Svetimavimas – tai santuokinės ištikimybės sulaužymas, kai vienas arba abu sutuoktiniai užmezga lytinius santykius su kitu asmeniu. Pats žodis kilęs iš senojo lietuvių žodžio svetimas, reiškiančio „ne savo“, „kitas“. Taigi svetimavimas – tai ryšys su svetimu žmogumi, ne su savo sutuoktiniu.
Senasis Testamentas
Svetimavimas laikytas sunkia nuodėme. Dievo įsakymai aiškiai sako:
„Ne svetimauk“ (Išėjimo 20,14).
Įstatymas reikalavo griežtų bausmių. Pavyzdžiui, Kunigų knygoje rašoma:
„Jei vyras svetimaus su kito vyro žmona, abu – svetimautojas ir svetimautoja – turi būti nubausti mirtimi“ (Kunigų 20,10).
Naujasis Testamentas
Jėzus, kalbėdamas apie santuoką, pabrėžė ne tik fizinį, bet ir širdies ištikimybę:
„Kas geidulingai žiūri į moterį, tas jau svetimavo su ja savo širdyje“ (Mato 5,28).
Tačiau Jėzus parodė ir gailestingumą. Kai atvedė moterį, pagautą svetimaujant, Jis tarė:
„Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas meta į ją akmenį“ (Jono 8,7).
Graikijoje ir Romoje svetimavimas dažniausiai buvo laikomas moters kalte. Vyrams dažnai buvo leidžiami atsitiktiniai ryšiai, o moterys, užkluptos svetimaujant, galėjo netekti gyvybės ar laisvės.
Bažnyčia griežtai draudė svetimavimą. Jis buvo laikomas ne tik nuodėme, bet ir nusikaltimu prieš visuomenę. Kanonų teisė numatė atgailą ir net santuokos anuliavimą svetimavimo atveju.
Korane parašyta:
„Nesvetimaukite. Iš tikrųjų tai nepadorumas ir blogas kelias“ (Koranas 17:32).
Šariato teisėje svetimavimas (zina) yra viena iš sunkiausių nuodėmių.
Įstatymai ir papročiai
Skirtinguose kraštuose svetimavimas buvo vertinamas nevienodai.
– Senovės Izraelyje – mirties bausmė.
– Viduramžių Europoje – vieša gėda, bažnytinės bausmės, kartais fizinės bausmės.
– Islamo pasaulyje – griežti šariato įstatymai.
– Moderniais laikais – daugelyje šalių svetimavimas nebėra baudžiamas teisiškai, bet laikomas moraliniu pažeidimu, ypač religinėse bendruomenėse.
Biblijoje Izraelio neištikimybė Dievui dažnai vaizduojama kaip dvasinis svetimavimas:
„Kaip neištikima žmona palieka savo vyrą, taip jūs, Izraelio namai, elgėtės su manimi“ (Jeremijo 3,20).
Svetimavimas visais laikais buvo laikomas rimtu nusižengimu, griaunančiu šeimos ir visuomenės pamatus. Religiniai ir pasaulietiniai įstatymai siekė ne tik bausti, bet ir apsaugoti šeimos šventumą bei skatinti ištikimybę.