Apaštalas Simonas Uolusis – vienas iš dvylikos Jėzaus Kristaus apaštalų, dažnai vadinamas Simonu Zelotu (gr. Ζηλωτής, „uolusis“, „karštas“), kai kur Biblijoje – Simonas Kananietis. Jis minimas visų keturių evangelijų ir Apaštalų darbų apaštalų sąrašuose, tačiau apie jo gyvenimą ir veiklą informacijos išlikę labai mažai.
Pravardė „Uolusis“ ar „Zelotas“ greičiausiai rodo, kad Simonas prieš sutikdamas Jėzų galėjo priklausyti žydų uoliųjų (zelotų) judėjimui, kurie pasisakė už radikalų tikėjimo laikymąsi ir priešinosi romėnų valdžiai. Tačiau krikščioniškoje tradicijoje Simonas tapo pavyzdžiu žmogaus, kuris asmeninį karštį ir maištingumą atidavė tarnystei Evangelijai.
Simonas Uolusis nebuvo nei garsus pamokslininkas, nei rašytojas – Naujajame Testamente nėra nei vieno jo tiesioginio žodžio ar veiksmo aprašymo. Jo vardas visada minimas kartu su kitais apaštalais, dažniausiai pačioje sąrašo pabaigoje, šalia Judo Tado ar Jokūbo Jaunesniojo.
Bažnyčios tradicija pasakoja, kad po Sekminių Simonas skelbė Evangeliją Egipte, Armėnijoje, Persijoje ar net Indijoje. Kai kurie šaltiniai mini, kad jis kartu su apaštalu Judu Tadu buvo nukankintas už tikėjimą Persijoje – dažnai jų atvaizdai puošia vieną ir tą pačią bažnyčią. Vakaruose Simonas dažnai vaizduojamas laikantis pjūklą – pagal legendą tai buvo jo kankinystės įrankis.
Simono Uoliojo asmenybė primena, kad Dievo pašaukimas pasiekia pačius įvairiausius žmones – net ir tuos, kurie iš prigimties yra audringi ar netradiciniai. Jis įkvepia tikėjimo uolumui, drąsai ir ištikimybei ten, kur reikia liudyti Kristų be kompromisų.
Krikščioniškosios tradicijos apie Simoną Uolųjį:
– Kur skelbė Evangeliją?
Pasakojama, kad po Sekminių Simonas Uolusis keliavo į Egiptą, vėliau – į Šiaurės Afriką, Persiją, galbūt net Armėniją ar Gruziją. Kai kurie ankstyvieji šaltiniai teigia, kad jis Evangeliją skelbė toli nuo Jeruzalės, o jo veikla buvo glaudžiai susijusi su apaštalu Judu Tadu.
– Kankinystės istorija:
Vakaruose populiariausias pasakojimas – Simonas Uolusis žuvo Persijoje, kur kartu su Judu Tadu buvo nukankintas: vienur rašoma, kad jį supjaustė pjūklu, kitur – kad nukryžiavo arba nužudė lazdomis. Dėl to dažnai Simonas vaizduojamas laikantis pjūklą, o ikonografijoje pjūklas tapo jo simboliu. Kai kuriose Vakarų Europos bažnyčiose šv. Simonui Uoliajam dedikuoti altoriai puošti būtent pjūklo motyvais.
– Simboliai ir ikonografija:
Be pjūklo, Simono Uoliojo atributai gali būti ir knyga (Evangelija), kartais – žuvis ar valtis (kaip apaštalui ir misionieriui). Rytų tradicijoje jo atvaizdas ne toks populiarus kaip Petro ar Jono, tačiau jis visada minimas ikonos su visais dvylika apaštalų.
– Bendras minėjimas:
Lietuviškoje liturgijoje Simonas Uolusis dažnai minimas spalio 28 dieną kartu su apaštalu Judu Tadu – tai šių dviejų „paskutiniųjų sąraše“ apaštalų bendra šventė. Lotynų apeigų kalendoriuje jų diena taip pat bendroji.
– Lietuvoje:
Nors šv. Simono Uoliojo kultas Lietuvoje nėra labai išplitęs, jo atvaizdą galima rasti senesniuose mediniuose altoriuose, ypač tose vietovėse, kur bažnyčios turėjo „dvylikos apaštalų“ ciklo statulas ar paveikslus. Žemaičiuose kai kur gyva tradicija, kad Simonas saugo nuo netikėtų nelaimių dirbant su aštriais įrankiais (dėl pjūklo simbolikos).
– Liturgijoje ir maldose:
Maldoje į Simoną Uolųjį dažnai kreipiamasi prašant ištikimybės, drąsos, išlikti tvirtam tikėjime net esant persekiojimui ar išbandymams.
Citata iš katalikiškų maldų:
„Apaštale Simonai, kuris Evangelijos uolume ir ištikimybėje išlikai ištikimas iki galo, užtark mus, kad ir mes būtume nepajudinami Kristaus liudytojai.“
Simono Uoliojo, kaip ir kitų apaštalų, gyvenimas apgaubtas paslapties šydu. Evangelijos mums pateikia tik trumpą jo vardo paminėjimą apaštalų sąraše, palikdamos plačią erdvę interpretacijoms ir tradicijoms. Kai kurie teologai spėlioja, kad „Kananietis“ galėjo būti ne geografinė, o etninė priklausomybė, nurodanti į jo kilmę iš Kanaano krašto. Tai galėtų praplėsti mūsų supratimą apie ankstyvosios krikščionybės įvairovę ir globalumą.Įdomu, kad Simonas Uolusis, anksčiau galbūt buvęs uolus politinis aktyvistas, atrado ramybę ir pasiaukojimą tarnaudamas Jėzui. Šis transformacijos kelias atspindi krikščionybės esmę – meilės ir atleidimo galią pakeisti net ir pačius radikaliausius žmones. Tokia transformacija yra galingas liudijimas apie Evangelijos jėgą.Legenda byloja apie Simono Uoliojo misionierišką veiklą po Jėzaus mirties. Nors apie tai nėra tiesioginių Biblijos liudijimų, tradicija jį sieja su skelbimu tolimose žemėse. Ši legenda pabrėžia apaštalų drąsą ir atsidavimą skleidžiant gerąją naujieną net susidūrus su pavojais ir sunkumais. Šventojo Simono Uoliojo gyvenimas, nors ir menkai aprašytas, įkvepia mus sekti Kristumi ir atsiduoti Dievo karalystei. Jo pavyzdys primena, kad net ir didžiausias karštis ir uolumas gali būti nukreipti į dieviškąją meilę ir tarnystę. Jėzaus žodžiai: „Aš atėjau ne taiką atnešti, bet kardą“ (Mato 10, 34), galbūt atspindi ir Simono Uoliojo vidinį konfliktą bei vėlesnę transformaciją.