Šventoji Marija, Dievo Motina, išsaugok mano širdį vaikišką, skaidrią ir tyrą kaip šaltinis. Sukurk manyje paprastą širdį, kuri nepasiduotų liūdesiui. Duok didžiadvasišką širdį, kuri save dovanoja, meiliai užjaučiančią širdį, ištikimą ir kilnią širdį, kuri nepamirštų nei vienos geradarybės ir nesinešiotų jokio patirto blogio. Duok man draugišką ir kuklią širdį, kuri myli pati nereikalaudama meilės, kuri draugiškai susijungia su kitomis širdimis dėl Tavo dieviškojo Sūnaus. Suteik plačią ir neįveikiamą širdį, kurios neužvertų joks nedėkingumas, nenuvargintų joks abejingumas. Duok širdį, sužeistą Jėzaus Kristaus šlovės, sergančią iš meilės jam, kurios žaizdas gali pagydyti tik dangus.
Skaitykite daugiau..
Ši malda yra giliai susijusi su šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės dvasiniu keliu. Mažai kas žino, kad šis tekstas kilo iš prancūzų dvasininko Leono Dehono minčių, kuris siekė sujungti žmogaus širdį su Kristaus Širdies plakimu. Teologiškai tai vadinama širdies transformacija, kai žmogus nebėra tik savo emocijų šeimininkas, o tampa Dievo meilės kanalu. Senovės dykumų tėvai mokė, kad širdis yra žmogaus dvasinis centras, kuriame vyksta tikroji kova tarp egoizmo ir šventumo. Įdomu tai, kad krikščioniškoje tradicijoje širdis laikoma ne tik jausmų vieta, bet ir proto bei valios susitikimo tašku. Kai prašome skaidrios širdies, mes iš tiesų prašome gebėjimo matyti pasaulį be išankstinio nusistatymo, tarsi per švarų langą. Tai tarsi dvasinė higiena, kuri padeda išvengti dvasinio nuovargio. Kai širdis tampa plačia, ji nustoja skaičiuoti nuoskaudas, nes supranta, kad kiekvienas žmogus yra Dievo kūrinys. Tai tarsi dvasinis imunitetas, saugantis nuo kartėlio nuodų. Ši malda kviečia mus tapti džiaugsmo nešėjais, kurie savo buvimu šildo kitus, net jei patys jaučiasi pavargę. Tai yra tikrasis krikščioniškas nuotykis.