Joelis (hebrajiškai יוֹאֵל – Yo’el, graikiškai Ἰωήλ – Ioēl, lotyniškai Joel, arabiškai يويل – Yuwil) – vienas iš vadinamųjų „mažųjų pranašų“ Senojo Testamento knygoje. Jo vardas reiškia „Viešpats yra Dievas“ (hebrajiškai „Jahvė yra Dievas“).
Apie Joelį beveik nieko nežinoma asmeniškai: jo tėvas vadinamas Petueliu, o jo knygos datos tiksliai nenustatytos – spėjama, kad jis galėjo gyventi apie VI–IV a. pr. Kr., kai žydų bendruomenė jau buvo sugrįžusi iš tremties. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad Joelis galėjo veikti dar prieš tremtį, nes jo tekstuose minimos nelaimės, kurios galėjo įvykti bet kuriuo laikotarpiu.
Joelio pranašystės prasideda apokaliptiniu regėjimu – pasakojama apie baisią skėrių invaziją, kuri sunaikina visą derlių ir atneša didžiulį badą Izraeliui. Skėriai Joelio knygoje tampa Dievo teismo simboliu, bet pranašas kviečia tautą atgailauti, gręžtis į Viešpatį ir tikėtis atnaujinimo.
Svarbiausia Joelio žinia – ne tik apie bausmę, bet ir apie Dievo gailestingumą: Joelis skelbia, kad jei tauta sugrįš prie Dievo, Jis atsiųs atgaivą, o paskui „išlies savo dvasią ant kiekvieno žmogaus“. Ši vieta Joelio knygoje tapo itin reikšminga krikščionims – apaštalų Petro pamoksle Sekminių dieną cituojama būtent Joelio pranašystė apie Šventosios Dvasios išliejimą (plg. Joel 3,1–5).
Citatos:
– „Gręžkitės prie manęs visa širdimi, pasninku, verksmu ir rauda.“ (Joelio knyga 2,12)
– „Aš išliesiu savo Dvasią ant kiekvieno kūno.“ (Joelio knyga 3,1)
– „Kas šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas.“ (Joelio knyga 3,5)
Joelis – vienas iš pranašų, kurie pabrėžė Dievo gailestingumą ir atgailos galią. Jo knyga tapo svarbia ne tik judaizme, bet ir krikščionių tradicijoje, kur Šventosios Dvasios pažadas laikomas išsipildžiusiu per Sekmines. Joelio žinia šiandien primena, kad net didžiausios nelaimės metu visada įmanoma nauja pradžia, jei širdis atvira Dievo kvietimui.
Joelyje, kaip ir kituose mažuosiuose pranašuose, juntama ypatinga Dievo artumo ir teisingumo patirtis. Jo pranašystės, kupinos vaizdingų metaforų, apibūdina gamtos stichijų siaubą – svarstančiųjų, ar tai tiesiog gamtos katastrofos, ar Dievo teismo ženklai, diskusijų šaltinis. Štai, pavyzdžiui, aprašytas žiogų antplūdis, simbolizuojantis ne tik ekologinę katastrofą, bet ir dvasinį ištuštėjimą, Dievo palikimą. Tai skatina apmąstyti apie žmogaus atsakomybę prieš Kūrėją ir gamtą.Jo knyga, nors ir trumpa, pasižymi stipria apokaliptine vizija, kurioje aprašomas Dievo teismas ir vėlesnis atpildas. Joelyje matome aiškų gailestingumo ir atgailos motyvą. Pranašas ragina žmones grįžti prie Dievo, atgailauti už savo nuodėmes ir tikėtis išgelbėjimo. Ši atgailos tema itin svarbi krikščionių ir žydų tradicijose, pabrėžiant žmogaus priklausomybę nuo Dievo malonės.Įdomu, kad Joelyje minima „Viešpaties diena“, dažnai interpretuojama kaip Dievo teismo diena, tačiau taip pat ir kaip atpildo ir išgelbėjimo laikas. Ši dviprasmybė atspindi sudėtingą Dievo apreiškimo pobūdį, kuriame susipina teisingumas ir gailestingumas. Joelyje randame ir vilties žinią apie ateities atstatymą ir išgelbėjimą, kas suteikia jo pranašystei ypatingą reikšmę tikintiesiems. Joelyje nėra žinomų įdomių istorijų, tačiau jo pranašystės iki šiol skatina apmąstyti apie žmogaus santykį su Dievu ir gamta. Jo tekstas tebėra gyvas ir aktualus, nes paliečia amžinas žmonijos problemas.