Mirtis – kaip gyvenimas, turi savo laiką.
Mintis apie natūralų gyvenimo ir mirties ciklą. Tai priminimas, kad tiek gyvenimas, tiek mirtis yra neišvengiami procesai, turintys savo natūralią tvarką ir laiko ribas. Kaip kiekvienas gyvenimas turi pradžią, vystymąsi ir pabaigą, taip ir mirtis yra šio proceso dalis.
Tai gali būti interpretuojama per filosofinį ar dvasinį kontekstą. Pavyzdžiui, Biblijoje Ekleziasto knygoje randame panašią mintį: „Viskam yra laikas, metas kiekvienam įvykiui po dangumi. […] Laikas gimti ir laikas mirti“ (Ekleziasto 3:1-2). Šis požiūris gali atspindėti ramybę su mirties neišvengiamumu ir suvokimą, kad viskas turi savo paskirtį laiko tėkmėje.
Tai taip pat gali būti susiję su likimu ar natūralia tvarka, kurioje gyvenimas ir mirtis nėra atsitiktiniai, bet turi savo momentus ir reikšmę.
Ši mintis matoma ir ankstyvųjų krikščionių raštuose, kur gyvenimas laikomas laikinąja stovyklaviete. Pavyzdžiui, apaštalas Paulius kalba apie tai, kad būti su Viešpatimi yra daug geriau, bet žino, kad jo buvimas žemėje dar reikalingas bendruomenei. Tai rodo, kad asmeninis laikas yra subordinuotas didesniam, Dievo nustatytam tikslui.
Įdomu tai, kad kai kuriose mistinėse tradicijose manoma, jog siela pati žino savo išėjimo valandą ir pasiruošia jai iš anksto. Tai nėra vien tik fizinis procesas, bet dvasinis įvykis, kuriam Dievas suteikia tikslų momentą. Šis laikas yra tobulas, nes jį nustatė Amžinybė. Mirties laikas yra tarsi paskutinis akordas Dievo simfonijoje, kurio negalima pakeisti.