praktiką, yra toks: kodėl meldžiamasi ne tik Dievui, bet ir šventiesiems, ypač Mergelei Marijai? Ar tai nėra Dievo vietos užėmimas? Ar nepažeidžiama pirmoji Dekalogo nuostata – „neturėk kitų dievų“? Į šį klausimą aiškiai ir autoritetingai atsakė Tridento Susirinkimas, įvykęs XVI a. kaip atsakas į Reformaciją.
Tridento Susirinkimas (1545–1563) buvo didžiausias ir svarbiausias Katalikų Bažnyčios atsakas į protestantų mestus kaltinimus ir teologines reformas. Daugelis protestantiškų krypčių neigė šventųjų užtarimą ir atmetė bet kokią maldą, kuri būtų kreipiama į žmogų, kad ir šventą. Todėl Bažnyčia susirinkimo XXV sesijoje, 1563 m. gruodžio 3 d., paskelbė aiškų ir galutinį mokymą apie šventųjų garbinimą ir užtarimą.
Tridento Susirinkimas aiškiai patvirtino, kad galima ir dera melstis šventiesiems. Štai esminė ištrauka:
„Šventieji, karaliaujantys su Kristumi, turi būti su pagarba minimi, nes jie nuolat meldžiasi už mus Dievą. Todėl dera jų užtarimo pagalba šauktis, kad jie mums iš Dievo išprašytų palaiminimų per Jo Sūnų Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, kuris vienas yra mūsų Atpirkėjas ir Išganytojas.“
Šiuo teiginiu Susirinkimas ne tik patvirtino, kad šventieji gali būti maldos objektas, bet ir pabrėžė skirtumą tarp šventųjų ir Dievo. Dievui skiriamas adoracinis (lot. latria) garbinimas, tuo tarpu šventiesiems – gerbiamasis (lot. dulia) pagarbinimas, o Mergelei Marijai – ypatingoji dulia, vadinama hyperdulia.
Šventieji nėra dievai. Jie nėra visagaliai, visur esantys ar viską žinantys. Bet pagal Bažnyčios mokymą, jie gyvena Dievo artumoje, dalyvauja Jo garbėje, ir per savo artimą vienybę su Kristumi gali užtarti mus. Tai labai panašu į situaciją, kai paprašome draugo melstis už mus – tik šie „draugai“ yra jau danguje ir jų malda laikoma dar veiksmingesne.
Šventieji yra Bažnyčios triumfuojančios dalies nariai (lot. Ecclesia triumphans), kurie, kaip teigia Tridentas, nepaliauja veikti meilėje net po mirties. Šis užtarimas nėra alternatyva Kristaus tarpininkavimui, bet dalinimasis viename Kristaus kūne, kuriame visi tikintieji – gyvieji ir mirusieji – lieka sujungti.
Po Tridento Susirinkimo malda šventiesiems tapo ne tik toleruojama, bet ir skatinama. Bažnyčios kalendoriuje įtvirtinti šventųjų minėjimai, plito liturginės maldos jų užtarimui, buvo rengiamos procesijos, statomi altoriai ir relikvijos, o galiausiai net iškilo šventųjų kanonizacijos procedūra kaip teologiškai pagrįstas procesas.
Iki šiol Bažnyčia kiekvienose Mišiose meldžiasi drauge su šventaisiais – tai aiškiai girdima Communicantes maldoje prieš konsekraciją:
„Minėdami garbingai visų šventųjų, ypač šlovingosios visad Mergelės Marijos…“
Svarbu atkreipti dėmesį, kad Katalikų Bažnyčia nėra politeistinė. Malda šventiesiems nėra kreipimasis į kitą dievą. Ji remiasi bendrystės su Kristumi logika: šventieji nėra tarpininkai vietoj Kristaus, bet per Kristų, in Christo, per Christum Dominum nostrum.
Citata iš Tridento (latynų kalba):
“Sanctos una cum Christo regnantes orare pro hominibus, bonum atque utile esse, suppliciter eos invocandos esse…”
(Šventieji, karaliaujantys su Kristumi, meldžiasi už žmones; todėl gera ir naudinga jų šauktis su malda…)
Tridento Susirinkimo mokymas apie maldą šventiesiems išliko gyvas ir nepakitęs iki šiol. Tai nėra sentimentalus priedas prie tikėjimo – tai gili tikėjimo išraiška, kad Dievas mus jungia ne tik su savimi, bet ir su visu dangaus džiaugsmą patiriančiu tikinčiųjų būriu. Ir kai meldžiamės šventiesiems, iš tiesų meldžiamės drauge su jais, viename tikėjimo kūne.