Honorijus III (lot. Honorius III, tikrasis vardas Cencio Savelli) buvo Romos popiežius nuo 1216 iki 1227 metų. Jis buvo išsilavinęs, patyręs administratorius, kilęs iš Romos didikų.
Honorijus III valdė iškart po garsiojo Inocento III. Jo laikais tęsėsi ankstesnio popiežiaus reformų ir kryžiaus žygių politika. Būtent Honorijus III suteikė oficialų pripažinimą tokiems vienuolijų ordinams kaip pranciškonai ir dominikonai, kurie iki šiol daro įtaką visam katalikiškam pasauliui.
Pagrindinės veiklos sritys
- Kryžiaus žygiai: Honorijus III siekė surengti penktąjį kryžiaus žygį į Šventąją Žemę, kviesdamas Europos monarchus ir riterius prisijungti prie kovos.
- Vienuolijų pripažinimas: Jo pontifikato metu patvirtintos ir oficialiai pripažintos pranciškonų bei dominikonų regulos – tai ženkliai prisidėjo prie viduramžių dvasingumo atgimimo.
- Bažnyčios drausmės ir švietimo stiprinimas: Popiežius skatino universitetų kūrimą ir dvasininkų išsilavinimą.
Įdomūs faktai
- Honorijus III buvo diplomatiškas, stengėsi išlaikyti taiką su Vokietijos imperatoriumi Frydrichu II, tačiau dėl kryžiaus žygių šis bendradarbiavimas dažnai stringavo.
- Jis pats parašė kelis vadovus liturgijos ir dvasinio gyvenimo klausimais, tapusius svarbiais šaltiniais vėlesnei Bažnyčios tradicijai.
Honorijus III žinomas kaip popiežius, kuris išlaikė Bažnyčios reformų kryptį, aktyviai rėmė naujas vienuolijas ir skatino kryžiaus žygius, bet kartu garsėjo savo nuosaikumu ir gebėjimu ieškoti kompromisų. Jo veikla padėjo užtikrinti, kad Bažnyčia išliktų stipri tiek dvasiniame, tiek politiniame gyvenime XIII amžiuje.