Trojos arklys – tai ne tik milžiniška medinė statula, bet ir vienas gudriausių apgaulės triukų žmonijos istorijoje, užrašytas Homero „Odisėjoje“ ir Vergilijaus „Eneidoje“. Graikų mitologijoje šis arklys tapo klastos, išradingumo ir netikėtos pergalės simboliu, kuris po dešimties metų karo sugriovė neįveikiamą Trojos miestą. Tačiau už šios istorijos slypi keistos smulkmenos, dievų intrigos ir netgi šiek tiek juodo humoro, kurie daro ją dar įdomesnę.
Trojos karas, trukęs dešimt metų, buvo dievų ir žmonių drama, kilusi dėl gražuolės Elenos pagrobimo. Graikai, vadovaujami karaliaus Agamemnono, apgulė Troją, bet miesto sienos, sakoma, buvo neįveikiamos – tarsi pačių dievų mūrytos. Po nesibaigiančių mūšių, strėlių lietaus ir dievų ginčų Olimpe graikai buvo išsekę. Jų laivai trūnijo pakrantėje, kareiviai murmėjo, o Odisėjas, Itakės karalius ir gudriausias graikų strategas, vaikštinėjo paplūdimiu, braižydamas planus smėlyje.
Keista detalė: mitai pasakoja, kad Odisėjas, kurdamas savo planą, rado keistą įkvėpimą – jis pamatė, kaip krabas, slėpdamasis nuo paukščio, įsirausė į smėlį, palikdamas tik mažą kauburėlį. „Slėptis ir apgauti!“ – sušuko Odisėjas, o jo akys sužibo tarsi Poseidono jūra. Taip gimė Trojos arklio idėja, kurią, anot kai kurių šaltinių, palaimino pati Atėnė, išminties deivė, mėgusi Odisėjo šmaikštumą.
Arklio statyba: dievų ir žmonių darbas
Graikai, vadovaujami Odisėjo ir meistro Epejo, ėmėsi statyti milžinišką medinį arklį. Šis arklys nebuvo paprasta statula – jis buvo toks didelis, kad, anot poetų, jo šešėlis dengė visą graikų stovyklą. Pagamintas iš pušų, nukirstų netoliese esančiame Ida kalne, arklys turėjo tuščiavidurę ertmę, kurioje galėjo sutilpti kelios dešimtys kareivių. Jo šonai buvo išpuošti bronziniais papuošalais, o akys, sako kai kurie mitai, buvo inkrustuotos tamsiais obsidianais, kurie naktį blizgėjo tarsi gyvi.
Keista smulkmena: statant arklį, Epejas, kuris buvo ne tik meistras, bet ir šiek tiek prietaringas, į arklio vidų įdėjo mažą amuletą – džiovintą jūros žvaigždę, skirtą Poseidono rūstybei nuraminti. Be to, arklys turėjo slaptą liuką, užmaskuotą taip gerai, kad net graikų kareiviai, slėpdamiesi viduje, vos rado, kaip išlipti. Odisėjas, norėdamas įtikinti trojiečius, liepė palikti užrašą ant arklio: „Graikų dovana Atėnei už saugų grįžimą namo.“ Šis užrašas buvo toks įtikinamas, kad net dievai Olimpe, stebėdami šią sceną, šypsojosi.
Graikai, pastatę arklį, sudegino savo stovyklą ir apsimetė, kad traukiasi, palikdami arklį prie Trojos vartų. Tuo metu jų laivai pasislėpė už netoliese esančios Tenedo salos, laukdami signalo.
Trojiečių naivumas ir lemtinga klaida
Trojiečiai, išvydę arklį, buvo apstulbę. Po dešimties metų karo jų miestas buvo išvargintas, bet sienos laikėsi tvirtai. Arklio pasirodymas atrodė kaip stebuklas – gal dievų dovana, gal graikų kapituliacija? Miesto aikštėse prasidėjo ginčai. Vieni, kaip karalius Priamas, manė, kad arklys yra taikos simbolis. Kiti, įskaitant pranašę Kasandrą, maldavo jo neduoti į miestą: „Trojiečiai, nepasitikėkite arkliu! Jame slypi pražūtis!“ (Vergilijus, „Eneida“). Tačiau Kasandra, prakeikta Apolono, niekad nebuvo tikima.
Keista detalė: vienas trojietis, vardu Laokoonas, įtardamas klastą, smeigė ietį į arklio šoną, ir iš vidaus pasigirdo duslus aidas. Bet tuo metu iš jūros išniro dvi milžiniškos gyvatės, atsiųstos Poseidono, kurios pasmaugė Laokooną ir jo sūnus. Trojiečiai tai palaikė dievų ženklu, kad arklys šventas, ir puolė švęsti. Tačiau mažai kas žino, kad gyvatės, anot kai kurių šaltinių, buvo ne tik Poseidono kerštas, bet ir Atėnės darbas – ji, remdama graikus, norėjo pašalinti bet kokius įtarimus.
Trojiečiai, apimti džiaugsmo, įtempė arklį į miestą per vartus, kurie buvo tokie siauri, kad teko išgriauti dalį sienos – tarsi patys atverdami kelią pražūčiai. Naktį miestas šventė, vynas liejosi upeliais, o dainos aidėjo iki aušros.
Graikų triumfas ir Trojos žlugimas
Kai Troja užmigo, graikų kareiviai, pasislėpę arklyje, išlipo per slaptą liuką. Tarp jų buvo Odisėjas, Menelajas ir Neoptolemas, Achilo sūnus. Jie tyliai nusileido virvėmis, tarsi vorai, ir atidarė miesto vartus, leisę graikų kariuomenei įsiveržti. Troja buvo užklupta nepasiruošusi – gatvės tapo skerdynių lauku, rūmai liepsnojo, o Priamo šeima buvo išžudyta.
Keista smulkmena: sakoma, kad Odisėjas, išlipdamas iš arklio, netyčia užkliuvo už bronzinio papuošalo ir vos nenugriuvo, sukeldamas tylų kareivių juoką. Be to, vienas kareivis, vardu Eurilochas, taip bijojo tamsos arklio viduje, kad laikėsi už Odisėjo apsiausto, murmėdamas maldas Atėnei. Šios smulkmenos, nors ir išgalvotos, atspindi graikų mitų žaismingumą.
Trojos žlugimas buvo tragiškas – miestas, kadaise buvęs neįveikiamas, virto pelenais. Arklys, stovėjęs miesto centre, tapo tylia liudininku, kaip graikų klasta nugalėjo trojiečių pasitikėjimą.
Trojos arklys kaip klastos simbolis
Trojos arklys tapo universaliu klastos ir apgaulės simboliu, vartojamu iki šiol. Šiuolaikiniame pasaulyje terminas „Trojos arklys“ apibūdina kenkėjiškas kompiuterių programas, kurios apsimeta naudingomis, bet slapta kenkia sistemai. Ši analogija puikiai atspindi mito esmę – iš pažiūros nekalta dovana slepia pražūtį.
Keista detalė: XIX a. europiečiai, įkvėpti Homero, bandė rekonstruoti Trojos arklį įvairiose šventėse, bet dažnai šios kopijos griūdavo dėl prasto inžinerinio darbo, tarsi primindamos, kad tik Odisėjo sumanumas galėjo sukurti tokį šedevrą. Be to, kai kurie archeologai, tyrinėję Trojos griuvėsius (manoma, esančius dabartinėje Turkijoje), spėliojo, kad arklys galėjo būti ne statula, o metafora – galbūt graikai naudojo apgulties bokštą, kurį trojiečiai palaikė šventu objektu.
Citatos
Graikų mitologija neturi šventųjų raštų, bet Homero ir Vergilijaus kūriniai laikomi kanoniniais. Štai kelios citatos, atspindinčios Trojos arklio istoriją:
- Homeras, „Odisėja“ (8 knyga): „Odisėjas, gudrusis, sugalvojo arklį, kuriame pasislėpė graikai, ir taip sunaikino Troją.“
- Vergilijus, „Eneida“ (2 knyga): „Bijokite graikų, net kai jie neša dovanas!“ – Laokoonas perspėja trojiečius, bet jo žodžiai lieka neišgirsti.
Trojos arklys taip pat turi atgarsių kitose tradicijose. Pavyzdžiui, krikščionių teologai kartais lygina arklį su šėtono pagundomis – iš pažiūros gražios, bet pražūtingos. Islame, nors Trojos mitas nėra tiesiogiai minimas, Koranas pabrėžia klastos pavojų: „Jie planuoja, bet Alachas taip pat planuoja, ir Alachas yra geriausias planuotojas“ (Koranas 8:30).
Detalės
- Arklio kvapas: Mitai teigia, kad arklys buvo padengtas derva, kad apsaugotų medį, todėl jis skleidė keistą, rūgštų kvapą, kuris trojiečiams atrodė „dieviškas“, nes jie manė, kad tai šventos aukos aromatas.
- Kareivių šnabždesiai: Paslėpti kareiviai arklyje, laukdami nakties, turėjo būti visiškai tylūs, bet, anot vieno vėlyvojo mito, Menelajas netyčia nusičiaudėjo, ir Odisėjas greitai užspaudė jam burną, kad trojiečiai neišgirstų.
- Trojiečių šventė: Per šventę trojiečiai, apimti džiaugsmo, šoko aplink arklį, o kai kurie vaikai, nežinodami apie pavojų, lipo ant jo uodegos, kuri buvo pagaminta iš tikrų arklio karčių, atgabentų iš Tesalijos.
Trojos arklys yra amžinas klastos, išradingumo ir žmogaus naivumo simbolis. Odisėjo sumanymas, palaimintas Atėnės, pavertė paprastą medinį arklį Trojos pražūties įrankiu, o istorija, pagyvinta keistų detalių – nuo dervos kvapo iki nusičiaudėjančių kareivių – išlieka gyva ir įtraukianti. Šiandien „Trojos arklys“ primena, kad net gražiausios dovanos gali slėpti pavojų, o gudrumas dažnai nugali jėgą. Nuo Homero laikų iki kompiuterių virusų, Trojos arklys tebėra įspėjimas: niekada nepasitikėk dovana, kurios nesupranti.