Bireto kepurėlė (lot. biretum, angl. beret, pranc. béret) – tai plokščia, minkšta kepurė, dažniausiai be snapelio, kurios šaknys siekia Viduramžių Europą. Pirmiausia ji buvo dėvima akademiniuose sluoksniuose, teisininkų ir dvasininkų. Katalikų Bažnyčioje biretas tapo vyskupų, kardinolų ir teologų aprangos dalimi. Paprastai jis turėdavo tris ar keturis kampus, o spalva žymėdavo pareigas: juoda – kunigams, violetinė – vyskupams, raudona – kardinolams.
Viduramžiais bireto kepurėlė taip pat buvo prievarta įvesta žydų vyrams kaip atpažinimo ženklas. Popiežiaus Pauliaus IV bulė Cum Nimis Absurdum (1555 m.) nurodė, kad žydai privalo viešai nešioti žalsvos spalvos bireto kepurėlę, kad būtų lengvai atpažįstami. Tai buvo vienas iš būdų atskirti žydų bendruomenę nuo krikščionių ir kartu pažeminti. Šis reikalavimas plito po visą Europą, ypač Italijoje ir kai kuriuose Vokietijos regionuose. Kai kur žydai vietoje bireto turėdavo nešioti geltonus ženklus ar kepurėles kūgio formos.
Kas „sugalvojo“ bireto naudojimą kaip priespaudos ženklą, nėra vienas konkretus asmuo. Tai buvo Bažnyčios ir pasaulietinių valdovų bendra politika, pagrįsta siekiu viešai atskirti „kitataučius“ ir juos kontroliuoti. Panašūs ženklinimo metodai buvo taikomi ir musulmonams bei kitoms mažumoms. Tokia praktika įsitvirtino kartu su viduramžių įstatymais apie socialinį rūšiavimą pagal tikėjimą.
Laikui bėgant, priverstinis bireto nešiojimas žydams buvo panaikintas, ypač po Prancūzijos revoliucijos ir XIX a. emancipacijos judėjimų. Šiandien bireto kepurėlė nebeturi priespaudos reikšmės. Akademinėse tradicijose ji tapo iškilminga aprangos dalimi universitetų ceremonialuose. Taip pat prancūzų beretė (kilmė – tas pats žodis) tapo plačiai paplitusi kaip mados detalė, ypač Prancūzijoje ir Baskų krašte. Kai kurios kariuomenės (pvz., britų, prancūzų, JAV) taip pat pritaikė beretę kaip uniformos dalį.