Saliamonas – trečiasis Izraelio karalius, Dovydo sūnus, valdęs maždaug 970–931 m. prieš Kristų. Biblijoje jis garsėja išmintimi, Jeruzalės šventyklos statyba ir… daugybe žmonų bei sugulovių.
1 Karalių knyga rašo:
„Jis turėjo septynis šimtus karališkojo rango žmonų ir tris šimtus sugulovių“ (1 Kar 11, 3).
Tuo metu Artimųjų Rytų karaliai sudarinėjo politines santuokas su kaimyninių tautų valdovų dukromis. Kiekviena žmona reiškė sąjungą su kita karalyste. Tad Saliamono žmonos buvo ne tik asmeniniai pasirinkimai, bet ir diplomatinės sutartys. Ypač pabrėžiama, kad jis vedė Egipto faraono dukterį (1 Kar 3, 1).
Sugulovės (concubinae) buvo žemesnės statuso nei žmonos, bet vis tiek laikytos teisėtomis karaliaus partnerėmis pagal to meto papročius.
Šventasis Raštas nedetalizuoja jų asmeninio gyvenimo, tačiau yra kelios svarbios užuominos:
- Meilės giesmė (Gg) — tradiciškai priskiriama Saliamonui. Nors tai poetiškas kūrinys, kalbantis apie meilę tarp vyro ir moters, daugelis tyrinėtojų mano, kad jame atsispindi Saliamono santykiai su jo mylimiausiomis žmonomis.
„Kaip lelija tarp erškėčių, taip mano mylimoji tarp mergaičių“ (Gg 2, 2).
Vėliau sakoma: „Šešiasdešimt karalienių, aštuoniasdešimt sugulovių ir jaunos mergaitės nesuskaičiuojamos. Bet viena yra mano balandėlė, mano tobuloji“ (Gg 6, 8–9).
Šis posakis leidžia manyti, kad, nepaisant daugybės žmonų, Saliamonas turėjo ypatingą favoritę. - Politiniai ir religiniai pavojai
1 Kar 11, 4 rašoma: „Senatvėje jo žmonos palenkė jo širdį sekti kitais dievais.“ Saliamonas ne tik leido savo žmonoms garbinti pagoniškus dievus, bet ir pats ėmė jiems aukoti.
Minimi: Aštoretė (sidoniečių deivė), Kemošas (Moabo dievas) ir Molekas (amoniečių dievas).
Kodėl tiek daug moterų buvo problema?
- Moralinė: Dievo įstatymas aiškiai ragino ištikimybę vienai žmonai.
- Religinė: svetimos žmonos atsinešė stabmeldystę.
- Socialinė: didžiulis haremų skaičius kūrė prabangą ir nuopuolį, kuris galų gale susilpnino karalystę.
Dievas įspėjo Saliamoną per pranašą: dėl nuodėmių po Saliamono mirties karalystė bus padalinta. Taip ir įvyko: Izraelis suskilo į dvi dalis.
Žydų Midrašas (tradiciniai aiškinimai) mini, kad Saliamonas ne visoms moterims teikė vienodą dėmesį — dalį jų laikė daugiau politinėmis figūromis, o ne artimomis partnerėmis. Kai kurios pasakojimų versijos sako, kad jis ypač mylėjo egiptietę faraono dukrą.
Bažnyčios Tėvai (pvz., šv. Jeronimas) Saliamono daugybę žmonų aiškino kaip žmogaus silpnumo ženklą ir pamoką, kad net didžiausia išmintis neišgelbsti be ištikimybės Dievui.
Senojo Testamento laikais poligamija nebuvo iškart uždrausta, bet palaipsniui vedė prie monogaminės santuokos idealo. Naujajame Testamente jau aiškiai skelbiama viena žmona vienam vyrui (1 Tim 3, 2).
Kai kurie žydų rašytojai skaičiavo, kad net su 1000 moterų, jei kiekvienai skirtų po vieną dieną, Saliamonui prireiktų beveik trejų metų visoms „apsilankyti“.
Saliamono 700 žmonų ir 300 sugulovių simbolizuoja ne tik žmogišką silpnumą, bet ir pavojų, kai širdis pasiduoda politiniams skaičiavimams bei aistroms, o ne Dievo įstatymui. Tai pasakojimas apie žmogų, kuris turėjo viską – išmintį, turtus, šlovę, bet būtent santykiai su moterimis tapo jo dvasiniu išbandymu ir priežastimi, dėl kurios Dievas leido jo karalystės suskilimą.
Katalikų Bažnyčios Tėvų aiškinimai
Šv. Jeronimas rašė, kad Saliamono daugybė žmonų yra įspėjimas:
„Kas įsimyli pasaulį ir jo malonumus, tas kaip Saliamonas surenka daugybę sugulovių – geidulius ir silpnybes, kurios nuveda nuo Dievo.“
Šv. Augustinas pastebėjo, kad nors Dievas leido poligamiją Senajame Testamente, ji buvo leidžiama dėl žmogaus širdies kietumo, bet nebuvo Dievo pirminis planas. Augustinas pabrėžė, kad Kristus atvedė žmoniją atgal prie vienos vyro ir vienos moters sąjungos (plg. Mt 19, 4–6).
Šv. Tomas Akvinietis savo Summa Theologica aiškino, kad Saliamono daugybė žmonų buvo politinės išminties ženklas, bet religinės ištikimybės silpnumas. Tomas rašė: „Išmintis be dorybės yra kaip švyturys audroje – jis šviečia, bet pats grimzta.“
Rytų krikščionių (ortodoksų) požiūris
Ortodoksų tradicijoje Saliamonas vertinamas dvejopai:
- Kaip Dievo išminties simbolis (pvz., Saliamono Išminties knyga netgi įtraukta į kai kurias Rytų bažnyčių Biblijas).
- Kaip įspėjimas, kad net Dievo palaimintas žmogus gali pražūti dėl aistros ir nuodėmės.
Rytų Bažnyčios himnuose Saliamonas dažnai minimas kaip tas, kuris „pamokė pasaulį išminties, bet pats neįvykdė savo pamokų“.
Islamo požiūris
Koranas vadina Saliamoną (Sulayman) pranašu ir karaliumi.
Jame nekalbama apie daugybę žmonų, bet pabrėžiamas Saliamono teisingumas, išmintis ir jo gebėjimas valdyti žmones, gyvūnus ir net dvasias (džinus).
Korane minima įdomi istorija (Sura 38, 31–40), kurioje Saliamonas taip susižavi gražiais žirgais, kad pamiršta maldą. Tai aiškinama kaip pamoka, jog net didžiausi Dievo tarnai turi saugotis, kad jų širdis nenukryptų nuo Dievo.
Hadisai (pranašo Muhammedo pasakojimai) mini, kad Saliamonas turėjo daug žmonų ir naktimis lankydavo jas, trokšdamas susilaukti vaikų, kurie valdytų teisingai. Tačiau islamo tradicijoje pabrėžiama, kad kiekvienas žmogus privalo viską daryti su Dievo leidimu, kitaip planai neišsipildys.
Bažnytiniai aiškintojai per amžius Saliamono haremą traktavo ne tik kaip istoriją apie vieno žmogaus aistras, bet ir kaip simbolį:
- Žmonos ir sugulovės reiškia įvairias tautas ir kultūras, kurias karalius prijungė prie savo karalystės.
- Dvasinėje plotmėje kai kurie aiškintojai (ypač viduramžių mistikai) Saliamono žmonas matė kaip sielas, ieškančias tiesos, bet dažnai pasiklystančias savo troškimuose.
Saliamono istorija yra ne paprastas pasakojimas apie aistras, bet gilus moralinis ir dvasinis įspėjimas. Ji moko, kad net didžiausia pasaulio išmintis neapsaugo nuo nuodėmės, jeigu širdis atsiskiria nuo Dievo. Tai kvietimas kiekvienam žmogui — valdovui ar paprastam žmogui — rinktis ištikimybę ir dvasinę ištvermę.
Saliamono žmonos ir sugulovės žydų tradicijoje (Talmudas ir Midrašas)
Talmude ir Midrašuose Saliamono daugybė žmonų laikomos ne tik politiniu sprendimu, bet ir pavojaus ženklu. Rabinai aiškina, kad Saliamonas, būdamas išmintingas, manė galįs atsispirti savo žmonų religinei įtakai. Bet, kaip moko Talmudo traktatas „Sanhedrinas“ (21b), „net išmintingiausias žmogus negali pergudrauti savo paties širdies“.
Midrašas pasakoja, kad Saliamonas rašydamas Giesmių Giesmę apmąstė, jog tikroji meilė nėra troškimas turėti daug moterų, bet ieškojimas vienos tobulos meilės — kaip Dievo meilės savo tautai. Todėl kai kurie žydų aiškintojai mano, kad Giesmių Giesmė yra Saliamono atgailos kūrinys.
Be to, Midrašas įspėja, kad Saliamono pavyzdys parodo, kaip politiniai kompromisai dėl religijos gali nuvesti į nuodėmę. Kiekviena pagoniška žmona simbolizuoja svetimus įsitikinimus, kurie lėtai užvaldo žmogaus sąžinę.
Archeologiniai duomenys
Iki šiol archeologai nerado tiesioginių Saliamono haremų liekanų. Tačiau kasinėjimai Jeruzalėje ir Megide atskleidė rūmų ir didelių pastatų liekanas iš to laikotarpio, kuris galėjo būti susijęs su karaliaus Saliamono administraciniais centrais.
Be to, Gezerio, Hazoro ir Megido miestų vartai ir gynybinės sienos, pastatyti tuo pačiu stiliumi, laikomi „Saliamono statybų programos“ įrodymais (plg. 1 Kar 9, 15).
Tiesa, kai kurie archeologai ginčijasi, ar šios liekanos tikrai siejamos su Saliamonu. Tačiau net jei tiesioginių haremų likučių nėra, aišku, kad jo laikais Jeruzalėje gyveno daug užsienio moterų, kurios sudarė diplomatinio elito dalį.
Įdomu, kad islame Saliamonas (Sulayman) laikomas vienu iš pranašų. Koranui ir hadisams būdingas bruožas — jie nemini Saliamono nuodėmių.
Islamo aiškintojai (pvz., Tabari, Ibn Kathir) sako, kad pranašai yra apsaugoti nuo didelių nuodėmių (pvz., stabmeldystės). Todėl Korane pasakojama apie Saliamono išmintį, jo gebėjimą kalbėti su paukščiais, valdyti džinus, bet neminimos jo žmonos ar jų įtaka.
Hadisai mini, kad Saliamonas norėjo, jog per vieną naktį jo žmonos pastotų ir pagimdytų karius, kurie kovotų Dievo kelyje. Tačiau Dievas leido jam suprasti, kad žmogaus planai visada turi būti derinami su Dievo valia.
Ši detalė islame pabrėžia kitokį požiūrį: Saliamonas kaip idealus Dievo tarnas, kuris net ir turėdamas galią bei moteris, išlieka ištikimas Dievui.
Viduramžių teologai ir vėlesni aiškintojai (pvz., šv. Bonaventūra) pabrėžė, kad:
- Saliamono daugybė žmonų yra senojo Sandoros laikotarpio žmonijos dvasinės neištikimybės simbolis.
- Naujojo Testamento laikais Kristus pasirenka vieną nuotaką – Bažnyčią (plg. Ef 5, 25–27), kuri yra ištikima ir švari.
Todėl Saliamono istorija krikščionims tapo pamoka:
- Išmintis turi būti lydima ištikimybės.
- Politiniai skaičiavimai negali pateisinti dvasinių kompromisų.
- Žmogaus širdis — net karaliaus — yra silpna be Dievo malonės.
Trumpai: ką šiuolaikiniam žmogui sako Saliamono istorija?
- Išmintis negarantuoja moralės.
- Geismai ir kompromisai gali pražudyti net didžiausią išminčių.
- Dievo gailestingumas visada kviečia atsigręžti, net kai žmogus nuklysta labai toli.
Saliamonas ir jo palyginimas su tėvu Dovydu
Karalius Dovydas taip pat padarė sunkias nuodėmes, įskaitant svetimavimą su Batšeba ir jos vyro Urijos nužudymą. Tačiau Dovydas nuoširdžiai atgailavo ir Biblijoje vadinamas „vyras pagal Dievo širdį“ (Apd 13, 22). Jo atgaila aprašyta 51-ojoje psalmėje, kuri iki šiol skaitoma kaip viena giliausių atgailos maldų:
„Pasigailėk manęs, Dieve, dėl savo gerumo, ištrink mano nusikaltimus dėl savo didžiojo gailestingumo.“ (Ps 51, 3).
Saliamonas, priešingai, neturi užfiksuotos aiškios atgailos. Biblija nurodo, kad senatvėje jo širdį moterys atitraukė nuo Dievo, ir Dievas dėl to nubaudė Izraelį, padalindamas karalystę. Tad Dovydo ir Saliamono skirtumas:
- Dovydas nusidėjo, bet grįžo į ištikimybę.
- Saliamonas nusidėjo ir neužfiksuota, kad būtų atgailavęs.
Šiuolaikiniai biblistai ir istorikai dažnai aiškina, kad:
- 700 žmonų ir 300 sugulovių skaičiai greičiausiai simboliniai, rodantys didžiulę galią ir įtaką, o ne pažodinį moterų skaičių.
- Tokie skaičiai perteikia Rytų monarchų stilių ir siekį pademonstruoti savo galią per šeimos ryšius.
- Kai kurie tyrėjai mano, kad skaičiai gali būti ir stilistinė priemonė parodyti, kaip toli Saliamonas nutolo nuo Mozės įstatymo, kuris įspėjo: „Karalius neturi turėti daug žmonų, kad jo širdis nenukryptų“ (Įst 17, 17).
Legendos apie Saliamoną kitose tautose
Etiopijos legenda: Saliamonas ir Saba karalienė
Pagal Kebra Nagast (XIV a. Etiopijos epas), Saba karalienė atvyko aplankyti Saliamono, sužavėta jo išminties. Pasakojama, kad jie turėjo sūnų Meneliką I, kuris tapo pirmuoju Etiopijos karaliumi.
Ši legenda etiopų ortodoksų tradicijoje svarbi: Manoma, kad Menelikas į Etiopiją pargabeno Sandoros Skrynią, kurioje laikyti Mozės įstatymų plokštės. Šiandien daug etiopų krikščionių tiki, kad Sandoros Skrynia tebėra saugoma Aksume.
Arabų pasakos ir Saliamono žiedas
Arabų ir persų pasakos (ypač Tūkstantis ir viena naktis) pasakoja apie Saliamono žiedą, suteikusį jam galią valdyti dvasias (džinus). Tokiose istorijose dažnai minima, kad Saliamonas su savo žmonomis gyveno ne tik kaip karalius, bet ir kaip mokytojas, mokydamas jas Dievo įstatymų.
Kabala ir mistiniai aiškinimai
Žydų misticizmo tradicijoje (Kabala) Saliamonas laikomas išminties ir dieviško pažinimo simboliu. Kai kurie kabalistiniai tekstai aiškina, kad Saliamono daugybė moterų simbolizuoja Dievo išminties plėtrą į pasaulio įvairovę. Tačiau kartu tai yra ir įspėjimas, kaip ši įvairovė gali virsti chaosu, jei širdis atsiskiria nuo Dievo.
Saliamono istorija yra daugiabriaunis pasakojimas:
- Istorinė tikrovė: karaliaus politiniai sprendimai, vedę prie daugybės santuokų ir diplomatinių ryšių.
- Moralinis pamokymas: net išmintingiausias žmogus gali pražūti, jei leidžia geismams ir kompromisams valdyti širdį.
- Dvasinė simbolika: Saliamono karalystė ir žmonos tapo pamoka, kad Dievo išmintis ir ištikimybė turi būti aukščiau bet kokių pasaulietinių troškimų.