Romos inkvizicijos procesas
Giordanas Brunas (1548–1600), italų filosofas, teologas, matematikas ir astronomas, yra viena iš labiausiai žinomų Renesanso epochos figūrų, kurios gyvenimas baigėsi tragiškai – jis buvo sudegintas ant laužo kaip eretikas. Jo pasmerkimas Romos inkvizicijos proceso metu 1600 m. atspindi XVI a. pabaigos Bažnyčios ir mokslo konfliktą, taip pat griežtą Katalikų Bažnyčios poziciją prieš idėjas, kurios kėlė grėsmę ortodoksiniam tikėjimui. Šiame straipsnyje aptariamas Bruno teisminis procesas, pagrindiniai kaltinimai, nuosprendis ir jo istorinis kontekstas.
Giordano Bruno gimė 1548 m. Noloje, netoli Neapolio, Italijoje. Jaunystėje jis įstojo į dominikonų ordiną, tačiau dėl savo neortodoksinių idėjų buvo priverstas palikti vienuolyną. Bruno keliavo po Europą, dėstydamas įvairiuose universitetuose Prancūzijoje, Anglijoje, Vokietijoje ir kitur. Jo filosofija buvo eklektiška, jungianti neoplatonizmą, hermetizmą, Koperniko heliocentrinę sistemą ir panteistines idėjas. Bruno tikėjo begaline visata, kurioje egzistuoja begalė pasaulių, o Dievas yra imanentiškas gamtoje, o ne transcendentinis kūrėjas.
Jo darbai, tokie kaip De l’infinito, universo e mondi (Apie begalybę, visatą ir pasaulius), kėlė ginčus, nes jie prieštaravo Bažnyčios mokymui apie kosmosą ir Dievo prigimtį. Bruno taip pat kritikavo tam tikrus katalikų doktrinos aspektus, įskaitant transsubstanciaciją ir Švenčiausiosios Trejybės sampratą.
Romos inkvizicijos procesas
Bruno buvo suimtas Venecijoje 1592 m., po to, kai jį išdavė buvęs globėjas Giovanni Mocenigo, kuris apkaltino Bruno skleidžiant eretiškas idėjas. 1593 m. jis buvo perkeltas į Romą, kur prasidėjo jo procesas, trukęs septynerius metus. Romos inkvizicija, vadovaujama kardinolų, įskaitant Robertą Bellarminą, kruopščiai nagrinėjo Bruno raštus ir liudijimus.
Nors originalus nuosprendžio dokumentas neišliko, 1940 m. kardinolų archyvaras Angelo Mercati atrado proceso santrauką, pavadintą „Sommario del Processo di Giordano Bruno“. Šis dokumentas atskleidžia pagrindinius kaltinimus, kurie apėmė:
- Neigė Švenčiausiąją Trejybę, Kristaus dieviškumą ir Mergelės Marijos nekaltybę: Bruno abejojo pagrindinėmis katalikų doktrinomis, įskaitant Kristaus dieviškąją prigimtį ir Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą.
- Abejojo transsubstanciacija ir Mišių sakramentu: Jis kvestionavo Eucharistijos esmę, teigdamas, kad duona ir vynas nėra tikras Kristaus kūnas ir kraujas.
- Skelbė apie begalinę visatą ir daugybę pasaulių: Bruno kosmologija, pagrįsta Koperniko idėjomis, teigė, kad visata yra begalinė, be centro, ir pilna kitų pasaulių, kas prieštaravo Bažnyčios geocentrinei pasaulėžiūrai.
- Tikėjo sielų persikūnijimu (metempsichoze): Bruno laikėsi idėjų, artimų reinkarnacijos koncepcijai, kurios buvo laikomos eretiškomis.
- Užsiėmė magija ir divinacija: Jis buvo kaltinamas praktikuojantis okultinius menus, kurie buvo draudžiami Bažnyčios.
Proceso metu Bruno atsisakė atsižadėti savo idėjų, nors jam buvo suteikta galimybė išsigelbėti. Jo užsispyrimas ir atviras iššūkis Bažnyčios autoritetui lėmė griežtą nuosprendį.
Nuosprendis ir egzekucija
1600 m. vasario 8 d. Romos inkvizicija paskelbė galutinį nuosprendį, kuriame Giordano Bruno buvo pripažintas „atkakliu ir nepataisomu eretiku“. Jis buvo ekskomunikuotas ir perduotas pasaulietinei valdžiai vykdyti mirties bausmę. Popiežius Klemensas VIII, asmeniškai dalyvavęs paskutinėse proceso stadijose, patvirtino nuosprendį.
1600 m. vasario 17 d. Bruno buvo sudegintas ant laužo Romos Campo de’ Fiori aikštėje. Prieš egzekuciją jis tariamai pareiškė: „Galbūt jūs, mano teisėjai, labiau bijote šio nuosprendžio nei aš.“ Jo mirtis tapo simboliu mokslo ir laisvos minties kovos prieš religinį dogmatizmą.
„Sommario del Processo di Giordano Bruno“ ištrauka
Kadangi originalus nuosprendžio dokumentas neišliko, žemiau pateikiama apibendrinta proceso santraukos („Sommario del Processo di Giordano Bruno“) interpretacija, remiantis Angelo Mercati publikacija:
„Giordano Bruno, buvęs dominikonas, kaltinamas skleidžiant erezijas, įskaitant Švenčiausiosios Trejybės neigimą, Kristaus dieviškumo ir Mergelės Marijos nekaltybės kvestionavimą, taip pat begalinės visatos ir daugybės pasaulių idėjų propagavimą. Po ilgų tardymų ir raginimų atsižadėti klaidų, jis atkakliai laikėsi savo pozicijų. Todėl jis pripažįstamas eretiku, ekskomunikuojamas ir perduodamas pasaulietinei valdžiai, kad būtų įvykdytas teisingumas pagal Bažnyčios įstatymus.“
Bruno procesas vyko Kontrreformacijos laikotarpiu, kai Katalikų Bažnyčia aktyviai kovojo su protestantizmu ir kitomis idėjomis, laikomomis grėsme ortodoksijai. Tridento susirinkimas (1545–1563) sustiprino inkvizicijos vaidmenį, o popiežiai, tokie kaip Klemensas VIII, siekė užtikrinti doktrininį grynumą. Bruno idėjos, ypač jo kosmologija, buvo laikomos pavojingomis, nes jos kėlė iššūkį ne tik teologijai, bet ir Bažnyčios autoritetui spręsti mokslinius klausimus.
Nors Bruno nebuvo pasmerktas konkrečia popiežiaus bula, jo procesas atspindi panašias nuostatas, kaip antai Inocento IV bulėje „Ad Extirpanda“ (1252), kuri formalizavo inkvizicijos procedūras ir pasaulietinės valdžios įtraukimą į eretikų persekiojimą. „Ad Extirpanda“ numatė griežtas bausmes, turto konfiskavimą ir pareigūnų skyrimą, kas buvo pritaikyta ir Bruno atveju, kai jis buvo perduotas pasaulietinei valdžiai egzekucijai.
Bruno mirtis tapo simboliu vėlesnėms kartoms. XIX a. Campo de’ Fiori aikštėje buvo pastatytas jo paminklas, pagerbiantis jį kaip laisvos minties kankinį. Šiandien Bruno laikomas vienu iš mokslo ir filosofijos pionierių, kurio idėjos apie begalinę visatą iš dalies atitiko vėlesnius mokslinius atradimus.
Giordano Bruno pasmerkimas Romos inkvizicijos 1600 m. yra sudėtingas istorinis įvykis, rodantis XVI a. pabaigos įtampą tarp Bažnyčios ir naujų idėjų. Jo procesas, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko popiežius Klemensas VIII, parodė Bažnyčios ryžtą ginti savo doktrinas, net ir kraštutinėmis priemonėmis. Nors tiesioginio nuosprendžio dokumento neišliko, „Sommario del Processo di Giordano Bruno“ suteikia vertingos informacijos apie kaltinimus ir proceso eigą. Bruno mirtis ant laužo išlieka galingu simboliu, primenančiu apie laisvos minties kainą ir mokslo pažangos iššūkius religinio dogmatizmo epochoje.