Śruti (sanskrito kalba: श्रुति, liet. „tai, kas girdėta“) yra švenčiausių hinduizmo tekstų korpusas, laikomas dieviškai apreikštu ir amžinu. Skirtingai nei Smṛti („tai, kas prisimenama“) tekstai, tokie kaip Mahabharata ar Puranos, kurie yra žmogaus sudaryti, Śruti laikomi tiesioginiu dieviškosios tiesos perteikimu, kurį senovės išminčiai (ṛṣi) „išgirdo“ meditacijos metu. Šie tekstai sudaro vedų literatūros pagrindą ir yra hinduizmo religinės, filosofinės bei ritualinės tradicijos šerdis.
Śruti tekstai datuojami maždaug 1500–500 m. pr. Kr., vedų laikotarpiu, ir buvo perduodami žodžiu su nepaprastu tikslumu per kartas, kol galiausiai užrašyti sanskrito kalba. Jie laikomi autoritetingiausiais hinduizmo šaltiniais, ypač ortodoksinėse (āstika) mokyklose, tokiose kaip Vedanta ar Mimamsa. Pagrindiniai Śruti tekstai yra Vedos, kurios skirstomos į keturis rinkinius: Rigveda, Yajurveda, Samaveda ir Atharvaveda. Kiekviena Veda savo ruožtu apima kelias dalis: Saṃhitā (hymnai), Brāhmaṇa (ritualiniai komentarai), Āraṇyaka (miško tekstai) ir Upaniṣad (filosofiniai mokymai).
Śruti reikšmė slypi jų kaip hinduizmo teologinio ir kosmologinio pagrindo vaidmenyje. Jie formavo Indijos kultūrą, paveikdami filosofiją, ritualus, literatūrą, muziką (Samaveda giesmes) ir net šiuolaikines dvasines praktikas, tokias kaip joga ar meditacija. Nors Śruti tekstai yra sudėtingi dėl archajiškos kalbos ir ritualinio konteksto, jų idėjos apie dharmą, karmą ir mokšą išlieka aktualios.
Śruti tekstai atsirado Indoarijų civilizacijoje, Indo-Gangos lygumoje, per vedų laikotarpį (apie 1500–500 m. pr. Kr.), kai klestėjo aukojimo ritualai ir kastų sistema. Šie tekstai atspindi ankstyvąją vedų religiją, kuri garbino dievus, tokius kaip Indra, Agnis ar Varuna, per sudėtingus ugnies ritualus (yajña). Skirtingai nei vėlesni hinduizmo tekstai, Śruti buvo skirti žynių kastai (brahmanams) ir reikalavo gilaus sanskrito bei ritualų išmanymo.
Struktūriškai Śruti sudaro keturios Vedos, kiekviena su savo dalimis:
- Rigveda: Seniausia ir svarbiausia, apie 1028 himnai (sūkta), skirti dievams, kosmogonijai ir ritualams. Pvz., Purusha Sukta aprašo kosminio žmogaus auką, iš kurios kyla visata.
- Yajurveda: Ritualų vadovas, padalintas į Krishna (juodoji) ir Shukla (baltoji) versijas. Jame pateikiamos mantros ir instrukcijos aukojimams.
- Samaveda: Melodingi himnai, daugiausia perimti iš Rigvedos, skirti giedoti per ritualus. Laikoma Indijos klasikinės muzikos šaknimi.
- Atharvaveda: Skiriasi nuo kitų, įtraukdama burtus, gydymo ritualus ir kasdienio gyvenimo himnus, pvz., apie santuoką ar apsaugą nuo ligų.
Kiekviena Veda turi keturias dalis:
- Saṃhitā: Pagrindiniai himnai, skirti dievų garbinimui.
- Brāhmaṇa: Prozos komentarai apie ritualų prasmę ir atlikimą, pvz., Shatapatha Brahmana.
- Āraṇyaka: Tekstai, skirti atsiskyrėliams, nagrinėjantys ritualų simboliką ir meditaciją.
- Upaniṣad: Filosofiniai mokymai apie sielą (ātman), absoliutą (brahman) ir išsilaisvinimą (moksha). Pvz., Chandogya Upanishad ar Brihadaranyaka Upanishad.
Śruti nėra naratyviniai tekstai, o veikiau himnų, mantrų, komentarų ir dialogų rinkinys. Jų kalba yra archajiška, poetinė, pilna metaforų ir kosmologinių įžvalgų, reikalaujanti kontekstinio supratimo.
Śruti tekstai nagrinėja temas, kurios sudaro hinduizmo pagrindą:
- Dieviškasis apreiškimas: Vedos laikomos amžina tiesa, apreikšta išminčiams, atspindinčia kosminę tvarką (ṛta).
- Ritualai ir auka: Saṃhitā ir Brāhmaṇa pabrėžia aukojimų (yajña) svarbą, siekiant palaikyti harmoniją tarp žmonių, dievų ir kosmoso.
- Filosofija ir išsilaisvinimas: Upaniṣad nagrinėja sielos ir absoliuto vienybę, mokydamos apie karmą, samsarą ir mokšą.
- Dharma: Tekstai pateikia moralines ir socialines gaires, atspindėdami vedų visuomenės kastų pareigas.
- Kosmogonija: Himnai, tokie kaip Nasadiya Sukta (Rigveda 10.129), tyrinėja visatos kilmę ir būties paslaptis.
Śruti reikšmė slypi jų kaip hinduizmo dvasinio ir intelektualinio pagrindo vaidmenyje. Jie paveikė vėlesnes tradicijas, tokias kaip Vedanta, Joga ir Bhakti, ir formavo Indijos kultūrą per ritualus (havan), muziką (ragas) ir filosofiją (Advaita Vedanta). Upaniṣad ypač paveikė pasaulinę mintį, įkvėpdamos filosofus, tokius kaip Schopenhaueris, ir Naujojo amžiaus judėjimą.
Vakaruose Śruti traukia kaip seniausi religiniai tekstai, siūlantys įžvalgas į žmogaus egzistencijos klausimus, tačiau jų archajiškumas ir ritualinis kontekstas gali būti iššūkis. Kaip pažymėjo vienas X vartotojas: „Vedos yra tarsi kosminė poezija, jungianti žmogų su visatos paslaptimis.“
Citatos iš „Śruti“
Dėl Śruti poetinio ir ritualinio pobūdžio citatos yra himnai arba filosofiniai teiginiai. Žemiau pateikiamos kelios citatos (adaptuotos į lietuvių kalbą, remiantis Ralph T.H. Griffith ir Swami Nikhilananda vertimais):
- Apie visatos kilmę (Rigveda, Nasadiya Sukta, 10.129): „Tada nebuvo nei būties, nei nebūties; nebuvo nei oro, nei dangaus virš jo. Kas tai dengė? Kur? Kas buvo tas, kuris kvėpavo be vėjo, savo valia?“
- Apie auką (Rigveda, Purusha Sukta, 10.90): „Iš Purušos, kosminio žmogaus, gimė visata: iš jo galvos – dangus, iš akių – saulė, iš kvėpavimo – vėjas, o iš kūno – žemė ir žmonės.“
- Apie sielą (Brihadaranyaka Upanishad, 4.4.5): „Tu esi tas (Tat Tvam Asi). Siela, kuri yra tavyje, yra Brahmanas, visas pasaulis yra jo dalis.“
- Apie tiesą (Rigveda, 1.164.46): „Tiesa yra viena, tačiau išminčiai ją vadina skirtingais vardais: Indra, Mitra, Varuna, Agnis.“
- Apie mokšą (Chandogya Upanishad, 6.8.7): „Kai žmogus suvokia, kad jo siela yra Brahmanas, jis tampa laisvas nuo samsaros ir sugrįžta į amžinąją tiesą.“
Citatos gali skirtis priklausomai nuo vertimo (pvz., Max Müller, Swami Vivekananda). Lietuvių kalba pilni vertimai reti, fragmentai prieinami per akademinius darbus ar Upaniṣad vertimus.
Palyginimai su kitais kūriniais
Śruti turi panašumų su kitais šventaisiais tekstais, tačiau jų vedų kontekstas yra unikalus:
- Kitáb-i-Aqdas: Abu yra dieviškai įkvėpti įstatymų rinkiniai, bet Kitáb-i-Aqdas orientuota į socialinę vienybę, o Śruti – į ritualus ir filosofiją.
- Stebuklų kursas: Abu nagrinėja tikrovės prigimtį, bet Stebuklų kursas yra moderni savarankiškų studijų programa, o Śruti – archajiški ritualiniai tekstai.
- Kojiki: Kojiki yra mitologinė kronika, o Śruti – himnai ir filosofija, tačiau abu atspindi dieviškąją kilmę.
- Ramajana: Ramajana yra epinis narratyvas, o Śruti – ritualų ir filosofijos rinkinys, tačiau abu formuoja hinduizmo vertybes.
- Biblija: Abu prasideda kūrimo mitais, bet Śruti yra politeistinė ir cikliška, o Biblija – monoteistinė ir linijinė.
Kodėl verta skaityti?
Śruti yra vertingi tiems, kurie domisi:
- Hinduizmo šaknimis: Atskleidžia vedų religijos ritualus ir filosofiją, formavusius hinduizmą.
- Filosofija: Upaniṣad siūlo gilias įžvalgas apie sielą, absoliutą ir egzistenciją.
- Literatūra: Himnai yra poetiniai šedevrai, atspindintys senovės Indijos estetiką.
- Kultūrinis paveldas: Formavo Indijos muziką, jogą ir ritualus.
- Kosmogonija: Siūlo alternatyvų požiūrį į visatos kilmę, aktualų mokslui ir dvasingumui.
Nors Śruti gali būti sudėtingi dėl archajiškos kalbos ir ritualinio konteksto, jų universalios idėjos apie tiesą ir išsilaisvinimą yra prieinamos. Kaip pažymėjo vienas X vartotojas: „Vedos yra tarsi amžinas šnabždesys, kviečiantis mus suvokti savo vietą kosmose.“ Rekomenduojama pradėti nuo Rigveda Nasadiya Sukta arba Isha Upanishad dėl jų poetinio ir filosofinio grožio.