Bulę Cum ex apostolatus officio paskelbė popiežius Paulius IV (tikrasis vardas Gian Pietro Carafa) 1559 m. vasario 15 d. Tai buvo viena griežčiausių bulių XVI amžiaus Bažnyčios istorijoje. Paulius IV buvo uolus reformatorius, kuris karštai priešinosi protestantizmui, slaptiems erezijos šalininkams ir net politiniams priešams, kuriuos įtarinėjo eretiškomis pažiūromis.
XVI amžiuje Europą purtė Reformacija. Kilo pavojus, kad net aukščiausi Bažnyčios pareigūnai ar kandidatai į popiežiaus sostą galėtų slapta laikytis protestantiškų ar kitokių eretiškų pažiūrų. Paulius IV norėjo teisiškai užkirsti kelią bet kokiam eretikui užimti bažnytines pareigas.
Pagrindiniai Cum ex apostolatus officio punktai:
- Jei kardinolas ar bet kuris bažnytininkas prieš paskyrimą buvo slapta ar viešai eretikas, visi jo sprendimai ir paskyrimai laikomi niekiniais ir negaliojančiais.
- Net jei eretiką išrinktų popiežiumi, jo popiežystė būtų neteisėta.
- Tikėjimo grynumas yra aukščiau visų pareigų ir privilegijų.
- Visi tikintieji ir dvasininkai turėtų tokį asmenį nedelsiant laikyti nušalintu nuo pareigų.
Teisiškai ši bula suteikė labai griežtas taisykles dėl erezijos Bažnyčios hierarchijoje. Ji parodė, kaip rimtai Bažnyčia žiūrėjo į protestantizmo grėsmę ir vidinę discipliną.
Tačiau praktikoje ši bula sukėlė daug ginčų:
- Politinės intrigos. Pradėta dažnai kaltinti konkurentus „slapta erezija“ siekiant pašalinti juos iš pareigų.
- Bažnytiniai ginčai. Kai kurie kanonų teisės specialistai kėlė klausimą, ar popiežius tikrai gali būti pripažintas negaliojančiu po išrinkimo, jei kažkas paskelbtų jį eretiku.
- Ilgalaikis poveikis. Ši bula tapo vienu pagrindinių argumentų tradicinių katalikų, kurie vėliau (pvz., XX a.) tvirtino, kad jeigu popiežius išreiškia eretiškas mintis, jis netenka pareigų automatiškai.
Ironija. Paulius IV norėjo užtikrinti, kad eretikai niekada neužimtų aukštų pareigų. Tačiau:
- Jį patį kai kurie to meto teologai kaltino dėl pernelyg griežtų ir ginčytinų teologinių pažiūrų.
- Po jo mirties (1559 m.) įniršę romėnai, nepatenkinti jo represijomis ir inkvizicijos politika, išdraskė jo kapą ir sunaikino antkapį.
Kaip sako istorikai – jis pats sukūrė spąstus, į kuriuos simboliškai pats ir pateko.
Cum ex apostolatus
Konstitucija
(1559 m. vasario 15 d.)
PAULIUS IV, POPIEŽIUS
PAULIUS, VYSKUPAS,
Dievo tarnų tarnas. Amžinai šio dalyko atminčiai.
Kadangi apaštalavimo pareiga, mums dieviškai patikėta, įpareigoja mus rūpintis Viešpaties kaimene ir todėl esame atsakingi už ištikimą jos apsaugą bei sveiką vadovavimą, kaip budrus Ganytojas, privalome nuolat budėti ir atidžiai rūpintis, kad šiais laikais, dėl nuodėmių gausos, tie, kurie, pasikliaudami savo išmintimi, piktybiškiau ir žalingiau nei įprasta kyla prieš ortodoksinio tikėjimo drausmę, iškraipydami šventųjų Raštų supratimą per prietaringas ir išgalvotas naujoves, siekdami suplėšyti Katalikų Bažnyčios vienybę ir Viešpaties neperskiriamą tuniką, būtų išvaryti iš Kristaus avidės ir nebetęstų klaidų mokymo, paniekindami būti tiesos mokiniais.
§ 1. Mes, atsižvelgdami į tai, kad šis dalykas yra toks rimtas ir pavojingas, jog Romos Popiežius, kuris žemėje atstovauja Dievui ir mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui, turėdamas visišką valdžią virš tautų ir karalysčių, teisdamas visus ir šioje žemėje neteisiamas nieko, gali būti papeikiamas, jei būtų nustatyta, kad jis nukrypo nuo tikėjimo, ir kad ten, kur kyla didesnis pavojus, ten reikia pilniau ir rūpestingiau imtis veiksmų, kad pseudopriešai ar net tie, turintys pasaulietinę jurisdikciją, apgailėtinai neįviliotų paprastų sielų ir nenutrauktų į pražūtį bei pasmerkimo bedugnę nesuskaičiuojamų tautų, patikėtų jų dvasinei ar laikinei priežiūrai ir valdymui, ir kad mums niekada netektų išvysti bjaurasties ir nusiaubimo, apie kurį kalbėjo pranašas Danielius, šventoje vietoje, trokštame, kiek tik galime su Dievo pagalba, vykdydami savo pastoracinę pareigą, sugauti lapes, naikinančias Viešpaties vynuogyną, ir atitolinti vilkus nuo avidžių, kad neatrodytume kaip nebylūs šunys, negalintys loti, ir nebūtume sunaikinti kartu su blogais ūkininkais ar palyginti su samdiniu.
§ 2. Po brandžių svarstymų su mūsų garbingaisiais broliais, Šventosios Romos Bažnyčios kardinolais, jų patarimu ir vienbalsiu pritarimu, Apaštališkuoju autoritetu patvirtiname ir atnaujiname visas ir kiekvieną ekskomunikos, sustabdymo, interdikto, atėmimo ir bet kokias kitas bausmes, cenzūras bei nuobaudas, kurias bet kurie mūsų pirmtakai Romos Popiežiai ar laikomi tokiais paskelbė, net per jų ekstravagantiškus raštus, ar kurios buvo priimtos šventuosiuose Dievo Bažnyčios susirinkimuose, Šventųjų Tėvų dekretais ir statutais, šventaisiais Kanonais, Apaštališkomis konstitucijomis ir potvarkiais prieš eretikus ar schizmatikus bet kokiu būdu paskelbtas ir išleistas, ir nustatome, kad jos turi būti amžinai laikomasi ir, jei galbūt šiuo metu nėra laikomasi, būti atnaujintos ir privalo būti vykdomos; taip pat visi, kurie iki šiol nukrypo nuo Katalikų tikėjimo, pateko į kokią nors ereziją, sukėlė ar padarė schizmą, ar buvo pripažinti, prisipažino ar buvo nuteisti, arba (tegul Dievas savo gailestingumu ir gerumu apsaugo) ateityje nukryps, pateks į ereziją, sukels ar padarys schizmą, ar bus nustatyta, kad nukrypo, pateko, sukėlė ar padarė, prisipažins ar bus nuteisti, nepriklausomai nuo jų statuso, laipsnio, rango, padėties ar iškilumo, net jei jie būtų vyskupai, arkivyskupai, patriarchai, primatai ar turėtų kitą aukštesnę bažnytinę garbę, kardinolystės titulą, Apaštališkojo Sosto nuolatinės ar laikinos legacijos pareigas ar net pasaulietinę grafų, baronų, markizų, kunigaikščių, karalių ar imperatorių autoritetą ar išskirtinumą, mes norime ir nustatome, kad kiekvienas iš jų patirtų minėtas bausmes, cenzūras ir nuobaudas.
§ 3. Ir vis dėlto, manydami, kad verta, jog tie, kurie dėl dorybės meilės nesusilaiko nuo blogio, būtų atgrasomi bausmių baime, ir kad vyskupai, arkivyskupai, patriarchai, primatai, kardinolai, legatai, grafai, baronai, markizai, kunigaikščiai, karaliai ir imperatoriai, kurie privalo mokyti kitus ir būti jiems geru pavyzdžiu, kad išliktų Katalikų tikėjime, nusidėdami sunkiau nei kiti, nes ne tik save pražudo, bet ir nesuskaičiuojamas tautas, patikėtas jų priežiūrai ir valdymui ar kitaip jiems pavaldžias, traukia kartu į pražūtį ir žlugimo bedugnę, tuo pačiu patarimu ir pritarimu, šia mūsų amžinai galiosiančia konstitucija, dėl tokio nusikaltimo neapykantos, kuris Bažnyčioje negali būti didesnis ar žalingesnis, remdamiesi Apaštališkosios valdžios pilnatve, nustatome, įtvirtiname, paskelbiame ir apibrėžiame, kad, išliekant minėtų bausmių, cenzūrų ir nuobaudų galiai ir veiksmingumui bei pasiekiant jų poveikį, visi ir kiekvienas vyskupas, arkivyskupas, patriarchas, primatas, kardinolas, legatas, grafas, baronas, markizas, kunigaikštis, karalius ir imperatorius, kurie iki šiol, kaip minėta, nukrypo, pateko į ereziją, sukėlė ar padarė schizmą, buvo nustatyti, prisipažino ar nuteisti, ir ateityje nukryps, pateks į ereziją, sukels ar padarys schizmą, ar bus nustatyta, kad nukrypo, pateko, sukėlė ar padarė, prisipažins ar bus nuteisti, kadangi šiuo atžvilgiu jie tampa dar nepateisinamesni už kitus, be minėtų bausmių, cenzūrų ir nuobaudų, taip pat ipso facto, be jokio teisinio ar faktinio įsikišimo, netenka savo ordinų, katedrų, net metropolinių, patriarchinių ir primatinių bažnyčių, kardinolystės garbės, bet kokios legacijos pareigų, taip pat aktyvios ir pasyvios balso teisės, visos valdžios, vienuolynų, beneficiumų ir bažnytinių tarnybų, su rūpesčiu ar be jo, pasaulietinių ir bet kokių reguliarių ordinų, kuriuos jie gavo per bet kokias Apaštališkąsias koncesijas ar dispensacijas kaip titulą, komendą, administravimą ar kitaip, ir kuriuose ar į kuriuos turėjo kokią nors teisę, taip pat bet kokių vaisių, pajamų ir metinių įplaukų, rezervuotų ir priskirtų jiems iš panašių vaisių, pajamų ir įplaukų, taip pat grafysčių, baronijų, markizatų, kunigaikštysčių, karalysčių ir imperijos, visiškai ir amžinai, ir nuo šiol laikomi netinkamais ir nepajėgiais juos turėti, laikomi atsiskyrusiais ir visiškai sužlugdytais visais atžvilgiais, tarsi anksčiau būtų viešai teisme atsižadėję tokios erezijos, ir jokiu metu negali būti grąžinti, atstatyti, reintegruoti ar reabilituoti į savo ankstesnę būseną, katedras, metropolines, patriarchines ar primatines bažnyčias, kardinolystę ar kitą garbę, ar bet kokią didesnę ar mažesnę garbę, ar aktyvią ar pasyvią balso teisę, ar valdžią, ar vienuolynus, beneficiumus, grafystes, baronijas, markizatus, kunigaikštystes, karalystes ar imperiją, bet turi būti palikti pasaulietinės valdžios sprendimui, kad būtų tinkamai nubausti, nebent, esant akivaizdiems tikros atgailos ženklams ir deramos atgailos vaisiams, šio Sosto gerumu ir gailestingumu jie būtų įkalinti kokioje nors vienuolyne ar kitoje reguliarioje vietoje, kad atliktų amžiną atgailą su skausmo duona ir liūdesio vandeniu. Ir kad tokie asmenys, nepriklausomai nuo jų statuso, laipsnio, rango, padėties ar iškilumo, net turintys vyskupo, arkivyskupo, patriarcho, primato ar kitą aukštesnę bažnytinę garbę, kardinolystės titulą ar pasaulietinę grafų, baronų, markizų, kunigaikščių, karalių ar imperatorių autoritetą ar išskirtinumą, būtų laikomi, traktuojami ir vertinami kaip tokie, vengiami ir visiškai atimti bet kokios žmogiškos paguodos.
§ 4. Tie, kurie teigia turintys patronato teisę ar teisę nominuoti tinkamus asmenis į katedras, net metropolines, patriarchines ar primatines bažnyčias, vienuolynus ar kitus bažnytinius beneficiumus, tapusius laisvais dėl tokio atėmimo, kad šie nebūtų ilgai veikiami nepatogumų dėl neužimtumo, bet, išlaisvinti iš eretikų vergovės, būtų suteikti tinkamiems asmenims, kurie ištikimai vestų jų tautas teisingumo keliais, privalo per įstatyme, jų susitarimuose ar sutartyse su minėtu Sostu nustatytą laiką mums arba tuo metu esančiam Romos Popiežiui pristatyti kitus tinkamus asmenis į tokias bažnyčias, vienuolynus ir beneficiumus; kitaip, pasibaigus šiam laikui, visiška ir laisva minėtų bažnyčių, vienuolynų ir beneficiumų dispozicija savaime, visišku teisiniu pagrindu, atitenka mums ir minėtam Romos Popiežiui.
§ 5. Be to, tie, kurie sąmoningai bet kokiu būdu priima, gina, remia ar tiki tokiais nustatytais, prisipažinusiais ar nuteistais asmenimis, ar drįsta skleisti jų mokymus, savaime patiria ekskomunikos bausmę, tampa negarbingais ir negali būti priimami nei balsu, nei asmeniškai, nei raštais, nei per pasiuntinį ar įgaliotinį į viešus ar privačius postus, tarybas, sinodus, visuotinius ar provincijų susirinkimus, kardinolų konklavą, bet kokį tikinčiųjų susirinkimą, rinkimus ar liudyti; jie taip pat negali būti testatoriais ir paveldėti. Niekas neprivalo atsakyti jiems jokiais klausimais. Jei jie būtų teisėjai, jų nuosprendžiai neturi jokios galios, ir jokios bylos negali būti nagrinėjamos jų teisme. Jei jie būtų advokatai, jų globa jokiu būdu nepriimama. Jei jie būtų notarai, jų sudaryti dokumentai visiškai neturi jokios galios ar reikšmės. Be to, dvasininkai netenka visų bažnyčių, net katedrų, metropolinių, patriarchinių ar primatinių, taip pat garbių, vienuolynų, beneficiumų ir bažnytinių tarnybų, net kvalifikuotų, bet kokiu būdu jų gautų, o tiek jie, tiek pasauliečiai, net turintys minėtas kvalifikacijas ir garbes, netenka bet kokių karalysčių, kunigaikštysčių, valdų, feodų ir laikino turto, kurį jie turėjo, savaime; tokios karalystės, kunigaikštystės, valdos, feodai ir turtas tampa vieši ir priklauso tiems, kurie juos pirmieji užima, jei jie yra ištikimi tikėjimui, Šventosios Romos Bažnyčios vienybei ir paklūsta mums bei mūsų kanoniškai einantiems pareigas įpėdiniams Romos Popiežiams.
§ 6. Pridedame, kad jei bet kada paaiškėtų, jog vyskupas, net laikantis save arkivyskupu, patriarchu ar primatu, ar minėtos Romos Bažnyčios kardinolas, net legatas, ar net Romos Popiežius prieš savo paaukštinimą ar tapimą kardinolu ar Romos Popiežiumi buvo nukrypęs nuo Katalikų tikėjimo ar patekęs į kokią nors ereziją, jo paaukštinimas ar tapimas, net jei atliktas sutarimu ir vienbalsiu visų kardinolų pritarimu, yra niekinis, negaliojantis ir tuščias, ir negali būti laikomas teisėtu jokioje jo dalyje nei dėl pareigų priėmimo, konsekracijos, vėlesnio valdymo ar administravimo užėmimo, ar tariamo užėmimo, nei dėl paties Romos Popiežiaus įšventinimo, pagarbinimo, visų jam parodytos paklusnumo ar bet kokio laiko praėjimo šiais klausimais; toks paaukštinimas negali būti laikomas įsigaliojusiu ar galinčiu įsigalioti, ir nesuteikia jokios teisės administruoti dvasinius ar laikinus dalykus tiems, kurie taip paaukštinti į vyskupus, arkivyskupus, patriarchus, primatus, kardinolus ar Romos Popiežių; visi jų žodžiai, veiksmai, administravimas ir bet kas, kas iš to kyla, neturi jokios galios, visiškai jokios tvirtumo ir nesuteikia jokios teisės niekam. Tokie paaukštinti ar tapę asmenys savaime, be jokio papildomo pareiškimo, netenka visų garbių, vietų, titulų, autoriteto, tarnybų ir valdžios; leidžiama visiems ir kiekvienam taip paaukštintam ar tapusiam asmeniui, jei jie anksčiau nenukrypo nuo tikėjimo, nebuvo eretikai, nesukėlė ar nepadarė schizmos.
§ 7. Pavaldžioms personoms, tiek pasaulietiniams ir reguliariems dvasininkams, tiek pasauliečiams, taip pat kardinolams, net tiems, kurie dalyvavo tokio prieš tai nuo tikėjimo nukrypusio, eretiko ar schizmatiko popiežiaus rinkimuose, sutiko su juo, jam pakluso ar jį garbino, taip pat mūsų Šventojo Miesto, viso Bažnytinio Valstybės kastelanams, prefektams, kapitonams ir pareigūnams, net tiems, kurie taip paaukštintiems ar tapusiems yra įsipareigoję pagarba, priesaika ar garantija, leidžiama bet kada nebaudžiamai atsisakyti paklusnumo ir atsidavimo tokiems paaukštintiems ar tapusiems asmenims, vengti jų kaip burtininkų, pagonių, muitininkų ir eretikų vadų, išliekant pavaldžioms personoms įsipareigojusioms ištikimybei ir paklusnumui būsimiems vyskupams, arkivyskupams, patriarchams, primatams, kardinolams ir kanoniškai pareigas einančiam Romos Popiežiui; ir, siekiant didesnės tokių paaukštintų ar tapusių asmenų, jei jie norėtų tęsti savo valdymą ir administravimą, sumaišties, leidžiama prieš juos kreiptis dėl pasaulietinės valdžios pagalbos, ir tie, kurie dėl šių priežasčių atsisako ištikimybės ir paklusnumo tokiems paaukštintiems ar tapusiems, kaip Viešpaties tunkos draskytojai, nėra baudžiami jokiomis cenzūromis ar nuobaudomis.
§ 8. Nepaisant Apaštališkų konstitucijų ir potvarkių, taip pat privilegijų, indultų ir Apaštališkų raštų, suteiktų minėtiems vyskupams, arkivyskupams, patriarchams, primatams, kardinolams ar bet kam kitam, bet kokios formos, su bet kokiomis sąlygomis ir dekretais, net motu proprio, iš tikro žinojimo, Apaštališkosios valdžios pilnatve, konsistoriškai ar kitaip suteiktų, net kelis kartus patvirtintų ir atnaujintų, taip pat įtrauktų į teisės korpusą, taip pat konklavos skyrių, net patvirtintų priesaika, Apaštališkuoju patvirtinimu ar kita tvirtinimo forma, net mūsų pačių prisiekta. Visus šiuos, laikydami jų turinį čia išreikštu ir pažodžiui įterptu, palikdami juos kitais atžvilgiais galioti, šį kartą specialiai ir aiškiai panaikiname, taip pat visus kitus priešingus dalykus.
§ 9. Kad šie raštai pasiektų visų suinteresuotų asmenų žinią, norime, kad jie arba jų nuorašas (kuriam, pasirašytam viešojo notaro ranka ir patvirtintam kokios nors bažnytinės garbės asmens antspaudu, turi būti suteikiama visiška pagarba) būtų paskelbti ir prikalti prie Apaštalių Prince Bazilikos Romoje, Apaštališkosios Kanceliarijos durų ir Flora lauko aikštėje per mūsų pasiuntinius, o jų kopija ten palikta; toks paskelbimas, prikalimas ir kopijos palikimas yra pakankamas ir laikomas iškilmingu bei teisėtu, nereikalaujant jokio kito paskelbimo ar laukimo.
§ 10. Tad niekam visiškai neleistina pažeisti šio mūsų patvirtinimo, atnaujinimo, sankcijos, statuto, panaikinimo, valios ir dekretų puslapio ar drįsti jam neapgalvotai prieštarauti. Jei kas nors išdrįstų tai padaryti, tegul žino, kad užsitrauks Visagalio Dievo ir Jo apaštalų Petro ir Pauliaus rūstybę.
Duota Romoje prie Šventojo Petro, Viešpaties Įsikūnijimo metais 1559, vasario 15, mūsų pontifikato ketvirtaisiais metais.
† Aš, Paulius, Katalikų Bažnyčios Vyskupas. SS.