Racionalistinė biblinė kritika, išsivysčiusi XVIII–XIX a., žymėjo revoliucinį posūkį Biblijos tyrinėjime, kai mokslininkai, tokie kaip Julius Wellhausen, pradėjo analizuoti Šventąjį Raštą kaip istorinį dokumentą, o ne kaip dieviškai įkvėptą tekstą. Ši kritika, paveikta Apšvietos racionalizmo ir istorinio metodo, kvestionavo tradicinius įsitikinimus apie Biblijos autorystę, tekstų autentiškumą ir jų sudarymo procesą. Vietoj to, kad priimtų Bibliją kaip vientisą Dievo žodį, mokslininkai taikė literatūrinę, istorinę ir filologinę analizę, siekdami atskleisti tekstų kilmę, redagavimo istoriją ir kultūrinį kontekstą.
XVIII a. Apšvietos epochoje racionalizmas ir skepticizmas paskatino peržiūrėti religinius tekstus, įskaitant Bibliją. Filosofai, tokie kaip Baruchas Spinoza ir Thomas Hobbesas, XVII a. jau kėlė klausimus apie Biblijos autorystę, teigdami, kad ji yra žmogaus kūrinys, paveiktas istorinių aplinkybių. Spinoza savo Teologiniame-politiniame traktate (1670) siūlė analizuoti Bibliją kaip bet kurį kitą tekstą, atmetant antgamtinius aiškinimus.
XVIII a. mokslininkai, tokie kaip Jeanas Astrucas ir Johannas Gottfriedas Eichhornas, pradėjo taikyti sistemingesnius metodus. Astrucas 1753 m. publikavo darbą, kuriame identifikavo skirtingus šaltinius Penkiaknygėje (Toros pirmosiose penkiose knygose), remdamasis Dievo vardų (Jahvė ir Elohimas) naudojimu. Eichhornas, laikomas „aukštosios kritikos“ (vok. Höhere Kritik) tėvu, XVIII a. pabaigoje plėtojo šaltinių kritiką, teigdamas, kad Biblijos tekstai yra sudėtiniai, sudaryti iš įvairių tradicijų.
XIX a. racionalistinė biblinė kritika tapo akademine disciplina, ypač Vokietijoje, kur universitetai, tokie kaip Tiubingeno ir Heidelbergo, tapo tyrimų centrais. Šis laikotarpis, paveiktas Georgo Wilhelmo Friedricho Hėgelio istorinės dialektikos ir naujų archeologinių atradimų Artimuosiuose Rytuose, skatino mokslinį Biblijos tyrinėjimą. Mokslininkai, tokie kaip Wilhelmas Martinas Leberechtas de Wette ir Julius Wellhausen, sistematizavo metodus, kurie kvestionavo tradicinę Mozės autorystę Penkiaknygėje ir kitų Biblijos knygų sudarymo datas.
Racionalistinė kritika skyrėsi nuo ankstesnės „žemosios kritikos“ (Textkritik), kuri koncentravosi į tekstų rankraščių tikslumą, tuo, kad ji nagrinėjo tekstų literatūrinę struktūrą, istorinį kontekstą ir ideologinius tikslus. Ši „aukštoji kritika“ siekė rekonstruoti Biblijos sudarymo istoriją, atskleisdama jos raidos etapus.
Racionalistinė biblinė kritika naudojo kelis pagrindinius metodus, kurie tapo šiuolaikinio Biblijos tyrinėjimo pagrindu:
- Šaltinių kritika (Source Criticism): Analizavo tekstus, siekdama identifikuoti skirtingus šaltinius ar tradicijas, iš kurių jie buvo sudaryti. Pavyzdžiui, Penkiaknygė buvo laikoma sudėtine iš kelių šaltinių (J, E, D, P), o ne vieno autoriaus kūriniu.
- Formų kritika (Form Criticism): Tyrinėjo mažesnius tekstų vienetus (pvz., himnus, pranašystes, įstatymus), siekdama nustatyti jų pirminę žodinę formą ir socialinį kontekstą.
- Redakcinė kritika (Redaction Criticism): Nagrinėjo, kaip redaktoriai ar sudarytojai formavo tekstus, sujungdami skirtingas tradicijas į vientisą pasakojimą.
- Istorinė kritika (Historical Criticism): Vertino tekstų istorinį patikimumą, lygindama juos su archeologiniais duomenimis ir kitais senovės Artimųjų Rytų šaltiniais.
Šie metodai leido mokslininkams kvestionuoti tradicinius įsitikinimus, tokius kaip Mozės autorystė ar Evangelijų sudarymo datos, ir sieti Biblijos tekstus su Izraelio, Judėjos ar ankstyvosios krikščionybės istorija.
Julius Wellhausen ir dokumentinė hipotezė
Wellhauseno biografija
Julius Wellhausen (1844–1918) buvo vokiečių teologas ir biblistas, laikomas vienu įtakingiausių racionalistinės biblinės kritikos atstovų. Gimęs Hamelne, Vokietijoje, jis studijavo teologiją Getingeno universitete, kur buvo paveiktas savo mokytojo Heinricho Ewaldo. 1878 m. Wellhausen publikavo savo svarbiausią darbą Izraelio istorija (Geschichte Israels, vėliau pervadintą Prolegomena zur Geschichte Israels), kuriame išdėstė dokumentinę hipotezę, sistematizavusią Penkiaknygės sudarymo teoriją.
Dėl savo radikalių pažiūrų Wellhausen 1882 m. atsisakė teologijos profesūros Greifsvaldo universitete, teigdamas, kad jo darbai kelia konfliktą su Bažnyčios mokymu, ir perėjo prie semitų kalbų ir Artimųjų Rytų studijų. Vėliau jis dėstė Halėje, Marburge ir Getingene, kur tęsė Senojo Testamento ir islamo tyrimus. Wellhausen mirė 1918 m., palikdamas gilų pėdsaką Biblijos moksluose.
Dokumentinė hipotezė
Wellhauseno dokumentinė hipotezė teigė, kad Penkiaknygė (Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių ir Pakartoto Įstatymo knygos) nėra vieno autoriaus (tradiciniai priskiriama Mozei) kūrinys, o sudėtinė iš keturių pagrindinių šaltinių, sujungtų per šimtmečius:
- J (Jahvistinis šaltinis): Apie X a. pr. Kr., kilęs iš Judėjos karalystės, naudoja Dievo vardą „Jahvė“, pabrėžia naratyvą ir antropomorfinį Dievo vaizdavimą.
- E (Elohistinis šaltinis): Apie IX a. pr. Kr., kilęs iš Izraelio karalystės, naudoja Dievo vardą „Elohimas“, akcentuoja pranašystes ir moralinius įsakymus.
- D (Deuteronomistinis šaltinis): Apie VII a. pr. Kr., siejamas su Pakartoto Įstatymo knyga, atspindi karaliaus Jozijo reformas (apie 622 m. pr. Kr.).
- P (Kunigiškasis šaltinis): Apie VI–V a. pr. Kr., parašytas po Babilonijos tremties, pabrėžia ritualus, įstatymus ir kunigų vaidmenį.
Wellhausen teigė, kad šie šaltiniai buvo sujungti apie V a. pr. Kr., galimai Ezros laikais, formuojant dabartinę Penkiaknygę. Jo hipotezė rėmėsi literatūrine analize (pvz., skirtingais stiliais, žodynu) ir istoriniu kontekstu, rodančiu Izraelio religijos raidą nuo politeistinių šaknų iki monoteizmo. Prolegomena jis rašė:
„Penkiaknygė nėra Mozės kūrinys, o ilgo istorinio proceso rezultatas, atspindintis Izraelio religijos evoliuciją.“ (Prolegomena zur Geschichte Israels, skyrius 1)
Wellhauseno darbai sukėlė audrą tarp konservatyvių teologų, bet tapo racionalistinės biblinės kritikos pagrindu, išliekančiu įtakingu iki šiol, nors vėlesni mokslininkai, tokie kaip Gerhardas von Radas, patobulino ar kvestionavo kai kurias jo išvadas.
Kiti svarbūs mokslininkai
Be Wellhauseno, XVIII–XIX a. racionalistinėje biblinėje kritikoje išsiskyrė šie mokslininkai:
- Jean Astruc (1684–1766): Prancūzų gydytojas, 1753 m. publikavęs anoniminį veikalą, kuriame identifikavo skirtingus Penkiaknygės šaltinius pagal Dievo vardus, padėdamas šaltinių kritikos pagrindą.
- Johann Gottfried Eichhorn (1752–1827): Vokiečių teologas, įvedęs „aukštosios kritikos“ terminą, analizavęs Biblijos tekstus kaip literatūrinius kūrinius, sudarytus iš skirtingų tradicijų.
- Wilhelm Martin Leberecht de Wette (1780–1849): Vokiečių biblistas, teigęs, kad Pakartoto Įstatymo knyga yra vėlyvas kūrinys, susijęs su Jozijo reformomis, ir pabrėžęs mitologinį Biblijos pobūdį.
- David Friedrich Strauss (1808–1874): Vokiečių teologas, kurio Jėzaus gyvenimas (Das Leben Jesu, 1835) analizavo Evangelijas kaip mitologinius tekstus, kvestionuodamas Jėzaus stebuklų istoriškumą.
- Ferdinand Christian Baur (1792–1860): Tiubingeno mokyklos įkūrėjas, taikęs istorinę kritiką Naujajam Testamentui, teigdamas, kad Evangelijos atspindi vėlyvas krikščionių bendruomenių teologijas, o ne istorinius įvykius.
Šie mokslininkai, dažnai dirbdami prieštaringomis sąlygomis, padėjo pagrindą šiuolaikiniam Biblijos tyrinėjimui, atskleisdami jos sudėtingą sudarymo istoriją.
Istorijos
Wellhauseno įtaka akademinei bendruomenei
Wellhauseno Prolegomena zur Geschichte Israels publikacija 1878 m. sukėlė revoliuciją Biblijos studijose, tapdama standartiniu tekstu Vokietijos universitetuose. Jo dokumentinė hipotezė buvo priimta kaip pagrindas Senojo Testamento tyrimams, įkvėpdama naujos kartos mokslininkus, tokius kaip Hermannas Gunkelis, plėtoti formų kritiką. Vienas Getingeno universiteto studentas XIX a. pabaigoje rašė:
„Wellhauseno paskaitos buvo tarsi langas į Biblijos praeitį, atskleidžiantis ne Dievo žodį, o žmogaus istoriją.“ (perpasakota pagal XIX a. akademinius įrašus)
Ši istorija rodo Wellhauseno darbų intelektualinį poveikį ir racionalistinės kritikos akademinį triumfą.
Wellhauseno konfliktai su Bažnyčia
Wellhauseno idėjos sukėlė pasipiktinimą tarp konservatyvių teologų ir Bažnyčios lyderių, kurie laikė jo dokumentinę hipotezę erezija. 1882 m., spaudžiamas Greifsvaldo universiteto, jis atsistatydino iš teologijos profesoriaus pareigų, teigdamas, kad nenori „mokyti to, kas prieštarauja mano sąžinei“. Bažnyčios kritikas rašė:
„Wellhausen griauna šventąjį Raštą, paversdamas jį paprastu žmogaus kūriniu.“ (perpasakota pagal XIX a. teologinius debatus)
Ši istorija atskleidžia racionalistinės kritikos keliamus iššūkius ir mokslininkų drąsą, susiduriant su instituciniu pasipriešinimu.
Citatos
- „Penkiaknygė nėra Mozės kūrinys, o ilgo istorinio proceso rezultatas, atspindintis Izraelio religijos evoliuciją.“ (Julius Wellhausen, Prolegomena zur Geschichte Israels, skyrius 1)
- „Bibliją reikia tyrinėti kaip bet kurį kitą knygą, atmetant antgamtinius prietarus.“ (Baruch Spinoza, Teologinis-politinis traktatas, 1670)
- „Evangelijos yra ne istorija, o mitologija, sukurta krikščionių bendruomenių.“ (David Friedrich Strauss, Jėzaus gyvenimas, 1835)
- „Biblijos tekstai yra sudėtiniai, atspindintys skirtingas tradicijas ir epochas.“ (Johann Gottfried Eichhorn, Einleitung ins Alte Testament, 1780)
- „Pakartoto Įstatymo knyga yra ne Mozės, o vėlyvos reformos produktas.“ (Wilhelm Martin Leberecht de Wette, Dissertatio Critica, 1805)
Racionalistinė biblinė kritika XVIII–XIX a., vadovaujama mokslininkų, tokių kaip Julius Wellhausen, pakeitė Biblijos supratimą, perkeldama ją iš šventojo teksto į istorinį dokumentą, rodantį žmogaus kūrybą ir kultūrinę raidą. Wellhauseno dokumentinė hipotezė ir kiti metodai, tokie kaip šaltinių ir formų kritika, atskleidė Biblijos tekstų sudėtingumą, kvestionuodami tradicinę autorystę ir autentiškumą. Istorijos apie Wellhauseno akademinį triumfą ir konfliktus su Bažnyčia iliustruoja šio judėjimo įtaką ir iššūkius. Racionalistinės kritikos palikimas išlieka šiuolaikiniame Biblijos tyrinėjime, skatindamas mokslinį požiūrį į religinius tekstus ir išlaisvindamas juos nuo dogmatinio aiškinimo.