Melancholija – tarsi tyli, nostalgiška daina, skambanti sielos gelmėse, kai liūdesys susipina su grožiu, o ilgesys tampa neatsiejama gyvenimo dalimi. Ši būsena, dažnai siejama su giliu mąstymu ir jautrumu, lydi žmogų tiek kasdienybėje, tiek dvasiniuose ieškojimuose.
Žodis „melancholija“ kilęs iš graikų kalbos melankholia, sudaryto iš melas („juodas“) ir kholē („tulžis“). Senovės Graikijoje, remiantis Hipokrato humoraline teorija, melancholija buvo siejama su juodosios tulžies pertekliumi organizme, kuris, kaip tikėta, sukeldavo liūdesį, uždarumą ir mąslumą. Ši būsena buvo laikoma viena iš keturių temperamentų – greta sangviniko, choleriko ir flegmatiko – ir dažnai siejama su kūrybingais, introspektyviais žmonėmis.
Viduramžiais ir Renesanso laikais melancholija įgavo romantiškesnį atspalvį, tapdama genijų, poetų ir filosofų būsena. Pavyzdžiui, Aristotelis klausė: „Kodėl visi iškilūs žmonės yra melancholikai?“ (Problemata, 30.1). Krikščioniškame kontekste melancholija kartais buvo siejama su dvasine krize, artima akedijai ar dvasinei sausrai, tačiau dažnai laikyta ir Dievo dovana, skatinančia gilesnį savęs bei pasaulio suvokimą.
Lietuvių kalboje „melancholija“ apibūdina gilų, dažnai saldžiai skausmingą liūdesį, lydimą ilgesio ar nostalgijos. Skirtingai nei neviltis, melancholija nėra visiškas vilties praradimas; ji dažnai turi kūrybinį ar refleksyvų atspalvį. Religijose melancholija gali būti tiek dvasinio ieškojimo dalis, tiek išbandymas, reikalaujantis tikėjimo.
Žmogus, pasižymintis melancholijos būsena ar temperamentu, vadinamas melancholiku (vyras) arba melancholike (moteris). Lietuvių kalboje šie terminai vartojami retai, dažniau apibūdinant literatūrinius personažus ar psichologinius tipus. Melancholikas (ar melancholikė) dažnai vaizduojamas kaip jautrus, mąslus, kūrybingas, bet linkęs į liūdesį ar vienatvę.
Melancholija religijose suvokiama kaip dvasinė būsena, balansuojanti tarp liūdesio ir šventumo. Ji gali būti išbandymas, kai žmogus jaučia Dievo tylą, arba dovana, skatinanti gilesnį tikėjimo ir savęs pažinimą. Pažvelkime, kaip melancholija atsispindi įvairiose tradicijose.
Krikščionybė
Krikščionybėje melancholija dažnai siejama su dvasine refleksija ar ilgesiu Dievo. Psalmių knygoje randame melancholiškų atgarsių:
„Mano siela ilgisi Tavęs naktį, mano dvasia Tavęs ieško.“ (Psalmė 63:1)
Šv. Augustinas savo Išpažinimuose aprašo melancholiją kaip ilgesį, kuris galiausiai nuvedė jį prie Dievo:
„Mano širdis buvo nerami, kol rado ramybę Tavyje.“ (Išpažinimai, 1.1)
Viduramžių mistikai, tokie kaip Šv. Jonas nuo Kryžiaus, melancholiją laikė „sielos tamsiosios nakties“ dalimi, kai liūdesys išgrynina tikėjimą. Tačiau krikščionys įspėja, kad pernelyg ilgas pasinėrimas į melancholiją gali virsti akedija ar neviltimi, todėl būtina ieškoti vilties per maldą ir bendruomenę.
Islamas
Islame melancholija (huzn) gali būti natūrali žmogaus būsena, tačiau Koranas ragina tikinčiuosius neprarasti vilties:
„Nenusiminkite, nes Alachas yra su tais, kurie ištvermingi.“ (Koranas, 2:153)
Sufijų tradicijoje melancholija dažnai romantizuojama kaip ilgesys dieviškosios meilės. Poetas Rumi rašė:
„Liūdesys yra kaip debesis, bet už jo slypi Meilės saulė.“ (Masnavi, 2 knyga)
Sufijų poezija ir muzika, tokia kaip qawwali, padeda transformuoti melancholiją į dvasinį polėkį.
Budizmas
Budizme melancholija siejama su dukkha (kančia), kylančia iš prisirišimo prie netvarių dalykų. Tačiau ji taip pat gali būti kelias į nušvitimą, jei žmogus reflektuoja savo liūdesį. Buda mokė:
„Iš liūdesio gimsta išmintis, jei protas lieka budrus.“ (Dhammapada, 277)
Meditacija, ypač vipassana, padeda melancholiją paversti sąmoningumu, leidžiančiu priimti gyvenimo laikinumą.
Kitos religijos
- Hinduizmas: Melancholija gali būti dalis bhakti kelio, kai tikintysis ilgisi Dievo. Bhagavadgytoje Krišna sako: „Tie, kurie ilgisi manęs su meile, randa ramybę.“ (Bhagavadgyta, 12:5)
- Daoizmas: Daoizme melancholija laikoma disbalansu, tačiau Laozi mokė priimti liūdesį kaip natūralią gyvenimo dalį: „Liūdesys ir džiaugsmas eina kartu, kaip diena ir naktis.“ (Daodejing, 42 skyrius)
- Senovės Graikų religija: Graikai melancholiją siejo su Saturno įtaka, laikydami ją poetų ir filosofų būsena. Aristotelis rašė: „Melancholija yra genijaus palydovė.“ (Problemata, 30.1)
Karaliaus Dovydo psalmės
Senajame Testamente karalius Dovydas, susidūręs su persekiojimais ir nuodėmės našta, dažnai grimzdavo į melancholiją. Jo psalmių eilutės atspindi šį liūdesį, bet kartu ir viltį:
„Mano siela verkia, bet Tavo gailestingumas mane pakelia.“ (Psalmė 30:5)
Dovydo melancholija virto poezija, kuri iki šiol guodžia tikinčiuosius, rodydama, kad liūdesys gali tapti kūrybos ir dvasinio augimo šaltiniu.
Ofelijos tragedija
Šekspyro Hamlete Ofelija, apimta melancholijos po tėvo mirties ir Hamleto atšalimo, grimzta į beprotybę ir galiausiai nusižudo. Jos liūdesys, aprašytas kaip „saldus skausmas“, tampa pražūtingas:
„Jos širdis dainavo liūdesio dainą, kol upė ją prarijo.“ (Hamletas, 4.7)
Ofelijos istorija moko, kad melancholija, jei nevaldoma, gali virsti savidestrukcija, pabrėždama pagalbos ir vilties svarbą.
Melancholija žavi, nes ji sujungia liūdesį su grožiu, skatindama žmogų mąstyti apie gyvenimo prasmę, laikinumą ir Dievą. Religiniai tekstai pabrėžia, kad melancholija gali būti šventa, jei ji veda prie tikėjimo, arba pavojinga, jei virsta neviltimi. Istorijos apie Dovydą ir Ofeliją atskleidžia melancholijos dvilypumą: ji gali būti kūrybos šaltinis arba kelias į tamsą. Melancholija yra tarsi rudens lietus – liūdnas, bet maitinantis sielą, jei žmogus randa prasmę.