Senajame Testamente minimos vaikų aukojimo praktikos atspindi sudėtingą religinį, kultūrinį ir istorinį kontekstą. Šios praktikos, dažnai siejamos su pagoniškais ritualais, buvo griežtai smerkiamos Izraelio Dievo Jahvės, kuris jas laikė bjaurastimi.
Senovės Artimuosiuose Rytuose vaikų aukojimas buvo retas, bet dokumentuotas reiškinys, ypač tam tikrose Kanaano, Finikijos ir Mezopotamijos kultūrose. Šios praktikos dažniausiai buvo siejamos su religiniais ritualais, skirtais nuraminti dievus, užtikrinti derlių, pergalę kare ar apsisaugoti nuo nelaimių. Aukojimai buvo laikomi kraštutine atsidavimo dievybėms išraiška.
- Kanaano religija: Kanaaniečiai, gyvenę dabartinio Izraelio, Libano ir Sirijos teritorijose, garbino dievus, tokius kaip Baalas ir Molochas. Archeologiniai radiniai, pavyzdžiui, Kartaginos (finikiečių kolonijos) tophetai (aukojimo vietos), rodo, kad kūdikiai ar maži vaikai buvo deginami kaip aukos. Jeremijo knygoje (7:31) minima, kad izraelitai, paveikti kanaaniečių, „deginę savo sūnus ir dukteris ugnimi“ Hinomo slėnyje, darė tai, kas buvo „bjauru“ Dievui.
- Molocho kultas: Molochas (arba Molekas) buvo dievybė, kuriai, kaip teigiama, buvo aukojami vaikai. Pakartoto Įstatymo 18:10 draudžia „perleisti savo sūnų ar dukrą per ugnį“, kas greičiausiai nurodo ritualą, kai vaikai buvo deginami arba simboliškai „perleidžiami“ per ugnį kaip pašventinimo aktas. Nors tiksli Molocho kulto prigimtis diskutuotina, Biblija šią praktiką aiškiai smerkia.
- Mezopotamija ir Finikija: Mezopotamijoje vaikų aukojimas buvo retesnis, tačiau kai kurie tekstai užsimena apie ritualus, kuriuose vaikai galėjo būti aukojami dievams, tokiems kaip Ištar ar Nergalas, ypač krizinėse situacijose. Finikiečių kultūroje, ypač Kartaginoje, vaikų aukojimo praktikos yra gerai dokumentuotos archeologiniais radiniais, įskaitant urnas su sudegintų vaikų kaulais.
Vaikų aukojimas Izraelio istorijoje
Nors Izraelio tikėjimas, pagrįstas sandora su Jahve, griežtai draudė vaikų aukojimą, Senajame Testamente yra užuominų, kad kai kurie izraelitai, paveikti kaimyninių kultūrų, perėmė šias praktikas. Pavyzdžiui:
- Hinomo slėnis: Jeremijo 7:31 ir 32:35 minima, kad izraelitai degino savo vaikus Hinomo slėnyje, netoli Jeruzalės, kaip aukas Molochui. Ši vieta vėliau tapo prakeikimo ir sunaikinimo simboliu, vadinamu Gehena.
- Karalių nuopuolis: 2 Karalių 16:3 ir 21:6 aprašoma, kaip Judėjos karaliai Ahazas ir Manasas „perleido savo sūnus per ugnį“, sekdami kanaaniečių papročiais. Šie veiksmai buvo laikomi sunkiomis nuodėmėmis, kurios sukėlė Dievo rūstybę.
- Pranašų pasmerkimas: Pranašai, tokie kaip Jeremijas ir Ezekielis (Ezekielio 16:20–21), griežtai smerkė šias praktikas, pabrėždami, kad Jahvė niekada neliepė aukoti vaikų ir kad tokie veiksmai prieštarauja Jo valiai.
Pirmagimių pašventimas Jahvei
Senajame Testamente pirmagimių pašventimas Jahvei turi kitą prasmę ir kontekstą, kuris skiriasi nuo pagoniškų vaikų aukojimo praktikų. Ši tradicija siejama su Izraelio išėjimu iš Egipto, kai dešimtoji bausmė (pirmagimių mirtis) aplenkė izraelitus, pažymėjusius savo namų duris avinėlio krauju (Išėjimo 12:29). Dėl šios priežasties visi pirmagimiai berniukai ir gyvuliai buvo laikomi priklausančiais Jahvei (Išėjimo 13:2).
- Pirmagimių atpirkimas: Pagal Mozės Įstatymą, pirmagimiai berniukai turėjo būti „paaukoti Viešpačiui“, tačiau tai nereiškė fizinio aukojimo. Vietoj to, už juos buvo atnešama auka šventykloje, dažniausiai piniginė arba gyvulinė (Kunigų 12; Skaičių 18:15–16). Tai buvo simbolinis aktas, išreiškiantis dėkingumą Dievui.
- Naujasis Testamentas: Jėzaus gimimo istorijoje (Luko 2:22–24) matome šios tradicijos tęsinį. Marija ir Juozapas atnešė Jėzų į šventyklą, kad atliktų pirmagimio pašventimo ir atpirkimo ritualą, aukodami porą balandžių, kaip reikalavo Įstatymas.
Kodėl vaikų aukojimas buvo laikomas bjaurastimi?
Jahvės tikėjimas pabrėžė gyvybės šventumą ir išskirtinę sandorą su Izraeliu. Vaikų aukojimas buvo laikomas ne tik moraline, bet ir teologine klaida, nes:
- Gyvybės šventumas: Jahvė yra gyvybės kūrėjas, todėl žmogaus, ypač nekaltų vaikų, aukojimas buvo laikomas prieštaravimu Jo prigimčiai.
- Sandoros išdavystė: Aukodami vaikus pagonių dievams, izraelitai sulaužydavo savo sandorą su Jahve, garbindami stabą.
- Moralinis nuosmukis: Pranašai pabrėžė, kad tokios praktikos buvo ne tik religinis, bet ir socialinis nuosmukis, rodantis tautos atitolimą nuo Dievo įstatymų.
Šiuolaikinis požiūris ir archeologiniai duomenys
Archeologiniai radiniai, tokie kaip Kartaginos tophetai, patvirtina, kad vaikų aukojimas buvo praktikuojamas tam tikrose senovės kultūrose, tačiau jo mastas ir pobūdis tebėra diskusijų objektas. Kai kurie mokslininkai teigia, kad Biblijos tekstai gali perdėti izraelitų dalyvavimą šiose praktikose, siekdami pabrėžti Jahvės tikėjimo išskirtinumą. Kiti mano, kad šios praktikos iš tiesų egzistavo, ypač apostazės laikotarpiais.
Šiuolaikiniame kontekste vaikų aukojimo praktikos kelia siaubą ir yra laikomos žmogaus teisių pažeidimu. Senojo Testamento tekstai, smerkiantys šias praktikas, pabrėžia universalią gyvybės vertę ir moralinį imperatyvą saugoti silpniausius visuomenės narius.
Vaikų aukojimas senovės Artimuosiuose Rytuose buvo kraštutinė religinio atsidavimo forma, praktikuota kai kuriose Kanaano, Finikijos ir kitose kultūrose. Senajame Testamente šios praktikos griežtai smerkiamos kaip bjaurastis, prieštaraujanti Jahvės valiai. Izraelio tikėjime pirmagimių pašventimas Jahvei buvo simbolinis aktas, neturintis nieko bendra su fiziniu aukojimu. Šie tekstai ne tik atskleidžia senovės kultūrų skirtumus, bet ir pabrėžia gyvybės šventumo principą, kuris išlieka aktualus ir šiandien.