Samas Harisas (Sam Harris, teisingai lietuviškai rašoma „Samas Harisas“ pagal lietuvių kalbos rašybos taisykles) – amerikiečių filosofas, neuromokslininkas, rašytojas ir vienas iš „naujųjų ateistų“ judėjimo lyderių, kartu su Ričardu Daukinsu, Christopheriu Hitchensu ir Danieliu Dennettu. Jo knyga Tikėjimo pabaiga (The End of Faith, 2004) tapo bestseleriu, kuriame jis kritikuoja religiją kaip iracionalią ir pavojingą jėgą, skatinančią smurtą ir trukdančią moraliniam progresui. Harisas taip pat žinomas dėl savo darbų apie moralę, sąmonę ir meditaciją, pabrėždamas racionalumą ir mokslą kaip alternatyvą religinėms dogmoms.
Samas Harisas gimė 1967 m. balandžio 9 d. Los Andžele, Kalifornijoje, JAV. Jo motina, Susan Harris, buvo televizijos prodiuserė, žinoma dėl serialo The Golden Girls, o tėvas, Berkeley Harris, buvo aktorius. Harisas augo sekuliarioje aplinkoje, tačiau vaikystėje susidūrė su įvairiomis religinėmis idėjomis, kurios paskatino jo skepticizmą. Būdamas paauglys, jis domėjosi filosofija ir mokslu, o vėliau prisiminė:
„Jau anksti supratau, kad religinės dogmos neatlaiko racionalaus tyrimo.“ (perpasakota pagal Waking Up, 2014)
Harisas studijavo filosofiją Stanfordo universitete, kur 1986 m. pradėjo bakalauro studijas, tačiau po dvejų metų metė mokslus, kad keliautų po Indiją ir Nepalą, kur studijavo meditaciją ir budizmo praktikas. Ši patirtis paveikė jo vėlesnius darbus apie sąmonę ir dvasingumą be religijos. 1997 m. jis grįžo į Stanfordą ir baigė filosofijos bakalauro studijas.
2009 m. Harisas Kalifornijos universitete Los Andžele (UCLA) apsigynė neuromokslų daktaro disertaciją, tyrinėdamas tikėjimo ir netikėjimo neurologinius pagrindus, naudodamas funkcinius magnetinio rezonanso tomografijos (fMRI) tyrimus. Jo mokslinis darbas sustiprino jo argumentus, kad religiniai įsitikinimai yra ne tik iracionalūs, bet ir susiję su tam tikrais smegenų procesais.
2004 m. Harisas išleido Tikėjimo pabaigą, parašytą iš dalies kaip atsaką į 2001 m. rugsėjo 11 d. teroro išpuolius, kurie, jo manymu, parodė religinio ekstremizmo pavojų. Knyga laimėjo PEN/Martha Albrand apdovanojimą ir tapo naujųjų ateistų manifestu, kritikuojančiu visas religijas, ypač islamą, krikščionybę ir judaizmą, už jų dogmatizmą ir smurto pateisinimą.
Vėlesni Hariso darbai apima Laišką krikščionių tautai (Letter to a Christian Nation, 2006), atsaką į krikščionių kritiką, Moralės peizažas (The Moral Landscape, 2010), teigiančią, kad moralę galima pagrįsti mokslu, ir Pabudimas (Waking Up, 2014), tyrinėjančią dvasingumą ir meditaciją be religinio konteksto. Harisas taip pat yra populiarus podkasto Making Sense (anksčiau Waking Up) vedėjas, kuriame diskutuoja apie ateizmą, mokslą, politiką ir etiką.
Harisas yra aktyvus viešasis intelektualas, dalyvaujantis debatuose, paskaitose ir televizijos laidose. Jis įkūrė Project Reason – ne pelno siekiančią organizaciją, skirtą skatinti mokslinį mąstymą ir sekuliarizmą. Jo kritika islamui sukėlė prieštaringų vertinimų, nes kai kurie kaltino jį islamofobija, tačiau Harisas tvirtina, kad kritikuoja idėjas, o ne žmones.
Harisas gyvena Los Andžele su savo žmona Annaka Harris, rašytoja ir podkasto bendraautore, ir jų dukra. 2025 m. jis toliau rašo, veda podkastą ir dalyvauja diskusijose apie religiją, sąmonę ir visuomenės iššūkius, išlieka viena pagrindinių naujųjų ateistų figūrų.
Hariso požiūris į religiją
Hariso religijos kritika yra pagrįsta racionalizmu, neuromokslu ir etikos principais. Kaip naujasis ateistas, jis ne tik atmeta Dievo egzistavimą, bet ir teigia, kad religija yra pagrindinė smurto, neišmanymo ir moralinio stagnacijos priežastis. Jo pagrindiniai teiginiai, ypač išdėstyti Tikėjimo pabaigoje ir Laiške krikščionių tautai, yra šie:
1. Religija kaip iracionalumo šaltinis
Harisas teigia, kad religiniai įsitikinimai remiasi tikėjimu be įrodymų, kas prieštarauja moksliniam racionalumui. Jis atmeta Dievo egzistavimo hipotezę kaip nepagrįstą, teigdamas, kad nėra empirinių įrodymų, patvirtinančių antgamtinių būtybių egzistavimą. Tikėjimo pabaigoje jis rašė:
„Tikėjimas be įrodymų yra ne dorybė, o pavojinga klaida.“ (Tikėjimo pabaiga, skyrius 1)
Jis kritikuoja religijas už jų šventuosius raštus, kuriuose, anot jo, gausu prieštaringų, pasenusių ir moraliai abejotinų nurodymų.
2. Religija ir smurtas
Harisas ypač pabrėžia religijos, ypač islamo ir krikščionybės, ryšį su smurtu. Jis teigia, kad religinės dogmos, tokios kaip džihadas ar Biblijos įsakymai apie bausmes, skatina ekstremizmą ir pateisina smurtą. Po rugsėjo 11 d. išpuolių jis rašė:
„Religija yra ne tik idėjų rinkinys; ji yra idėjų, kurios gali nužudyti, šaltinis.“ (Tikėjimo pabaiga, skyrius 2)
Jis taip pat kritikuoja nuosaikųjį religingumą, teigdamas, kad jis suteikia priedangą ekstremistams, nes skatina pagarbą tikėjimui kaip savaime vertingam dalykui.
3. Religija kaip moralinio progreso kliūtis
Harisas tvirtina, kad religija trukdo moraliniam progresui, nes jos moralinės normos yra sustingusios senovės tekstuose, neatitinkančiuose šiuolaikinių etikos standartų. Jis kritikuoja krikščionybės doktrinas, tokias kaip prigimtinė nuodėmė ar pragaras, kaip psichologiškai žalingas, ir islamo požiūrį į moterų teises kaip regresyvų. Laiške krikščionių tautai jis rašė:
„Religinės moralės problema yra ta, kad ji remiasi knygomis, kurios buvo parašytos akmens amžiaus moralistų.“ (Laiškas krikščionių tautai, skyrius 3)
Jis siūlo mokslą ir racionalų diskursą kaip moralės pagrindą, kaip išdėstyta Moralės peizaže, teigdamas, kad žmogaus gerovė gali būti objektyviai matuojama ir tobulinama.
4. Dvasingumas be religijos
Skirtingai nuo kai kurių naujųjų ateistų, Harisas pripažįsta dvasingumo ir sąmonės tyrinėjimo svarbą, tačiau atmeta jų susiejimą su religija. Pabudime jis tyrinėja meditaciją ir sąmoningumą, remdamasis budizmo praktikomis, bet be antgamtinių elementų. Jis rašė:
„Galime patirti dvasingumą ir prasmę be tikėjimo dievais ar dogmomis.“ (Pabudimas, skyrius 1)
Šis požiūris išskiria Harisą kaip ateistą, kuris ieško pusiausvyros tarp racionalizmo ir žmogaus psichologinių poreikių.
Istorijos apie Samą Harisą
Tikėjimo pabaigos poveikis
Po Tikėjimo pabaigos išleidimo 2004 m. Harisas gavo daugybę laiškų iš skaitytojų, kurie teigė, kad knyga padėjo jiems atsisakyti religinių įsitikinimų ir priimti racionalų požiūrį į gyvenimą. Vienas buvęs mormonas rašė:
„Jūsų knyga man davė drąsos palikti tikėjimą, kuris mane varžė, ir atrasti tiesą per mokslą.“ (perpasakota pagal Hariso interviu, 2005)
Ši istorija rodo Hariso įtaką skatinant sekuliarizmą ir padedant žmonėms įveikti religinį indoktrinavimą.
Islamo kritikos ginčai
Hariso kritika islamui, ypač jo teiginys, kad islamas yra „ypač suderinamas su smurtu“ (Tikėjimo pabaiga), sukėlė prieštaringus vertinimus. 2014 m. per televizijos laidą su Benu Afflecku Harisas buvo apkaltintas islamofobija, kai gynė savo poziciją, kad islamo doktrinos skatina ekstremizmą. Affleckas atsakė, kad Hariso požiūris yra „rasistinis“. Harisas vėliau paaiškino:
„Aš kritikuoju idėjas, o ne žmones; islamo doktrina nėra tapati musulmonų tapatybei.“ (Making Sense podkastas, 2014)
Ši istorija atskleidžia Hariso prieštaringumą ir iššūkius, su kuriais jis susiduria, gindamas savo poziciją.
Citatos
- „Tikėjimas be įrodymų yra ne dorybė, o pavojinga klaida.“ (Tikėjimo pabaiga, skyrius 1)
- „Religija yra ne tik idėjų rinkinys; ji yra idėjų, kurios gali nužudyti, šaltinis.“ (Tikėjimo pabaiga, skyrius 2)
- „Religinės moralės problema yra ta, kad ji remiasi knygomis, kurios buvo parašytos akmens amžiaus moralistų.“ (Laiškas krikščionių tautai, skyrius 3)
- „Galime patirti dvasingumą ir prasmę be tikėjimo dievais ar dogmomis.“ (Pabudimas, skyrius 1)
- „Mokslas ir racionalumas siūlo ne tik tiesą, bet ir kelią į geresnę visuomenę.“ (Moralės peizažas, skyrius 5)
Samo Hariso darbai, ypač Tikėjimo pabaiga ir Moralės peizažas, padėjo formuoti naująjį ateizmą, pabrėždami religijos iracionalumą ir jos ryšį su smurtu. Jo neuromoksliniai tyrimai ir meditacijos praktika suteikė unikalią perspektyvą, sujungiančią mokslą, filosofiją ir dvasingumą be religijos. Istorijos apie jo knygų poveikį ir ginčus dėl islamo kritikos atskleidžia jo įtaką ir prieštaringumą. Hariso palikimas išlieka aktualus, skatindamas racionalų diskursą, sekuliarizmą ir moralės pagrindimą mokslu, iššūkį mesdamas religinėms dogmoms.