Mūrija, lietuviškai dar dažnai vadinama laisvąja mūrija (lot. franc-maconnerie, vok. Freimaurerei, rus. масонство), iš esmės yra slaptų draugijų tinklas, kurio nariai siekia asmeninio tobulėjimo, brolybės ir tarpusavio pagalbos, dažnai pasitelkdami simbolines apeigas, alegorijas bei senųjų statybininkų (mūrinininkų) tradicijas. Žodis „mūrija“ kilo nuo prancūziško žodžio maçon („mūrininkas“), kuris savo ruožtu siekia viduramžių Anglijos statybininkų brolijas – freemasons, t. y. „laisvieji mūrininkai“. Tai buvo amatininkai, kurie turėjo privilegiją laisvai keliauti ir dirbti įvairiuose miestuose, todėl vėliau šis pavadinimas peraugo į simbolinę „laisvų žmonių“ bendriją.
Lietuvių kalboje žodis mūrija įsitvirtino XIX amžiuje, dažniausiai su religine ar politine neigiama potekste. Iš pradžių šiuo terminu vadinti ne tik masonai, bet ir įvairūs slaptų sąjūdžių atstovai, ypač tie, kurie turėjo įtakos politiniams perversmams ar Bažnyčios autoritetui.
Mūrija: slaptos brolijos istorija ir idėjos
Mūrijos ištakos siekia XIII–XVII a., kai statybininkų cechai tapo svarbiais profesiniais tinklais, išlaikiusiais griežtas įšventinimo ir paslapčių sistemas. XVIII amžiuje „laisvųjų mūrininkų“ sąjūdžiai smarkiai išplito Anglijoje, vėliau persikėlė į žemyninę Europą, o jų nariais tapo įvairių profesijų atstovai: filosofai, politikai, net monarchai. Pagrindinės jų idėjos – laisvė, lygybė, brolybė, asmeninis tobulėjimas, pasaulinės žmonijos vienybė.
Masonai pasižymėjo ypatingomis apeigomis, slaptu ženklų, rankos paspaudimų, specialių simbolių naudojimu. Jų ložėse būdavo pasakojamos alegorinės istorijos, pavyzdžiui, apie Saliamono šventyklos statybą, kuri tapo pagrindine mūrijos simbolių ir ritualų ašimi. Dauguma masonų siekė likti atokiau nuo politinių konfliktų, tačiau ne vienoje šalyje jie tapo naujų politinių idėjų ir reformų nešėjais.
Kodėl Bažnyčia pasmerkė mūriją?
Popiežiai – nuo Klemenso XII 1738 m. paskelbtos bulės „In eminenti“ iki Grigaliaus XVI ir Leono XIII enciklikų – griežtai pasisakė prieš mūriją. Bažnyčia matė mūriją kaip konkurentą, kvestionuojantį krikščioniškas dogmas ir skleidžiantį religinį indiferentizmą. Neretai mūrijos nariai gynė idėją, kad visos religijos yra vienodai gerbtinos – o tai jau kertėsi su Bažnyčios išskirtinumu.
Citata iš Grigaliaus XVI enciklikos „Quo graviora“ (1833):
„Šie slaptieji sambūriai – ypač vadinamoji mūrija – kenkia tikėjimo tyrumui ir viešajai dorovei. Jie slepia tikrąsias savo nuostatas, tačiau siekia sumaišties Bažnyčios tvarkoje.“
Prieš mūriją taip pat pasisakė Leonas XIII:
„Laisvoji mūrija – tai šešėlyje veikianti jėga, kuri stengiasi iš Bažnyčios ir visuomenės pašalinti krikščionybės dvasią.“
Bažnyčia įtariai žiūrėjo į mūrijos žadėtą pasaulinę brolybę – nes ši brolija buvo grindžiama ne Kristaus Evangelija, o žmogaus proto išmintimi, kuri galėjo nuklysti į visišką reliatyvizmą.
Istoriniai epizodai ir kuriozai
Vienas įdomesnių epizodų: masonų judėjimas Prancūzijoje XVIII a. buvo toks įtakingas, kad kai kurie monarchai patys tapo ložių nariais. Pavyzdžiui, Prancūzijos karalius Liudvikas XVI buvo slaptai susitikęs su masonų lyderiais, siekdamas išvengti revoliucijos, tačiau pats tapo jos auka. Lietuvoje mūrijos idėjos sklido per bajorų aplinką, Vilniaus universitetą ir 1791 m. gegužės 3-iosios Konstitucijos šalininkus. Tiesa, XIX a. carinė valdžia buvo dar griežtesnė už Romos Bažnyčią – už priklausymą slaptoms ložėms grėsė tremtis ar net mirties bausmė.
Yra ir groteskiškų istorijų: XX a. pradžioje Lietuvoje buvo skelbta, kad mūrija neva slapta valdo visą pasaulį, kontroliuoja bankus, o jų nariai geba pažinti vienas kitą pagal ypatingus rankos paspaudimus – tokie mitai iki šiol gyvi konspiracijos teorijose.
Šiandien mūrija – tai tūkstančiai ložių visame pasaulyje, jos veikla dažnai labiau susijusi su filantropija, švietimu ir asmeniniu tobulėjimu nei su sąmokslu. Tačiau mistiškas praeities šleifas, ritualų paslaptingumas ir Bažnyčios nepasitikėjimas išliko iki šiol. Lietuviškoje literatūroje bei publicistikoje mūrija dažnai vaizduojama kaip vakarietiško modernizmo ir religinio nesusipratimo simbolis.
Kaip rašė Leonas XIII enciklikoje „Humanum genus“:
„Jie (mūrininkai) stato naują pasaulio tvarką, kurioje nėra vietos Dievo karalystei, o tik žmogaus išradingumui.“
Mūrija – tai socialinis, filosofinis ir kultūrinis reiškinys, apgaubtas legendų, baimių ir simbolikos. Iki šiol apie mūriją ginčijamasi: vieniems tai pažangos ir tolerancijos ženklas, kitiems – dvasinės sumaišties ir sąmokslo sinonimas.