Suteik man, gerasis Jėzau, savo malonę, kad ji būtų pas mane, veiktų su manimi ir ištvertų kartu su manimi iki galo. Leisk man visuomet trokšti ir norėti to, kas Tau atrodys labiau priimtina ir brangu. Tavo valia tebūna mano valia, o mano valia tegul visuomet seka Tavąją bei tobulai su ja sutinka. O kad aš norėčiau ir nenorėčiau tų pačių dalykų kaip Tu ir netgi nepajėgčiau ko nors norėti ar nenorėti, jei Tu to nenorėtum ar norėtum! Amen.
Mažai žinomas faktas yra tas, kad šis atsidavimas veikia kaip dvasinis skydas nuo nerimo. Kai nustojame desperatiškai kontroliuoti kiekvieną gyvenimo smulkmeną, mūsų širdyje atsiranda vietos tikram džiaugsmui. Tai tarsi vaikas, kuris paleidžia savo žaislą, kad galėtų paimti tėvo ištiestą ranką. Šis veiksmas reikalauja humoro jausmo, nes pripažįstame, jog mūsų planai dažnai yra tik juokingi bandymai perprasti begalybę. Atsiduoti Dievui reiškia leisti Jam būti tikruoju gyvenimo režisieriumi, o ne tik patarėju. Tai didžiausias nuotykis, kokį tik galima patirti žemėje.