Koranas (arabiškai al-Qurʾān, reiškia „skaitymas“ arba „deklamavimas“) yra šventoji islamo knyga, laikoma tiesioginiu Dievo (Allaho) žodžiu, apreikštu pranašui Muchamedui per angelą Gabrielį (Džibrilą) VII a. Mekoje ir Medinoje. Koranas yra pagrindinis islamo tikėjimo šaltinis, kuriame pateikiami dvasiniai, moraliniai, teisiniai ir socialiniai nurodymai musulmonams. Jis parašytas arabiškai, o jo tekstas laikomas nepakeičiamu ir šventu, todėl vertimai į kitas kalbas dažnai vadinami tik „interpretacijomis“.
Koranas susideda iš 114 sūrų (skyrių), kurie skiriasi ilgiu – nuo kelių eilučių iki kelių puslapių. Kiekviena sūra turi savo pavadinimą, dažnai susijusį su pagrindine tema ar raktiniu žodžiu, pavyzdžiui, „Karvė“ (Al-Baqarah), „Moterys“ (An-Nisa) ar „Aušra“ (Al-Fajr). Sūros nėra išdėstytos chronologiškai pagal apreiškimo laiką, o pagal apytikslį ilgį – ilgesnės sūros yra pradžioje, trumpesnės – pabaigoje, išskyrus pirmąją sūrą (Al-Fatiha).
Sūrų struktūra ir klasifikacija
- Mekos sūros (apie 86): Apreikštos Mekoje, dažnai trumpos, poetiškos, pabrėžia tikėjimą, moralę ir pomirtinį gyvenimą.
- Medinos sūros (apie 28): Apreikštos Medinoje, ilgesnės, orientuotos į teisę, socialinius santykius ir bendruomenės valdymą.
- Sūros išdėstytos ne chronologiškai, o pagal ilgį (ilgiausios pradžioje, trumpiausios pabaigoje, išskyrus Al-Fatiha).
- Kiekviena sūra turi pavadinimą, atspindintį pagrindinę temą ar raktinį žodį.
Pagrindinės temos
- Tauhidas (Dievo vienybė): Pabrėžiama Allaho unikalumas ir vienintelis garbinimo objektas (pvz., 112-oji sūra, Al-Ikhlas).
- Pranašų istorijos: Pasakojimai apie Adomą, Nojų, Abraomą, Mozę, Jėzų ir kitus pranašus (pvz., 12-oji sūra, Yusuf apie Juozapą).
- Moralė ir etika: Teisingumas, gailestingumas, kantrybė, rūpinimasis silpnaisiais (pvz., 4-oji sūra, An-Nisa).
- Pomirtinis gyvenimas: Rojaus ir pragaro aprašymai, atpildas už gerus darbus (pvz., 56-oji sūra, Al-Waqi’ah).
- Teisė ir visuomenė: Santuokos, paveldėjimo, baudžiamosios teisės taisyklės (pvz., 2-oji sūra, Al-Baqarah).
- Dvasinės praktikos: Malda, pasninkas, labdara, piligrimystė (pvz., 22-oji sūra, Al-Hajj).
Kodėl 114 sūrų?
- Dieviškoji tvarka: Musulmonai tiki, kad sūrų skaičius yra Allaho nustatytas, atspindintis Korano tobulumą.
- Praktinis aspektas: Suskirstymas palengvino Korano memorizavimą ir mokymą.
- Standartizacija: Po Muchamedo mirties kalifas Uthmanas suvienodino Korano tekstą, suskirstydamas jį į 114 sūrų.
Korano sūrų sąrašas
1. Al-Fātiḥah (Atvėrimas) – Ši sūra laikoma Korano įžanga ir pagrindine malda. Joje išreiškiamas Dievo šlovinimas, prašymas vesti tikruoju keliu ir apsaugoti nuo paklydimo. Tai vienintelė sūra, kurią musulmonai skaito kiekvienoje maldoje.
2. Al-Baqarah (Karvė) – Ilgiausia Korano sūra. Apima įvairias temas: tikėjimą, įstatymus, pranašų pasakojimus ir moralinius principus. Joje pateikiamos pagrindinės islamo teisės ir socialinio gyvenimo gairės.
3. Āl ʿImrān (Imrano šeima) – Pasakoja apie Imrano šeimą, kuriai priklausė Marija (Marjam) ir pranašas Jezaus (ʿĪsā). Pabrėžiama Dievo vienybė, pasitikėjimas Dievu ir pamaldumo svarba.
4. An-Nisāʾ (Moterys) – Skiriama socialiniams klausimams: šeimos santykiams, moterų teisėms, paveldėjimui ir teisingumui. Pabrėžiama silpnųjų apsauga ir visuomenės teisinis sąžiningumas.
5. Al-Māʾidah (Stalas) – Apima teisės normas dėl maisto, sąžiningumo, sutarčių laikymosi. Taip pat minimos praeities tautos ir jų paklusnumo ar neklusnumo Dievui pasekmės.
6. Al-Anʿām (Galvijai) – Kalba apie Dievo kūriniją ir žmonijos atsakomybę. Pabrėžiama, kad Dievas yra vienintelis Kūrėjas, o stabmeldystė – klaidingas kelias.
7. Al-Aʿrāf (Aukštumos) – Pasakoja apie pranašus ir jų bendruomenes, kurios priėmė ar atmetė Dievo žinią. Aukštumos simbolizuoja vietą tarp rojaus ir pragaro.
8. Al-Anfāl (Grobis) – Skirta karo etikai ir elgesiui po mūšių. Ypač akcentuojamas Bedro mūšis, kuris buvo svarbus ankstyvajai musulmonų bendruomenei.
9. At-Tawbah (Atgaila) – Ragina atgailauti už nuodėmes, laikytis sutarčių ir būti ištikimiems tikėjimui. Tai vienintelė sūra, kuri neprasideda tradicine fraze „Vardan Dievo, Maloningojo, Gailestingojo“.
10. Yūnus (Jonas) – Pasakoja apie pranašą Joną (Yūnus) ir kitus pranašus. Pabrėžiama Dievo gailestingumas, atleidimas ir kvietimas grįžti į tikėjimo kelią.
11. Hūd (Hūdas) – Pasakojama apie pranašą Hūdą ir kitas pranašų tautas (Nojų, Abrahomą, Lūtą). Akcentuojamas Dievo teisingumas ir įspėjimas tiems, kurie atmeta tikėjimą.
12. Yūsuf (Juozapas) – Išsamiai aprašyta pranašo Juozapo istorija: jo išdavystė, nelaisvė ir vėlesnė sėkmė. Ši sūra vertinama kaip viena gražiausių pasakojimų apie ištikimybę ir Dievo planą.
13. Ar-Raʿd (Griaustinis) – Pabrėžia Dievo didybę ir gamtos reiškinius kaip ženklus Jo galiai. Skatina mąstyti apie kūriniją ir tikėjimą.
14. Ibrāhīm (Abraomas) – Aprašoma Abraomo malda ir jo pašaukimas. Taip pat kalbama apie Dievo malonę ir bausmes už nedorą elgesį.
15. Al-Ḥijr (Al-Hidžras) – Primena tautų, kurios nepakluso pranašams, likimą. Taip pat kalbama apie Korano apsaugą nuo klastojimo.
16. An-Naḥl (Bitė) – Pabrėžiamos Dievo malonės kūrinijai: bičių darbštumas, gamtos dovanos ir Dievo vadovavimas žmonėms.
17. Al-Isrāʾ (Naktinis kelionė) – Aprašo pranašo Muhammado naktinę kelionę iš Mekos į Jeruzalę ir pakilimą į dangų (Miʿrādž). Taip pat pateikiami moraliniai mokymai.
18. Al-Kahf (Ola) – Pasakoja apie „Olos žmones“, kurie pabėgo nuo persekiojimo dėl tikėjimo. Taip pat pateikiami pasakojimai apie Mozę ir Khidrą bei Dviejų Ragių karalių (Dhul-Qarnayn).
19. Maryam (Marija) – Skirta pranašo Jezaus motinai Marijai. Pasakojama apie Jėzaus gimimą ir kitus pranašus, pabrėžiant jų tikėjimą ir nuolankumą Dievui.
20. Ṭā-Hā (Tā-Hā) – Pateikiama Mozės istorija, jo pašaukimas ir Dievo pagalba. Pabrėžiama Korano atskleidimo tikslas – ne apsunkinti, o vadovauti.
21. Al-Anbiyāʾ (Pranašai) – Apžvelgiamos įvairių pranašų istorijos ir jų ištikimybė Dievui. Skatina mąstyti apie pranašų kantrybę ir Dievo teisingumą.
22. Al-Ḥajj (Piligrimystė) – Pabrėžiama piligriminės kelionės (ḥajj) reikšmė. Taip pat kalbama apie Dievo teismą ir įvairių tautų likimus.
23. Al-Muʾminūn (Tikintieji) – Aprašo tikrų tikinčiųjų savybes: nuolankumą, maldą, dorą gyvenimą ir pasitikėjimą Dievu.
24. An-Nūr (Šviesa) – Apima moralinius ir šeimos teisės klausimus. Pabrėžia skaidrumo, skaistumo ir teisingumo svarbą musulmonų bendruomenėje.
25. Al-Furqān (Skyriklis) – Skyriklis tarp tiesos ir netiesos. Kritikuoja stabmeldystę ir pateikia pranašo Muhammado žinios pagrindimą.
26. Aš-Šuʿarāʾ (Poetai) – Pasakoja apie pranašus ir jų tautas, kurios nepakluso. Pabaigoje aptariama poetų vaidmuo – ar jie tarnauja tiesai, ar klaidina.
27. An-Naml (Skliautvabaliai) – Mozės, Saliamono ir Karalienės iš Sabos istorijos. Pabrėžiama Dievo išmintis ir kūrinijos stebuklai.
28. Al-Qaṣaṣ (Pasakojimai) – Mozės gyvenimas ir jo kova prieš Faraoną. Pateikiama pamoka apie Dievo pagalbą tikintiesiems.
29. Al-ʿAnkabūt (Voras) – Skatina ištvermę sunkumų metu. Voras simbolizuoja silpnus stabų garbintojų argumentus.
30. Ar-Rūm (Romas) – Pranašaujama Bizantijos (romėnų) pergalė prieš persus ir pabrėžiama, kad pergales ir pralaimėjimus lemia Dievas.
31. Luqmān (Lukmanas) – Lukmanas, žinomas kaip išmintingas vyras, pataria savo sūnui apie tikėjimą, dorą gyvenimą ir pagarbą tėvams. Sūra pabrėžia išminties ir dėkingumo Dievui svarbą.
32. As-Sadždah (Pagarbos nusilenkimas) – Akcentuoja Dievo kūrinijos didybę, prisikėlimo dienos realumą ir tikinčiųjų nuolankumą, išreiškiamą nusilenkimais.
33. Al-Aḥzāb (Aljansas) – Aprašo mūšį su Mekos pagonių koalicija, šeimos teisės ir pranašo Muhammado, kaip tikėjimo pavyzdžio, vaidmenį.
34. Sabaʾ (Saba) – Primena Saba karalystės likimą. Pabrėžia Dievo dosnumą ir žmonių atsakomybę būti dėkingiems.
35. Fāṭir (Kūrėjas) – Dievo, kaip visatos kūrėjo, didybės šlovinimas. Kalbama apie Jo malones ir kvietimą tikėti.
36. Yā Sīn (Jā Sīn) – Dažnai vadinama „Korano širdimi“. Primena prisikėlimą, Dievo ženklus gamtoje ir pranašo Muhammado misiją.
37. Aṣ-Ṣāffāt (Rikiuotieji) – Pasakoja apie angelus, pranašus ir tikinčiuosius, kurie laikosi Dievo įsakymų. Primena Abraomo pasiryžimą paaukoti sūnų.
38. Ṣād (Sad) – Pranašo Dovydo, Saliamono ir kitų pranašų istorijos. Taip pat aptariamas šėtono maištas prieš Dievą.
39. Az-Zumar (Grupės) – Kalba apie tikinčiuosius ir netikinčiuosius, jų likimus pomirtiniame gyvenime. Skatina nuoširdų atsivertimą.
40. Ghāfir (Atleidėjas) – Pabrėžia Dievo atleidimą, Jo gailestingumą ir perspėjimus tiems, kurie atmeta tiesą.
41. Fuṣṣilat (Paaiškintos eilutės) – Korano aiškumo ir Dievo žinios svarba. Minimi pranašai ir jų tautų reakcijos.
42. Aš-Šūrā (Patarimasis) – Skatina bendruomenės patarimų svarbą, pabrėžia Dievo vienybę ir Jo vadovavimą žmonėms.
43. Az-Zukhruf (Puošmenos) – Kritikuoja tuščią materializmą ir klaidingą garbinimą. Primena tikrojo gyvenimo prasmę.
44. Ad-Dukhān (Dūmai) – Apokaliptiniai ženklai, tarp jų – dūmų atsiradimas, perspėjantys apie Dievo bausmę.
45. Al-Jāthiyah (Klūpintys) – Visų tautų klūpimas Teismo dieną. Akcentuojama dieviškojo teisingumo neišvengiamybė.
46. Al-Aḥqāf (Smėlio kalvos) – Aptariamas pranašo Hūdo tautos likimas ir įspėjimai tiems, kurie neigia prisikėlimą.
47. Muḥammad (Muhammadas) – Skirta pranašui Muhammadui. Kalbama apie tikinčiųjų sėkmę ir netikinčiųjų žlugimą.
48. Al-Fatḥ (Pergalė) – Aprašo Hudaybiyyah sutartį ir vėlesnę musulmonų pergalę. Skatina tikėjimą ir ištikimybę Dievui.
49. Al-Ḥujurāt (Kambariai) – Pateikia socialinės etikos taisykles: pagarba, teisingumas, gandų vengimas ir brolybės stiprinimas.
50. Qāf (Qāf) – Pabrėžiama prisikėlimo tikrovė, Dievo artumas ir Jo žinojimas apie viską, kas vyksta žmogaus širdyje.
51. Adh-Dhāriyāt (Sklaidantieji vėjai) – Kalba apie Dievo ženklus gamtoje, pranašų siuntimą žmonėms ir galutinį teismą. Vėjai simbolizuoja Dievo valios vykdymą.
52. Aṭ-Ṭūr (Kalnas) – Primena Sinajaus kalną, kur Mozė gavo apreiškimą. Akcentuojama pomirtinio atlygio ir bausmės tikrovė.
53. An-Najm (Žvaigždė) – Pabrėžia pranašo Muhammado dvasinę kelionę ir įspėjimus apie klaidinančius stabus. Ragina paklusti Dievo nurodymams.
54. Al-Qamar (Mėnulis) – Mėnulio skilimo ženklas pateikiamas kaip pranašystės patvirtinimas. Įspėja apie praėjusių tautų likimus.
55. Ar-Raḥmān (Maloningasis) – Dievo malonės šlovinimas. Kartojamas klausimas „Tai kuriuos iš savo Viešpaties palaiminimų neigsite?“ pabrėžia žmogaus atsakomybę.
56. Al-Wāqiʿah (Įvykis) – Aprašomas pasaulio pabaigos įvykis ir trijų žmonių grupių – išrinktųjų, dešiniarankių ir kairiarankių – likimai.
57. Al-Ḥadīd (Geležis) – Skirta Dievo galybei ir materialioms gėrybėms, kurios turi būti naudojamos pagal dievišką valią.
58. Al-Mujādilah (Ginčytoja) – Aptaria šeimos teisės klausimus ir Dievo žinojimą apie viską, net ir slapčiausius pokalbius.
59. Al-Ḥašr (Išvarymas) – Pasakoja apie žydų genties išvarymą iš Medinos ir skatina tikinčiuosius vienybę bei nuolankumą Dievui.
60. Al-Mumtaḥanah (Išbandytoji) – Nurodo, kaip musulmonai turi elgtis su netikinčiais ir kaip vertinti sąžiningus tarpreliginius santykius.
61. Aṣ-Ṣaff (Eilė) – Ragina tikinčiuosius būti drausmingais ir vieningais, kaip eilėje stovintys kariai, kovojantys už Dievo tiesą.
62. Al-Jumuʿah (Penktadienis) – Akcentuoja penktadienio bendruomeninės maldos reikšmę ir kvietimą palikti darbą dėl dvasinių reikalų.
63. Al-Munāfiqūn (Veidmainiai) – Įspėjimas apie veidmainius, kurie apsimeta tikinčiaisiais, bet slapta kenkia musulmonų bendruomenei.
64. At-Taghābun (Apgavystės atskleidimas) – Kalba apie pasaulio gyvenimo apgaulingą prigimtį ir tikrojo pralaimėjimo bei sėkmės reikšmę.
65. At-Ṭalāq (Skyrybos) – Teisinės gairės apie skyrybas, jų tvarką ir Dievo vadovavimą šeimos reikalams.
66. At-Taḥrīm (Draudimas) – Aptaria pranašo šeimos klausimus ir kviečia tikinčiuosius atsisakyti to, kas Dievo nedraudžiama, iš baimės ar klaidingų motyvų.
67. Al-Mulk (Karalystė) – Pabrėžiama Dievo valdžia pasauliui ir kviečiama apmąstyti Jo kūriniją, kad sustiprėtų tikėjimas.
68. Al-Qalam (Rašiklis) – Dievo prisiekimas rašikliu simbolizuoja žinių ir išminties svarbą. Giriamas pranašo Muhammado dorumas.
69. Al-Ḥāqqah (Tikrovė) – Aprašoma Paskutinio teismo tikrovė, praeities tautų bausmės ir tikinčiųjų atlygis.
70. Al-Maʿārij (Pakilimo keliai) – Akcentuoja Dievo gailestingumą ir kantrybės svarbą laukiant teisingumo Paskutinio teismo dieną.
71. Nūḥ (Nojus) – Pasakojama apie pranašą Nojų: jo pastangos įtikinti tautą ir jos atsisakymas klausytis, kas galiausiai lėmė Dievo bausmę.
72. Al-Jinn (Džinai) – Pasakojama apie džinus, kurie klausėsi Korano ir priėmė islamą. Kalbama apie žmonių ir dvasinių būtybių atsakomybę prieš Dievą.
73. Al-Muzzammil (Apsigaubęs) – Kreipimasis į pranašą Muhammadą pradėti viešai skelbti Dievo žodį, kartu primenant maldos ir kantrybės svarbą.
74. Al-Muddathir (Apsigaubęs drabužiu) – Skatina pranašą įspėti žmones, vengti pasaulietinių malonumų ir atsisakyti stabų garbinimo.
75. Al-Qiyāmah (Prisikėlimas) – Pabrėžiama prisikėlimo dienos tikrovė ir žmogaus sąžinės svarba ateities gyvenime.
76. Al-Insān (Žmogus) – Kalbama apie žmogaus sukūrimą, jo laisvą valią rinktis tikėjimą ir pažadėtą atlygį kantriesiems.
77. Al-Mursalāt (Siųstieji) – Įspėjama apie Paskutinio teismo dieną, primenamos praėjusių tautų klaidos.
78. An-Nabaʾ (Žinia) – Aprašoma didžioji žinia apie prisikėlimą ir pomirtinį teismą.
79. An-Nāziʿāt (Išraunantieji) – Angelai, kurie išrauna sielas, simbolizuoja gyvenimo pabaigą ir prisikėlimą.
80. ʿAbasa (Jis suraukė kaktą) – Kritikuoja tuos, kurie atmeta varginguosius tikėjimo ieškotojus ir teikia pirmenybę turtuoliams.
81. At-Takwīr (Susukimas) – Apokaliptiniai ženklai, rodantys pasaulio pabaigos artėjimą.
82. Al-Infiṭār (Įplyšimas) – Aprašomas dangaus skilimas ir žmonių darbų užrašymas angelų.
83. Al-Muṭaffifīn (Sukčiavusieji matuotojai) – Smerkiamas sukčiavimas prekyboje ir primenamas pomirtinis teismas.
84. Al-Inšiqāq (Perskilimas) – Dangaus perskilimas kaip prisikėlimo dienos ženklas, žmonių likimų įrašymas.
85. Al-Burūj (Žvaigždynai) – Pasakojama apie tikinčiuosius, kurie buvo persekiojami ir žuvo dėl savo tikėjimo.
86. Aṭ-Ṭāriq (Aplankantysis naktį) – Pabrėžiama Dievo žinojimas apie viską ir žmogaus kūrimo stebuklas.
87. Al-Aʿlā (Aukščiausiasis) – Šlovinama Dievo didybė ir kviečiama laikytis Jo nurodymų.
88. Al-Gāšiyah (Apgaubianti) – Aprašomi rojus ir pragaras kaip paskutiniai žmonių gyvenimo tikslai.
89. Al-Fajr (Aušra) – Įspėjimas apie praėjusių tautų klaidas ir Dievo bausmes.
90. Al-Balad (Miestas) – Pabrėžiama žmogaus pastangos įveikti sunkumus ir pasirinkti dorą kelią.
91. Aš-Šams (Saulė) – Saulė kaip Dievo kūrinijos ženklas. Akcentuojama sielos apsivalymo svarba.
92. Al-Layl (Naktis) – Skirtumai tarp dosnių ir godžių žmonių bei jų likimai pomirtiniame gyvenime.
93. Aḍ-Ḍuḥā (Rytas) – Dievo pažadas, kad pranašas Muhammadas nebus apleistas, ir padrąsinimas.
94. Aš-Šarḥ (Atsivėrimas) – Dievo palaiminimai pranašui ir kvietimas atkakliai tęsti misiją.
95. At-Tīn (Figa) – Pabrėžiama žmogaus sukurta didybė ir būtinybė gyventi dorai.
96. Al-ʿAlaq (Kraujo krešulys) – Pirmieji apreiškimo žodžiai pranašui Muhammadui. Dievo kūrimo stebuklas ir žinių svarba.
97. Al-Qadr (Nakties galia) – Kalbama apie Galingąją naktį (Laylat al-Qadr), kai buvo apreikštas Koranas.
98. Al-Bayyinah (Aiškusis įrodymas) – Pabrėžiama pranašo Muhammado žinios svarba ir Dievo vadovavimo reikšmė.
99. Az-Zalzalah (Drebėjimas) – Pasaulio drebėjimas Paskutinio teismo dieną ir žmonių darbų atskleidimas.
100. Al-ʿĀdiyāt (Šuoliuojantieji) – Aprašomi karo žirgai ir žmogaus polinkis į nedėkingumą.
101. Al-Qāriʿah (Smogėjas) – Paskutinio teismo dienos aprašymas ir žmonių darbų svėrimas.
102. At-Takāthur (Lenktyniavimas dėl turtų) – Įspėjama apie godumą ir turtų kaupimo beprasmybę.
103. Al-ʿAṣr (Laikas) – Pabrėžiama laiko vertė ir teisingų darbų svarba.
104. Al-Humazah (Pašiepiantis) – Smerkiami apkalbų skleidėjai ir pašiepiantys žmonės.
105. Al-Fīl (Drambliai) – Pasakojimas apie Abrahos armiją su drambliais ir jų sunaikinimą Dievo valia.
106. Qurayš (Kuraišitai) – Dievo malonės priminimas Qurayš genčiai ir kvietimas garbinti Jį.
107. Al-Māʿūn (Pagalba) – Kritikuojamas tuščiaviduris pamaldumas ir abejingumas vargšams.
108. Al-Kawthar (Gausybė) – Dievo pažadas pranašui Muhammadui suteikti gausią malonę.
109. Al-Kāfirūn (Netikintieji) – Aiškus atsiskyrimas tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų tikėjimo klausimais.
110. An-Naṣr (Pagalba) – Dievo pažadas apie pergalę ir islamo plėtrą.
111. Al-Masad (Palmių pluoštas) – Įspėjimas pranašo Muhammado priešininkui Abū Lahabui ir jo žmonai.
112. Al-Ikhlāṣ (Tyrumas) – Dievo vienybės išpažinimas, pabrėžiantis, kad Jis neturi nei partnerių, nei palikuonių.
113. Al-Falaq (Aušros brėkšma) – Malda prašant apsaugos nuo nakties blogio, kerų ir piktavalių.
114. An-Nās (Žmonės) – Malda prašant apsaugos nuo blogio, kurį sukelia žmonių ar nematomų būtybių sąmokslai.