Bula „Eximiae devotionis“ buvo išleista popiežiaus Siksto IV (Sixtus IV, 1471–1484) 1477 m. Tai laikmetis, kai Vakarų Europa patyrė intensyvias religines, kultūrines ir politines transformacijas – Renesanso ir vėlyvųjų kryžiaus žygių laiką, taip pat besiformuojančias naujas tautas ir kunigaikštystes.
Ši bulė išleista ypatingos istorinės svarbos metu – tuomet, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kartu su Lenkijos karalyste (po Liublino unijos), tapo vienu pagrindinių krikščioniškos Europos bastionų prieš Rytų pagonybę ir stačiatikybę. Eximiae devotionis bulės tradicija siekia ankstesnius šimtmečius, kuomet popiežiai išduodavo šį dokumentą kaip aukščiausią katalikiškos bendruomenės pripažinimo ir privilegijų aktą, dažnai – už ypatingą ištikimybę Katalikų Bažnyčiai ar už paramą popiežiaus politikai.
1477 metų „Eximiae devotionis“ – viena iš bulų, kuriomis popiežius išreiškė ypatingą dėmesį Lietuvos ir Lenkijos valdovams bei visai krašto bažnyčiai. Tuo metu popiežius Sikstas IV pabrėžė Lietuvos ir Lenkijos monarchų (ypač Kazimiero Jogailaičio) nuopelnus ir pastangas skleidžiant krikščionybę Rytų Europoje bei saugant Bažnyčią nuo grėsmių iš Rytų.
Nors pilnas dokumento tekstas nėra laisvai prieinamas (plačiau apie tai – žemiau), pagal istoriografinius šaltinius ir kitų analogiškų bulų turinį žinoma, kad „Eximiae devotionis“ paprastai:
- Suteikdavo ypatingas privilegijas Lietuvos ir Lenkijos valdovams bei jų šalims;
- Patvirtindavo esamų teisių ir bažnytinės organizacijos statusą;
- Pripažindavo šalies nuopelnus skleidžiant krikščionybę (ypač po Lietuvos krikšto 1387–1388 m.);
- Suteikdavo kai kurių parapijų, vyskupijų ar vienuolynų steigimo teises arba atleisdavo nuo tam tikrų bažnytinių prievolių;
- Pabrėždavo karalių ar kunigaikščių išskirtinį ištikimumą Šventajam Sostui ir prašydavo toliau remti Bažnyčią prieš politinius ar religinius iššūkius.
1477 m. bulė gali būti laikoma diplomatinio ir religinio pripažinimo ženklu, kuris stiprino Jogailaičių dinastijos pozicijas tarptautinėje arenoje bei užtikrino jų autoritetą tiek valstybės viduje, tiek prieš kaimynus.
Eximiae devotionis buvo ne vienas pavienis dokumentas, o visoje Europoje žinomas popiežiškas aktas, kuris ilgainiui tapo tam tikra simboline privilegijų ir ištikimybės deklaracija. Lietuvos atveju, tokia bulė:
- Sustiprino Lietuvos ir Lenkijos monarchų legitimumą katalikiškoje Europoje.
- Užtikrino ypatingas bažnytines teises, privilegijas bei nepriklausomybę nuo kaimyninių vyskupijų (ypač nuo Vokiečių ordino pretenzijų).
- Suteikė Bažnyčiai Lietuvoje daugiau autonomijos ir prestižo, skatino vienuolijų kūrimąsi, švietimą ir katalikišką kultūrą.
- Tapo pavyzdžiu kitoms šalims, kaip Katalikų Bažnyčia gali remti valstybės plėtrą ir tarptautinį pripažinimą.
Kai kuriuose šaltiniuose pažymima, kad būtent Eximiae devotionis formuluotė vėliau buvo naudota ir popiežiškuose aktuose kitoms Europos valstybėms – ypač tada, kai reikėdavo išskirti tam tikrų monarchų ypatingą lojalumą ar politinę reikšmę.
Deja, 1477 m. Eximiae devotionis bulės pilnas tekstas nėra laisvai prieinamas viešai internete. Dalis tokių dokumentų saugoma Vatikano archyvuose ar nacionalinėse bibliotekose, jų originalai dažnai nebuvo masiškai perrašomi ar spausdinami. Istorikai naudojasi rankraščiais, išlikusiomis kopijomis ir nuorašais, kai kurie fragmentai cituojami šaltiniuose ar mokslinėse publikacijose.
Visgi, tikėtina, kad ateityje, dėl nuolat progresuojančios istorinių dokumentų skaitmenizacijos, galėsime pamatyti šio dokumento pilną tekstą internete – tam tikri projektai jau vyksta, pavyzdžiui, Vatikano archyvo ar nacionalinių bibliotekų skaitmeninimo programos.
„Eximiae devotionis“ (1477 m.) – tai išskirtinis popiežiškas dokumentas, kuriuo popiežius Sikstas IV įvertino ir pabrėžė Lietuvos bei Lenkijos karalių ištikimybę Bažnyčiai, užtvirtino katalikybės plėtrą regione ir suteikė privilegijų šalies Bažnyčiai. Tai vienas iš kertinių Bažnyčios ir valstybės santykių pavyzdžių vėlyvaisiais Viduramžiais, liudijantis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės augantį tarptautinį autoritetą.