Isterija – tarsi nekontroliuojama audra sieloje, kai emocijos užvaldo žmogų, išsiliedamos pernelyg intensyviomis, dažnai chaotiškomis reakcijomis. Ši būsena, apibūdinama kaip emocijų protrūkis ar nekontroliuojamas elgesys, gali būti tiek psichologinė, tiek dvasinė patirtis.
Žodis „isterija“ kilęs iš graikų kalbos hystera, reiškiančio „gimda“. Senovės Graikijoje buvo tikima, kad isterija yra moterų būsena, sukelta gimdos „klajojimo“ kūne, dėl ko kyla emociniai protrūkiai. Ši idėja, kilusi iš Hipokrato raštų, buvo populiari iki XIX a., kai prancūzų neurologas Jeanas-Martinas Charcot ir vėliau Sigmundas Freudas isteriją pradėjo tyrinėti kaip psichologinį reiškinį, nesusijusį vien su moterimis. Freudas isteriją siejo su emocijų slopinimu, kurie išsilieja per nekontroliuojamus simptomus, tokius kaip verksmas, šauksmai ar net traukuliai.
Lietuvių kalboje „isterija“ apibūdina intensyvius, dažnai perdėtus emocinius protrūkius, lydimus chaotiško elgesio. Skirtingai nei aistra, kuri gali būti kryptinga, isterija yra nevaldoma ir dažnai trukdo racionaliam mąstymui. Religijose isterija gali būti suvokiama kaip ekstremali dvasinė būsena – kartais šventa, kartais pavojinga, priklausomai nuo konteksto. Ji dažnai siejama su ekstazės ar apsėdimo patirtimis, tačiau kelia klausimų apie kontrolę ir autentiškumą.
Religijose isterija dažnai pasirodo kaip ribinė būsena, kai žmogus, apimtas stiprių emocijų, išreiškia dvasinį pakylėjimą, apsėdimą ar net konfliktą su šventumu. Religiniai tekstai ir tradicijos isteriją vertina dvejopai: vieniems tai dieviškosios jėgos apraiška, kitiems – nekontroliuojamas chaosas, reikalaujantis disciplinos. Pažvelkime, kaip isterija atsispindi įvairiose tradicijose.
Krikščionybė
Krikščionybėje isteriją primenančios būsenos gali būti siejamos su Šventosios Dvasios veikimu arba, priešingai, su demonišku apsėdimu. Apaštalų darbuose aprašomas Sekminių įvykis, kai apaštalai, apimti Dvasios, kalbėjo kitomis kalbomis, o kai kurie stebėtojai tai palaikė chaosu:
„Kiti tyčiojosi ir sakė: ‘Jie prisigėrė vyno.’“ (Apaštalų darbai 2:13)
Viduramžiais isterijos apraiškos buvo pastebėtos religiniuose judėjimuose, pavyzdžiui, šokančiųjų manijos metu, kai žmonės masiškai šoko, tarsi apimti ekstazės. Kai kurie teologai tai laikė šventu įkvėpimu, kiti – velnio darbu. Šv. Jonas nuo Kryžiaus įspėjo apie pernelyg emocingas dvasines patirtis:
„Tikrasis Dievo artumas yra ramus, o ne triukšmingas.“ (Sielos tamsioji naktis, 2.24)
Šiuolaikiniuose charizmatiniuose krikščionių judėjimuose, tokiuose kaip pentekostalizmas, isteriją primenančios būsenos – šauksmai, šokiai ar „kritimas Dvasioje“ – laikomos Dievo veikimo ženklais, tačiau reikalauja bendruomenės vadovavimo, kad išvengtų chaoso.
Islamas
Islame isteriją primenančios būsenos gali būti siejamos su jinn (dvasių) poveikiu arba pernelyg emocingu atsaku į religinius ritualus. Koranas ragina tikinčiuosius išlaikyti pusiausvyrą:
„Meldkitės Alachui su pagarba ir ramybe, nešaukdami kaip turguje.“ (Koranas, 7:55)
Sufijų tradicijoje kai kurie ritualai, tokie kaip besisukančių dervišų šokis, gali atrodyti isterijos apraiška, tačiau jie yra griežtai kontroliuojami ir nukreipti į dvasinį tikslą. Rumi pabrėžė:
„Emocijos yra kaip vėjas – jos gali nešti tave, bet tik su sparnais jos tampa šventos.“ (Masnavi, 4 knyga)
Budizmas
Budizme isterija laikoma proto disbalansu, kylančiu iš kleshas (neigiamų emocijų, tokių kaip prisirišimas ar pyktis). Buda mokė, kad ramybė pasiekiama per sąmoningumą:
„Protas, kuris blaškosi, yra kaip audra – nuramink jį, ir dangus išsigiedrins.“ (Dhammapada, 35)
Budistų meditacija, tokia kaip samatha, padeda suvaldyti emocijų protrūkius, paversdama chaotišką energiją į vidinę ramybę. Isteriją primenančios būsenos budizme retos, nes pabrėžiama disciplina ir pusiausvyra.
Kitos religijos
- Hinduizmas: Isterija gali pasireikšti per bhakti ritualus, kai tikintieji, apimti ekstazės, šoka ar šaukia Krišnos vardą. Bhagavadgytoje Krišna ragina išlaikyti pusiausvyrą: „Tas, kuris valdo savo protą, randa ramybę net audroje.“ (Bhagavadgyta, 6:16)
- Šamanizmas: Šamanistinėse tradicijose isteriją primenančios būsenos, tokios kaip transas ar šauksmai, laikomos dvasių apsėdimu ar bendravimu su anapusiniu pasauliu. XIX a. etnografas Mircea Eliade rašė: „Šamano šauksmai yra tiltas tarp pasaulių, bet be kontrolės jie tampa chaosu.“ (Šamanizmas)
- Senovės Graikų religija: Dioniso kulto bakchantės, apimtos ekstazės, šokdavo ir šaukdavo, kartais sukeldamos smurtą. Euripidas rašė: „Jų širdys degė Dioniso vardu, bet jų šauksmai buvo ir dieviški, ir pragaištingi.“ (Bakchantės, 305–310)
Šv. Pranciškaus ekstazė
XIII a. Šv. Pranciškus Asyžietis, apimtas dvasinio įkarščio, dažnai elgdavosi taip, kad aplinkiniai laikė jį „perdėtu“. Kartą jis viešai šoko ir dainavo, šlovindamas Dievą, o žmonės manė, kad jis išprotėjo. Jo biografijoje rašoma:
„Jo širdis liepsnojo taip stipriai, kad kūnas negalėjo to sulaikyti.“ (Fioretti di San Francesco)
Pranciškaus „isterija“ buvo nukreipta į meilę Dievui ir kūriniams, parodydama, kad emocijų protrūkiai gali tapti šventumo išraiška, jei jie valdomi tikėjimo.
Salemo raganų teismai
XVII a. Salemo raganų teismuose (1692 m.) jaunų merginų isteriniai priepuoliai – šauksmai, traukuliai ir kaltinimai raganavimu – sukėlė masinę paniką, dėl kurios buvo įvykdyta dešimtys nekaltų žmonių. Istorikas Cottonas Matheris rašė:
„Jų šauksmai buvo tarsi audra, kuri užtemdė protą ir teisingumą.“ (Salemo kronikos)
Ši istorija rodo, kaip nekontroliuojama isterija, ypač religiniame kontekste, gali virsti destrukcija, pabrėždama kontrolės ir išminties svarbą.
Isterija traukia ir gąsdina, nes ji atskleidžia žmogaus emocijų galią – tiek kūrybinę, tiek griaunančią. Religiniai tekstai moko, kad emocijų protrūkiai gali būti šventi, jei jie nukreipti į Dievą, arba pavojingi, jei tampa chaosu. Istorijos apie Pranciškų ir Salemo teismus atskleidžia isterijos dvilypumą: ji gali būti dieviško įkvėpimo išraiška arba pražūtinga jėga. Isterija yra tarsi ugnis – ji gali šildyti arba sudeginti, priklausomai nuo to, kaip ją valdai.