Ad abolendam (1184 m.) buvo pirmoji oficiali popiežiaus bulė, kuri:
- Įteisino sistemingą kovą su erezijomis.
- Įpareigojo vyskupus reguliariai tikrinti savo diecezijas, ieškant eretikų.
- Skyrė ekskomunikaciją visiems, kurie:
- skleidžia erezijas,
- remia eretikus,
- slepia eretikus ar atsisako juos įskųsti.
- Nurodė pasaulietinei valdžiai:
- padėti Bažnyčiai persekiojant eretikus,
- sunaikinti jų turtą, o kartais net jų namus,
- nubausti eretikus civilinėmis bausmėmis, jei jie nepaklusdavo Bažnyčiai.
- Įtvirtino pasaulietinių teismų įsikišimą – jei eretikai neatsisakydavo savo klaidų, Bažnyčia juos perduodavo pasaulietinei valdžiai, kuri dažnai skirdavo fizines bausmes ar net mirties nuosprendį.
Popiežius Lucijus III – 1184 m. lapkričio 4 d.
liet. Siekiant išnaikinti įvairių erezijų iškrypimus
Norint pašalinti įvairių erezijų nedorybę, kuri šiais laikais pradėjo plisti daugelyje pasaulio dalių, būtina pažadinti bažnytinę jėgą, kuri, remiama imperatoriškosios galios stiprybės, sutriuškintų eretikų įžūlumą pačiose jų klaidingų mokymų pastangose, o katalikiškas tiesos paprastumas, spindintis šventoje Bažnyčioje, visur parodytų ją išvalytą nuo visų klaidingų dogmų prakeiksmo. Todėl mes, remiami mūsų brangiausio sūnaus Fridricho, šlovingojo Romos imperatoriaus, visada Augusto, buvimo ir galios, bendru mūsų brolių patarimu, taip pat kitų patriarchų, arkivyskupų ir daugelio kunigaikščių, susirinkusių iš įvairių imperijos dalių, sprendimu, prieš šiuos eretikus, kuriems įvairūs skyriai priskyrė skirtingas klaidingų mokymų profesijas, šio dekreto bendra sankcija stojame ir visas erezijas, kad ir kokiu vardu jos būtų vadinamos, šios konstitucijos tvarka apaštališkuoju autoritetu smerkiame.
Pirmiausia todėl katarus ir patarinus bei tuos, kurie melagingai vadina save „Pažemintaisiais“ ar „Liono vargšais“, pasaginus, jozefinus, arnaldistus amžinai pasmerkiame anatemai. Kadangi kai kurie, prisidengdami pamaldumo išvaizda, kaip sako Apaštalas, neigdami jo dorybių galią, uzurpuoja sau teisę pamokslauti, nors tas pats Apaštalas sako: „Kaip jie pamokslaus, jei nebus siųsti?“, visus, kurie, būdami uždrausti ar nesiųsti, be apaštalų sosto ar vietos vyskupo suteiktos teisės, viešai ar privačiai drįsta pamokslauti, taip pat visus, kurie apie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kūno ir kraujo sakramentą, krikštą, nuodėmių išpažinimą, santuoką ar kitus bažnytinius sakramentus išdrįsta galvoti ar mokyti kitaip, nei skelbia ir laikosi šventoji Romos Bažnyčia, ir apskritai visus, kuriuos pati Romos Bažnyčia ar atskiri vyskupai per savo vyskupijas su dvasininkų patarimu, arba patys dvasininkai, esant laisvai vyskupo vietai, su kaimyninių vyskupų patarimu, jei to reikia, pripažįsta eretikais, vienodai surišame amžinos anatemos pančiais. Jų globėjus ir gynėjus, taip pat visus, kurie minėtiems eretikams, siekdami puoselėti jų erezijos nedorybę, suteikė kokią nors globą ar palankumą, ar buvo vadinami „paguodėjais“, „tikinčiaisiais“, „tobulaisiais“ ar bet kokiais kitais prietaringais vardais, panašiai pasmerkiame šiai bausmei.
Kadangi kartais, dėl nuodėmių reikalavimų, pasitaiko, kad bažnytinės drausmės griežtumas būna paniekinamas tų, kurie nesupranta jos galios, šiuo nutarimu vis dėlto nustatome, kad visi, kurie akivaizdžiai bus pripažinti eretikais, jei tai dvasininkas ar bet kokios religijos priedanga pridengtas asmuo, būtų atimtas iš visų bažnytinių luomo privilegijų ir, atimtas iš visų pareigų bei bažnytinių beneficijų, būtų paliktas pasaulietinės valdžios sprendimui, kad būtų nubaustas tinkama bausme, nebent iš karto po klaidos atskleidimo jis savo noru grįžtų prie katalikų tikėjimo vienybės, viešai pagal regiono vyskupo sprendimą atsižadėtų savo klaidos ir pateiktų tinkamą pasitenkinimą. Tačiau pasaulietis, kurį akivaizdi ar slapta kaltė dėl bet kurios iš minėtųjų blogybių užteršė, jei, kaip pasakyta, neatisakęs erezijos ir nepateikęs pasitenkinimo, tuoj pat neprisiglaudė prie ortodoksinio tikėjimo, tebūna paliktas pasaulietinio teisėjo sprendimui, gavęs tinkamą bausmę pagal nusikaltimo pobūdį.
Tie, kurie yra tik Bažnyčios įtarimų pažymėti, jei pagal vyskupo sprendimą, atsižvelgiant į įtarimų pobūdį ir asmens savybes, tinkama išvalymo procedūra neįrodys savo nekaltumo, bus pavaldūs tai pačiai bausmei. Taip pat tuos, kurie po klaidos atsižadėjimo ar, kaip sakėme, po išvalymo savo vyskupo tyrime, bus pripažinti vėl grįžę prie atsižadėtos erezijos, be jokio klausymo paliekame pasaulietiniam teismui, o pasmerktų dvasininkų turtas, pagal teisėtus nuostatus, skiriamas bažnyčioms, kurioms jie tarnavo.
Be to, minėtą ekskomunikos bausmę, kuriai, kaip įsakome, turi paklusti visi eretikai, liepiame visiems patriarchams, arkivyskupams ir vyskupams atnaujinti per pagrindines šventes, taip pat per bet kokias iškilmes ar kitomis progomis, Dievo garbei ir eretiškos nedorybės smerkimui, apaštališkuoju autoritetu nustatydami, kad jei kuris vyskupų luomo narys bus pripažintas aplaidžiu ar tingiu šioje srityje, trejus metus būtų suspenduotas nuo vyskupo pareigų ir administracijos.
Be to, remdamiesi vyskupų patarimu ir imperatoriškosios viršūnės bei jos kunigaikščių siūlymu, pridėjome, kad kiekvienas arkivyskupas ar vyskupas pats, per savo arkidiakoną ar kitas tinkamas ir garbingas personas, du kartus ar bent kartą per metus aplankytų savo parapiją, kurioje sklando gandai apie eretikų buvimą, ir ten priverstų tris ar daugiau geros reputacijos vyrų, ar net, jei atrodys tikslinga, visą kaimynystę prisiekti, kad, jei kas nors žino apie eretikus ar slaptai susirinkimus laikančius asmenis, ar tuos, kurie savo gyvenimu ir papročiais skiriasi nuo bendro tikinčiųjų bendravimo, stengsis juos nurodyti vyskupui ar arkidiakonui. Vyskupas ar arkidiakonas turi iškviesti kaltinamuosius į savo akivaizdą, ir jie, jei pagal krašto papročius neįrodys savo nekaltumo nuo jiems metamo kaltinimo, ar, pateikę išvalymą, vėl grįš prie ankstesnės išdavystės, bus baudžiami pagal vyskupų sprendimą. Jei kas nors iš jų, dėl pasmerktino prietaro atsisakydamas prisiekti, nenorės to daryti, vien dėl to turi būti laikomi eretikais ir baudžiami anksčiau minėtomis bausmėmis.
Taip pat nustatome, kad grafai, baronai, miestų ir kitų vietovių valdytojai bei konsulai, pagal arkivyskupų ir vyskupų nurodymus, kūniškai prisiekę pažadėtų, kad visais anksčiau minėtais atvejais, kai tik jų bus paprašyta, ištikimai ir veiksmingai padės Bažnyčiai prieš eretikus ir jų bendrininkus bei stengsis sąžiningai, pagal savo pareigas ir galimybes, vykdyti bažnytinius ir imperatoriškus nuostatus, susijusius su tuo, ką išdėstėme. Jei jie atsisakys tai vykdyti, tebūna atimti iš jų turimų garbės pareigų ir jokiu būdu neskiriami kitoms, be to, tebūna surišami ekskomunika, o jų žemės pavaldžios Bažnyčios interdiktui. Miestas, kuris priešinsis šiems dekretų nuostatams ar, nepaisydamas vyskupo įspėjimo, nesugebės nubausti pasipriešinusiųjų, tebūna atskirtas nuo kitų miestų bendravimo ir netenka vyskupo sosto.
Visus eretikų rėmėjus, kaip amžinai gėdingus, atmetame nuo advokatūros, liudijimo ir kitų viešųjų pareigų. Taip pat tie, kurie yra atleisti nuo vyskupijos jurisdikcijos ir pavaldūs tik apaštalų sosto galiai, vis dėlto šiais klausimais, kurie nustatyti prieš eretikus, tebūna pavaldūs arkivyskupų ar vyskupų teismui ir, nepaisydami savo laisvės privilegijų, paklūsta jiems šioje srityje kaip apaštalų sosto delegatams.