Denunciacija (lot. denuntiatio, reiškianti „pranešimas“ arba „skundas“) Katalikų Bažnyčios kontekste yra oficialus skundas arba pranešimas apie įtariamą nusikaltimą, dažniausiai susijusį su tikėjimo, moralės ar kanonų teisės pažeidimais, pateikiamas kompetentingai bažnytinei institucijai, tokiai kaip vietos vyskupas ar Šventoji Oficija. Denunciacija buvo ypač svarbi nagrinėjant sunkius nusikaltimus, tokius kaip erezija, apostazė ar solicitacija (kunigo bandymas suvilioti atgailautoją išpažinties metu), siekiant apsaugoti Bažnyčios doktriną ir sakramentų šventumą.
Bažnyčios teisėje denunciacija skiriasi nuo įprasto skundo, nes ji dažnai buvo privaloma tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, solicitacijos bylose, ir turėjo griežtai reglamentuotą procedūrą. Kaip nurodyta 1962 m. Šventosios Oficijos dokumente Crimen Sollicitationis: „Atgailautojas privalo per vieną mėnesį pranešti apie kunigą, kaltą dėl solicitacijos nusikaltimo, vietiniam Ordinaryjui arba Šventajam Oficiumui“ (Nr. 16, remiantis Kan. 904).
Denunciacijos praktika Bažnyčioje susiformavo viduramžiais, stiprėjant kanonų teisei ir inkvizicijos institucijoms. XII–XIII a., reaguodama į erezijų (pvz., katarų, valdensų) plitimą, Bažnyčia nustatė mechanizmus, leidžiančius tikintiesiems pranešti apie doktrinos ar moralės pažeidimus. 1231 m. popiežiaus Grigaliaus IX bulė Excommunicamus įtvirtino inkviziciją, kurioje denunciacija tapo pagrindiniu tyrimų pradžios įrankiu.
XVI a., Reformacijos metu, denunciacijos svarba išaugo, nes Šventoji Oficija, įkurta 1542 m., siekė sustabdyti protestantizmo plitimą ir kitus nukrypimus. Solicitacijos atvejais denunciacija buvo ypač akcentuojama, nes šis nusikaltimas dažnai įvykdavo be liudininkų, todėl atgailautojo pranešimas buvo vienintelis būdas atskleisti piktnaudžiavimą.
1741 m. popiežiaus Benedikto XIV konstitucija Sacramentum Poenitentiae įpareigojo atgailautojus pranešti apie solicitaciją, nustatydama griežtas taisykles ir bausmes už pareigos nevykdymą. Ši sistema buvo įtvirtinta 1917 m. Kanonų teisės kodekse (Kan. 904, 2368) ir detalizuota Crimen Sollicitationis dokumente.
Pareiga pranešti
Bažnyčios teisėje denunciacija buvo ne tik teisė, bet ir pareiga tam tikrais atvejais. Pavyzdžiui, solicitacijos atveju atgailautojas turėjo per vieną mėnesį informuoti vyskupą ar Šventąją Oficiją, kitaip rizikuodamas automatine ekskomunika (latae sententiae), kuri būdavo panaikinama tik įvykdžius pareigą (Kan. 2368, §2). Išpažintojai buvo griežtai įpareigoti įspėti atgailautojus apie šią atsakomybę (Crimen Sollicitationis, Nr. 16).
Be to, pagal Kanoną 1935, bet kuris tikintysis galėjo pranešti apie solicitacijos ar kitus nusikaltimus, jei turėjo patikimų žinių, ypač jei buvo pavojus tikėjimui ar viešajam gėriui (Nr. 17). Denunciacija galėjo būti pateikiama asmeniškai, per tarpininką arba raštu, jei tiesioginis pranešimas buvo neįmanomas dėl rimtų priežasčių (Nr. 19).
Priėmimo procesas
Denunciacijos priėmimas buvo griežtai reglamentuotas (Crimen Sollicitationis, Nr. 23–26):
- Priesaika: Denunciaciją pateikiantis asmuo turėjo prisiekti sakyti tiesą, prisiliesdamas prie Šventųjų Evangelijų. Jei tai buvo neįmanoma, priesaika galėjo būti duodama žodžiu arba kitokia forma (Nr. 24).
- Apklausa: Asmuo buvo apklausiamas pagal nustatytą formulę (Forma E), detaliai aprašant įvykio aplinkybes. Svarbu, kad kaltintojas nebuvo klausiamas, ar sutiko su suviliojimu, siekiant apsaugoti jo orumą (Nr. 23).
- Dokumentacija: Atsakymai buvo užrašomi, įskaitant tikslius žodžius, perskaitomi kaltintojui ir patvirtinami jo parašu arba kryžiaus ženklu, jei jis nemokėjo rašyti. Notaras ir priimantis asmuo taip pat pasirašydavo (Nr. 23).
- Konfidencialumas: Kaltintojas buvo prisaikdinamas laikytis „Šventojo Oficiumo paslapties“, kartais grasindamas ekskomunika už jos pažeidimą (Nr. 13).
Jei įprasta procedūra buvo neįmanoma (pvz., dėl skandalo baimės), buvo leidžiami alternatyvūs būdai, tokie kaip rašytinis pranešimas ar apklausa išpažinties vietoje, gavus kaltintojo sutikimą (Nr. 25–26).
Tyrimas
Gavus denunciaciją, vietos vyskupas perduodavo ją teisingumo gynėjui, kuris įvertindavo, ar yra solicitacijos nusikaltimo požymių (Crimen Sollicitationis, Nr. 27). Jei požymiai buvo patvirtinti, pradedamas tyrimas, apimantis kaltinamojo praeities peržiūrą, liudytojų apklausą ir denunciacijos pagrįstumo vertinimą (Nr. 29–41). Anoniminės denunciacijos paprastai būdavo ignoruojamos, tačiau galėjo būti naudojamos kaip papildomas įrodymas, jei buvo tikėtinos (Nr. 20).
Denunciacija buvo esminė Bažnyčios strategijos dalis, siekiant apsaugoti sakramentų šventumą ir užkirsti kelią dvasininkų piktnaudžiavimui. Solicitacijos atvejais, kai nusikaltimas dažniausiai įvykdavo be liudininkų, denunciacija buvo vienintelis būdas atskleisti pažeidimus. Kaip pažymi istorikas John Tedeschi knygoje The Prosecution of Heresy: „Denunciacija leido Bažnyčiai reaguoti į paslėptus nusikaltimus, tačiau jos slaptumas dažnai kėlė klausimų dėl teisingumo ir skaidrumo.“
Denunciacijos sistema taip pat atspindėjo Bažnyčios pastangas kontroliuoti dvasininkų moralinį elgesį ir apsaugoti tikinčiuosius. Tačiau griežtas konfidencialumo reikalavimas, įtvirtintas Crimen Sollicitationis, sukėlė kritikos, ypač XX–XXI a., kai buvo atskleisti dvasininkų seksualinio piktnaudžiavimo atvejai. Kritikai, tokie kaip istorikas Henry Charles Lea, teigė, kad slaptumas kartais tarnavo kaltininkų, o ne aukų apsaugai.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) denunciacijos praktika buvo ribota dėl decentralizuotos Bažnyčios struktūros ir multireliginės visuomenės. Vietos vyskupai ir jėzuitai nagrinėjo moralinius nusižengimus, tačiau solicitacijos bylos buvo retos ir dažniausiai sprendžiamos vietos lygmeniu. XVII–XVIII a. LDK Bažnyčia daugiau dėmesio skyrė kovai su protestantizmu, todėl denunciacijos dažniau buvo susijusios su erezija nei solicitacija. Dokumentų apie konkrečias bylas išliko nedaug, tačiau žinoma, kad vyskupų kanceliarijos registruodavo skundus pagal kanonų teisės reikalavimus.
XXI a. Bažnyčia peržiūrėjo denunciacijos procedūras, reaguodama į seksualinio piktnaudžiavimo skandalus, ypač po 2002 m. Bostono krizės. 2019 m. popiežius Pranciškus dokumentu Vos Estis Lux Mundi įvedė naujas taisykles, įpareigojančias vyskupus pranešti apie visus įtariamus piktnaudžiavimo atvejus Tikėjimo Dikasterijai. Denunciacija išlieka svarbi, tačiau dabar akcentuojamas skaidrumas ir aukų apsauga, o ne vien institucijos reputacija.