Hospitalierių ordinas – pilnas pavadinimas buvo Šv. Jono Jeruzaliečio ligoninės ordinas (Ordo Hospitalis Sancti Johannis Hierosolymitani) – karinis vienuolynas, kuris sujungė krikščionišką gailestingumą su nuožmia kova. Šventojo Jono ordinas, kaip jie oficialiai vadinosi, buvo viena įspūdingiausių viduramžių organizacijų, palikusi pėdsaką nuo Jeruzalės iki Maltos.
Žodis hospitalieriai kilo iš lotyniško hospitalis – „svečias“ arba „prieglobstis“. Lotynų hospitalis savo ruožtu kilo iš hospes – „svečias“ arba „šeimininkas, priimantis svečius“. Viduramžiais hospitalis reiškė ne tik svečių namus, bet ir ligoninę, prieglobstį piligrimams, vargšams ar sužeistiems kareiviams.
Hospitalierių ordinas gimė apie 1070 m. Jeruzalėje, dar prieš Pirmąjį kryžiaus žygį. Viskas prasidėjo nuo nedidelės ligoninės, įkurtos italų pirklių prie Šventosios Kapo bazilikos. Ši ligoninė, pavadinta Šventojo Jono Krikštytojo vardu, rūpinosi piligrimais, keliaujančiais į Šventąją Žemę. Tuo metu kelionės buvo pavojingos – ligos, plėšikai ir karštis dažnai pribaigdavo keliautojus. Ligoninės įkūrėjai, vadovaujami vienuolio Gerardo, siūlė maistą, pastogę ir gydymą visiems, nesvarbu, ar jie krikščionys, musulmonai ar žydai.
Po Pirmojo kryžiaus žygio (1099 m.), kai krikščionys užėmė Jeruzalę, ligoninė išaugo į rimtą organizaciją. 1113 m. popiežius Paskalis II oficialiai pripažino ordiną, pavadinęs jį „Šventojo Jono Jeruzaliečio ligoninės riteriais“. Taip hospitalieriai tapo nepriklausoma jėga, pavaldi tik popiežiui. Jie ne tik slaugė ligonius, bet ir pradėjo ginkluotis, kad gintų piligrimus ir krikščionių žemes nuo musulmonų puolimų.
Hospitalierių ordinas buvo unikalus tuo, kad sujungė dvi roles: jie buvo ir vienuoliai, davę neturto, skaistumo ir paklusnumo įžadus, ir kariai, pasiruošę mūšiui. Jų simbolis – baltas kryžius ant juodo apsiausto (vėliau raudonas apsiaustas su Maltos kryžiumi) – tapo atpažįstamu ženklu visoje Europoje. Ordinas turėjo griežtą struktūrą: riteriai kariai, kapelionai (kunigai) ir broliai tarnai, kurie rūpinosi ligoninėmis ir logistika.
Viduramžiais hospitalieriai valdė didžiules tvirtoves, tokias kaip Krak des Chevaliers Sirijoje – vieną įspūdingiausių to meto pilių. Jie ne tik kovojo kryžiaus žygiuose, bet ir teikė medicininę pagalbą, kuri tuo metu buvo pažangi. Pavyzdžiui, jų ligoninėse Jeruzalėje buvo atskiros palatos vyrams ir moterims, o pacientai gaudavo švarų maistą ir net lovas – prabanga tiems laikams!
Kelionė per istoriją: nuo Jeruzalės iki Maltos
Hospitalierių istorija – tai nuolatinis prisitaikymas prie pokyčių. Kai 1187 m. Saladinas atsiėmė Jeruzalę, ordinas persikėlė į Akrą. Po Akros žlugimo 1291 m., kai krikščionys galutinai prarado Šventąją Žemę, hospitalieriai rado prieglobstį Kipre. Bet ten jiems buvo ankšta, todėl 1309 m. jie užkariavo Rodo salą, kuri tapo jų baze daugiau nei dviem šimtmečiams. Rodo laikotarpiu hospitalieriai išgarsėjo kaip jūriniai kariai, puldinėdami Osmanų imperijos laivus ir gindami Viduržemio jūrą nuo piratų.
1522 m. Osmanų sultonas Suleimanas Puikusis užėmė Rodą, ir hospitalieriai vėl turėjo kraustytis. 1530 m. imperatorius Karolis V jiems padovanojo Maltos salą. Maltoje ordinas, dabar dažnai vadinamas Maltos riteriais, pasiekė savo aukso amžių. Jie pastatė įspūdingą Valetos miestą ir 1565 m. atlaikė didžiulę Osmanų apgultį – vieną epinių pergalių krikščionių istorijoje. Hospitalieriai tapo jūrų galybe, kontroliuojančia prekybos kelius ir kovojančia su piratais.
Tamplierių turto paveldėtojai
Hospitalierių istorija neatsiejama nuo Tamplierių ordino žlugimo. Kai 1312 m. popiežius Klemensas V panaikino Tamplierių ordiną, jų turtas buvo perduotas hospitalieriams (apie tai užsiminėme tavo ankstesniuose klausimuose, pvz., „Sekcija 46“). Teoriškai hospitalieriai turėjo perimti Tamplierių žemes ir turtus, bet realybėje daug ką pasisavino Prancūzijos karalius Pilypas IV. Vis dėlto šis turto perleidimas sustiprino hospitalierius, leido jiems plėsti savo įtaką ir finansuoti karines kampanijas.
Hospitalieriai buvo daugiau nei tik riteriai ar gydytojai. Jie buvo tiltas tarp religijos ir karo, tarp gailestingumo ir galios. Jų ligoninės padėjo pagrindą moderniai medicinai, o jų kariniai žygiai apsaugojo krikščioniškąją Europą nuo Osmanų plėtros. Be to, ordinas buvo finansinė jėga – valdė žemes, bankus ir net laivynus, todėl buvo svarbus žaidėjas viduramžių ekonomikoje.
Jų palikimas gyvuoja ir šiandien. Maltos ordinas, kaip hospitalieriai dabar vadinami, vis dar egzistuoja kaip humanitarinė organizacija, teikianti pagalbą krizėse. Jų Maltos kryžius – aštuonkampis simbolis – matomas ant humanitarinių misijų automobilių ir net kai kurių šalių vėliavose.
Nors hospitalieriai dažnai vaizduojami kaip didvyriai, jų istorija turi ir tamsių puslapių. Kryžiaus žygiuose jie naudojo smurtą prieš musulmonus ir kitus „priešus“, o jų turtai kartais kėlė pavydą ir konfliktus su vietos valdovais. Rodo ir Maltos apgultys buvo kruvini mūšiai, kuriuose žuvo tūkstančiai žmonių. Be to, ordinas kartais buvo kritikuojamas dėl savo arogancijos ir privilegijų, panašiai kaip Tamplieriai.