Žakas de Molė gimė apie 1244–1250 m. Molė šeimoje, smulkių bajorų giminėje, Franche-Comté regione, Burgundijoje (dabartinė Prancūzija). Apie jo ankstyvąjį gyvenimą žinoma nedaug, tačiau, kaip ir daugelis to meto jaunų bajorų, jis buvo auklėjamas krikščioniškosios riterystės dvasioje, kurioje garbė, tikėjimas ir tarnystė buvo pagrindinės vertybės. Apie 1265 m., būdamas dvidešimties, Žakas prisijungė prie Tamplierių ordino – vieno galingiausių ir turtingiausių viduramžių karinių vienuolinių ordinų, įkurtų 1119 m. tam, kad gintų piligrimus Šventojoje Žemėje.
Tamplierių ordinas, oficialiai vadinamas „Kristaus ir Saliamono šventyklos vargšų riteriais“, buvo ne tik karinė jėga, bet ir finansinė galia, valdžiusi didžiulius turtus, žemes ir tvirtoves visoje Europoje. Žakas de Molė greitai kilo ordino hierarchijoje dėl savo atsidavimo, drąsos ir organizacinių gebėjimų. 1292 m. jis buvo išrinktas didžiuoju magistru – aukščiausiu ordino vadovu, atsakingu už jo strategiją ir veiklą.
Kaip didysis magistras, Žakas de Molė siekė atgaivinti ordino misiją – organizuoti naujus kryžiaus žygius į Šventąją Žemę, kurią krikščionys buvo praradę po Akros žlugimo 1291 m. Jis keliavo po Europą, derėdamasis su popiežiais ir karaliais, siekdamas paramos naujam kryžiaus žygiui. Tačiau XIII a. pabaigoje kryžiaus žygių entuziazmas buvo išblėsęs, o Tamplierių ordinas, nepaisant savo turto, tapo politinių intrigų taikiniu.
XIV a. pradžioje Tamplierių ordinas susidūrė su didėjančia kritika ir pavydo kupinais žvilgsniais. Jų turtai, įtakingos pozicijos ir išskirtinės privilegijos, suteiktos popiežių, kėlė nepasitenkinimą tiek pasaulietinių valdovų, tiek Bažnyčios viduje. Ypatingai Prancūzijos karalius Pilypas IV Gražusis (1285–1314), kamuojamas finansinių sunkumų dėl karų ir prabangaus gyvenimo, matė Tamplierius kaip potencialų pajamų šaltinį. Be to, ordino nepriklausomybė nuo karaliaus valdžios erzino Pilypą, kuris siekė stiprinti savo monarchijos autoritetą.
1305 m. Prancūzijoje pradėjo sklisti gandai apie Tamplierių ordino „amoralią“ veiklą. Šiuos gandus kurstė karaliaus patarėjai, ypač Guillaume de Nogaret, kuris buvo žinomas dėl savo negailestingų metodų. 1307 m. spalio 13 d., penktadienį (dėl to „penktadienis 13-oji“ iki šiol laikomas nelaimingu), Pilypas IV įsakė suimti visus Prancūzijos Tamplierius, įskaitant Žaką de Molė. Operacija buvo kruopščiai suplanuota: tamplieriai buvo užklupti netikėtai, jų tvirtovės užimtos, o dokumentai konfiskuoti.
Tamplieriai buvo kaltinami sunkiais nusikaltimais, įskaitant:
- Ereziją: neva jie spjaudė ant kryžiaus ir garbino stabą, vadinamą „Bafometu“.
- Sodomiją: kaltinimai homoseksualiais santykiais ordino viduje.
- Šventvagystę: sakramentų niekinimas ir slaptos iniciacijos apeigos.
- Godumą: neteisėtas turto kaupimas ir lupikavimas.
Šie kaltinimai buvo pagrįsti išgautais prisipažinimais, dažnai gautais per kankinimus. Žakas de Molė, suimtas Paryžiuje, taip pat buvo kankinamas ir prisipažino dėl kai kurių kaltinimų, įskaitant kryžiaus niekinimą, tačiau vėliau šiuos prisipažinimus atsiėmė, teigdamas, kad jie buvo išgauti prievarta.
Teismas ir popiežiaus vaidmuo
Popiežius Klemensas V, kurio pontifikatas (1305–1314) buvo stipriai veikiamas Pilypo IV, iš pradžių bandė perimti Tamplierių bylą į savo rankas, nes ordinas buvo pavaldus tiesiogiai Šventajam Sostui. Tačiau Klemensas, būdamas silpnaviduriu popiežiumi ir gyvenantis Avinjone, Prancūzijos įtakoje, galiausiai nusileido karaliaus spaudimui. 1311–1312 m. Vieno susirinkime popiežius paskelbė bulę Vox in excelso, kuria Tamplierių ordinas buvo oficialiai panaikintas, o jų turtas perduotas Hospitalio ordinui.
Nepaisant ordino panaikinimo, Žako de Molė ir kitų aukštų Tamplierių likimas liko neaiškus. Po ilgų tardymų ir teismų, 1314 m. kovo 18 d., Paryžiuje, prie Notre-Dame katedros, Žakas de Molė ir kiti ordino vadovai, įskaitant Geoffroi de Charney, buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos. Tačiau teismo metu Žakas de Molė netikėtai atsiėmė visus savo prisipažinimus, paskelbdamas, kad ordinas yra nekaltas, o kaltinimai – melagingi. Jis viešai pareiškė, kad vienintelė jo kaltė buvo ta, kad jis neatlaikė kankinimų ir šmeižė ordiną.
Tragiška mirtis ant laužo
Žako de Molė drąsus pareiškimas įsiutino Pilypą IV. Karalius, nelaukdamas popiežiaus leidimo, įsakė nedelsiant sudeginti Žaką de Molė ir Geoffroi de Charney kaip atkritusius eretikus. Tą pačią 1314 m. kovo 18 d. vakarą jie buvo nuvežti į nedidelę salą Senos upėje, netoli Paryžiaus, vadinamą Île des Juifs (Žydų sala). Ten, stebint miniai, Žakas de Molė buvo pririštas prie stulpo ir sudegintas gyvas ant laužo.
Pasak legendų, Žakas de Molė, apimtas liepsnų, prakeikė savo kankintojus. Jis tariamai šaukė, kad Pilypas IV ir Klemensas V sulauks Dievo teismo ir mirs per metus. Šis prakeiksmas tapo legendos dalimi, nes Klemensas V mirė po mėnesio, 1314 m. balandžio 20 d., o Pilypas IV – tų pačių metų lapkričio 29 d. Nors šios mirtys greičiausiai buvo sutapimas, jos sustiprino mitą apie „Tamplierių prakeiksmą“.
Žako de Molė mirtis buvo ne tik asmeninė tragedija, bet ir simbolizavo Tamplierių ordino galutinį žlugimą. Jo drąsa paskutinėmis akimirkomis, atsisakius melagingų prisipažinimų, pavertė jį kankiniu daugelio akyse. Kai kurie istorikai teigia, kad jo mirtis buvo Pilypo IV politinės machinacijos kulminacija, kuria siekta ne tik užgrobti ordino turtą, bet ir įtvirtinti karaliaus galią prieš Bažnyčią.
Žako de Molė sudeginimas ant laužo pažymėjo vieno įtakingiausių viduramžių ordinų pabaigą. Jo mirtis sukėlė šoką Europoje ir ilgainiui tapo simboliu neteisingumo ir tironijos. Vėlesniais amžiais Tamplierių istorija, ypač Žako de Molė likimas, įkvėpė daugybę legendų, knygų ir sąmokslo teorijų. Pavyzdžiui, masonų judėjimas XVIII a. teigė turintis ryšių su Tamplieriais, o Žakas de Molė buvo vaizduojamas kaip pasipriešinimo tironijai simbolis.