C. S. Lewiso citata „Troškulys įrodo, kad vanduo egzistuoja“ yra paveiki metafora, naudojama jo krikščionių apologetikoje, siekiant pagrįsti Dievo egzistavimą per žmogaus prigimtinius troškimus. Ši mintis, išsakoma įvairiuose jo darbuose, ypač knygoje Tiesiog krikščionybė (Mere Christianity) ir esė Šlovės svoris (The Weight of Glory), atspindi Lewiso argumentą, kad žmogaus ilgesys transcendentiniam – džiaugsmui, grožiui, amžinybei – liudija apie Dievo realumą. Straipsnyje aptariama šios metaforos kilmė, reikšmė, teologinis kontekstas ir jos poveikis.
Clive Staples Lewis (1898–1963), žymus krikščionių apologetas, Oksfordo ir Kembridžo profesorius, savo raštuose dažnai naudojo metaforas, kad sudėtingas teologines idėjas padarytų prieinamas plačiajai auditorijai. Citata „Troškulys įrodo, kad vanduo egzistuoja“ nėra tiksliai užfiksuota šia forma, tačiau ji yra parafrazė Lewiso „troškimo argumento“ (argument from desire), išdėstyto jo knygose ir paskaitose. Pavyzdžiui, Mere Christianity jis rašo:
„Kiekvienas natūralus troškimas turi atitinkamą objektą. Jei jaučiame alkį, egzistuoja maistas. Jei jaučiame troškulį, egzistuoja vanduo. Jei jaučiame ilgesį kažko, kas peržengia šį pasaulį, turi egzistuoti kažkas, kas jį patenkina.“
Ši idėja kildinama iš Lewiso asmeninės patirties – jis aprašė jaunystėje jaučiamą „džiaugsmo ilgesį“ (sehnsucht), kuris, jo manymu, nukreipė jį į krikščioniškąjį tikėjimą. Lewisas taip pat rėmėsi ankstesniais mąstytojais, tokiais kaip šv. Augustinas, kurio frazė „Mūsų širdys nerimsta, kol neatranda ramybės Tavyje“ (Confessions) atliepia panašią mintį.
Lewiso troškulio metafora yra dalis jo platesnio „troškimo argumento“, kuris teigia, kad žmogaus prigimtiniai troškimai liudija apie jų išsipildymo realumą. Pagrindinės metaforos reikšmės:
- Prigimtinis troškimas kaip Dievo įrodymas: Lewisas teigia, kad žmogaus ilgesys amžinybei, grožiui ar tobulumui nėra atsitiktinis, bet rodo, kad egzistuoja kažkas, kas gali šį troškimą patenkinti – Dievas. Kaip troškulys rodo vandens egzistavimą, taip dvasinis ilgesys rodo Dievo realumą. Citata iš Mere Christianity: „Jei randu savyje troškimą, kurio joks šio pasaulio dalykas negali patenkinti, logiškiausia išvada yra ta, kad esu sukurtas kitam pasauliui.“
- Žmogaus prigimties atspindys: Metafora pabrėžia, kad žmogus nėra vien biologinė būtybė, bet turi dvasinį matmenį, nukreipiantį jį į transcendentinį. Troškulys simbolizuoja žmogaus širdies nerimą, ieškantį galutinės prasmės.
- Krikščioniškojo tikėjimo pagrindimas: Lewisas naudoja šią metaforą, kad parodytų, jog krikščionybė siūlo atsakymą į žmogaus giliausius troškimus. Dievas, kaip „gyvojo vandens“ šaltinis (plg. Jn 4:14), yra tas, kuris vienintelis gali numalšinti dvasinį troškulį.
- Universalumas: Troškimo argumentas yra universalus, nes ilgesys kažko didesnio už šį pasaulį yra bendras visų kultūrų ir epochų žmonėms. Lewisas teigia, kad šis ilgesys yra įrodymas, jog žmogus sukurtas Dievo ir Jo amžinybei.
Lewiso troškulio metafora remiasi krikščioniškąja antropologija, teigiančia, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą (imago Dei) ir turi prigimtinį polinkį ieškoti savo Kūrėjo. Ši idėja siejasi su šv. Augustino mintimis apie žmogaus širdies nerimą ir šv. Tomo Akviniečio teologija, kuri pabrėžia, kad visi žmogaus troškimai galiausiai nukreipti į Dievą kaip aukščiausią gėrį (summum bonum).
Metafora taip pat atliepia biblinį „vandens“ įvaizdį. Jėzus Evangelijoje pagal Joną sako: „Kas gers vandenį, kurį Aš jam duosiu, tas niekada netrokš“ (Jn 4:14). Lewisas šį įvaizdį naudoja, kad parodytų, jog tik Dievas gali patenkinti žmogaus giliausius troškimus, o visi žemiški malonumai yra tik Jo šlovės atspindžiai.
Šv. Augustinas
Lewiso argumentas aiškiai remiasi šv. Augustino (Confessions, 397–400 m.) mintimis. Augustinas aprašo savo jaunystės ieškojimus, kurie buvo pilni tuščių troškimų, kol jis atrado Dievą. Jo garsioji citata puikiai atspindi Lewiso metaforą:
„Sukūrei mus sau, Viešpatie, ir mūsų širdys nerimsta, kol neatranda ramybės Tavyje.“
Viduramžių mist28 m. Scholastika
Šv. Tomas Akvinietis (Summa Theologiae) teigė, kad žmogaus troškimai yra nukreipti į galutinį gėrį, kuris yra Dievas. Jo mintys apie laimę kaip Dievo kontempliaciją paveikė Lewiso idėjas apie troškimą kaip Dievo buvimo įrodymą.
Citata: „Žmogus negali būti visiškai laimingas, kol jo troškimai neatitinka aukščiausio gėrio – Dievo.“
Šiuolaikiniai apologetai
Lewiso troškimo argumentas paveikė šiuolaikinius krikščionių apologetus, tokius kaip Peteris Kreeftas ir Alisteris McGrathas. Kreeftas savo knygoje Christianity for Modern Pagans plėtoja Lewiso idėją, teigdamas, kad troškimas yra „Dievo pirštų atspaudas žmogaus sieloje“.
Lewiso troškulio metafora atsispindi jo grožinėje literatūroje, ypač Narnijos kronikose ir Kosminėje trilogijoje. Pavyzdžiui, The Silver Chair veikėja Jill jaučia troškulį, kuris simbolizuoja jos dvasinį ilgesį, o Aslanas, kaip Kristaus figūra, siūlo jai „gyvąjį vandenį“. Ši metafora taip pat paveikė populiariąją kultūrą, kur troškimo ir prasmės ieškojimo temos yra dažnos.
Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame dominuoja materializmas ir sekuliarizmas, Lewiso troškulio metafora išlieka aktuali. Ji kviečia žmones permąstyti savo giliausius troškimus ir ieškoti prasmės, kuri peržengia žemiškus malonumus. Psichologijoje šią idėją galima sieti su Viktoro Franklio (Man’s Search for Meaning) teiginiu, kad žmogaus gyvenimo varomoji jėga yra prasmės ieškojimas.
Krikščionių bendruomenėse Lewiso argumentas naudojamas evangelizacijoje, pabrėžiant, kad tikėjimas siūlo atsakymą į universalų žmogaus ilgesį. Popiežius Jonas Paulius II savo enciklikoje Fides et Ratio (1998) atliepia šią mintį, teigdamas, kad „žmogaus širdis trokšta tiesos, kurią gali atskleisti tik Dievas“.
Lewiso troškimo argumentas sulaukė ir kritikos:
- Subjektyvumas: Kritikai, tokie kaip ateistas Richardas Dawkinsas, teigia, kad troškimas yra subjektyvus ir gali būti evoliucijos produktas, o ne Dievo įrodymas.
- Neišsipildę troškimai: Kai kurie filosofai, pavyzdžiui, Bertrand’as Russell’as, teigia, kad ne visi troškimai turi atitinkamą objektą (pvz., troškimas skraidyti kaip paukštis).
- Kultūrinis kontekstas: Argumentas gali būti mažiau įtikinamas kultūrose, kuriose transcendentiniai troškimai nėra taip akcentuojami, pavyzdžiui, budistinėje filosofijoje, kuri siekia troškimų atsisakymo.
Nepaisant kritikos, Lewiso metafora išlieka patraukli dėl savo paprastumo ir universalumo, kviesdama žmones reflektuoti savo vidinius troškimus.