Apatija – tarsi pilkas rūkas, apgaubiantis sielą, kai niekas nebedžiugina, o gyvenimas atrodo beprasmiškas. Tai būsena, kai žmogus jaučia abejingumą, emocinį sustingimą ar motyvacijos stoką.
Žodis „apatija“ kilęs iš graikų kalbos apatheia, sudaryto iš a- („be“) ir pathos („jausmas“, „kentėjimas“), taigi pažodžiui reiškia „bejautrumą“ arba „jausmų nebuvimą“. Senovės Graikijoje apatheia ne visada turėjo neigiamą atspalvį – stoikų filosofai, tokie kaip Seneka ar Markas Aurelijus, laikė ją dorybe, būsena, kai žmogus išlieka ramus, nepaisydamas išorinių sukrėtimų. Stoikams apatija buvo emocijų valdymas, leidžiantis gyventi pagal protą.
Tačiau krikščioniškame ir šiuolaikiniame kontekste apatija įgavo neigiamą reikšmę, apibūdindama dvasinį ar emocinį stingulį, kai žmogus praranda entuziazmą, tikėjimą ar norą veikti. Lietuvių kalboje „apatija“ dažnai siejama su abejingumu, depresija ar gyvenimo džiaugsmo trūkumu. Religijose apatija laikoma pavojinga būsena, galinčia atitolinti žmogų nuo Dievo, bendruomenės ar asmeninės prasmės.
Religijose apatija dažnai suvokiama kaip dvasinė krizė, kai žmogus praranda ryšį su dieviškąja ugnimi, tikėjimu ar gyvenimo tikslu. Ji kontrastuoja su aistra, harmonija ar ekstaze, kurios skatina veikti ir siekti aukštesnių tikslų. Pažvelkime, kaip apatija atsispindi įvairiose tradicijose.
Krikščionybė
Krikščionybėje apatija siejama su dvasine tinginyste (acedia), kuri viduramžiais buvo laikoma viena iš septynių mirtinų nuodėmių. Acedia apibūdino būseną, kai žmogus praranda norą melstis, dirbti ar tarnauti Dievui. Biblijoje Jėzus įspėja apie dvasinį abejingumą:
„Kadangi tu drungnas, nei karštas, nei šaltas, Aš išspjausiu tave iš savo burnos.“ (Apreiškimo 3:16)
Šv. Jonas Kasianas, IV a. vienuolis, aprašė apatiją kaip „vidurdienio demoną“, kuris užvaldo sielą, atimdamas džiaugsmą ir prasmę. Krikščionių mistikai ragino kovoti su apatija per maldą, bendruomenę ir veiksmą. Pavyzdžiui, Šv. Augustinas savo Išpažinimuose aprašo, kaip ištrūko iš apatijos:
„Mano širdis buvo sunki, kol Tavo šviesa ją pažadino.“ (Išpažinimai, 9.1)
Budizmas
Budizme apatija gali būti siejama su dukkha (kančia), kylančia iš prisirišimo ar prasmės praradimo. Buda mokė, kad abejingumas ir tinginystė yra kliūtys kelyje į nušvitimą:
„Tinginystė yra proto liga, kuri užtemdo kelią į tiesą.“ (Dhammapada, 241)
Tačiau budizmas siūlo išeitį per sąmoningumą (mindfulness) ir meditaciją, kurios padeda atkurti vidinę energiją ir tikslą. Harmoninga būsena, pasiekiama per vidurio kelią, yra priešingybė apatijai.
Islamas
Islame apatija laikoma dvasine silpnybe, kuri atitolina žmogų nuo Alacho. Koranas ragina tikinčiuosius būti aktyvius ir atsidavusius:
„Tie, kurie tiki ir daro gerus darbus, ras džiaugsmą, o tie, kurie abejingi, nuklys.“ (Koranas, 2:25)
Sufijų tradicijoje apatija laikoma sielos „mirtimi“, kurią galima įveikti per dhikr (Dievo vardo kartojimą) ar poeziją. Sufi poetas Rumi rašė:
„Jei tavo širdis miega, pažadink ją meilės daina.“ (Masnavi, 2 knyga)
Kitos religijos
- Hinduizmas: Apatija prieštarauja dharmai – pareigai gyventi pagal kosminę tvarką. Bhagavadgytoje Krišna moko Ardžuną įveikti abejingumą: „Atsisakyk tinginystės, veik be prisirišimo, ir rasi taiką.“ (Bhagavadgyta, 3:8)
- Daoizmas: Daoizme apatija laikoma disbalansu, kai žmogus praranda ryšį su Dao. Laozi patarė: „Būk kaip vanduo – net kai stovi, esi gyvas.“ (Daodejing, 8 skyrius)
- Senovės Graikų religija: Graikų filosofai, tokie kaip Aristotelis, apatiją (apatheia) vertino kaip pusiausvyrą, bet per didelis abejingumas buvo kritikuojamas kaip dorybių trūkumas. Sokratas sakė: „Gyvenimas be aistros ir tikslo yra tuščias.“ (perpasakota Platono Apologijoje)
Šv. Antano dykumos pergalė
IV a. Šv. Antanas Didysis, krikščionių atsiskyrėlis, gyveno Egipto dykumoje, kur susidūrė su gilia apatija, vadinama acedia. Jis jautė, kad malda tapo beprasmė, o gyvenimas – tuščias. Tačiau per atkaklumą ir maldą jis įveikė šią būseną, kaip aprašyta jo biografijoje:
„Dievas siuntė šviesą, kuri išsklaidė tamsą, ir Antano širdis vėl užsidegė.“ (Šv. Atanazo gyvenimas)
Antano istorija tapo įkvėpimu vienuoliams, rodydama, kad apatiją galima įveikti per tikėjimą ir discipliną.
Karaliaus Mido tuštybė
Graikų mite karalius Midas, gavęs dovaną paversti viską, ką paliečia, auksu, iš pradžių džiaugėsi, bet greitai pateko į apatiją. Jo turtas tapo beprasmiškas, kai jis nebegalėjo paliesti maisto ar savo dukters. Ovidijus rašė:
„Jo širdis sustingo, kaip ir jo auksas, jis nebejautė nieko.“ (Metamorfozės, 11.130–135)
Ši istorija rodo, kaip apatija gali kilti iš perteklinio materializmo, atimant gyvenimo džiaugsmą.
Apatija slegia, nes ji atima spalvas iš gyvenimo, paversdama jį pilka rutina. Religiniai tekstai moko, kad apatija yra ne tik asmeninė krizė, bet ir dvasinis iššūkis, reikalaujantis sąmoningo darbo – maldos, meditacijos ar bendruomenės paramos. Istorijos apie Šv. Antaną ar Midą atskleidžia, kad apatija gali būti įveikta, tačiau tik per pastangas atrasti prasmę. Apatija yra tarsi pelkė – joje lengva įstrigti, bet išbridus atsiveria naujos galimybės.
Kitos istorijos
Sardų bažnyčios abejingumas
Aprieškimų knygoje (Apr 3,1–3) Jėzus kreipiasi į Sardų bažnyčią:
„Aš žinau tavo darbus — esi gyvas vardu, bet iš tikrųjų miręs.“
Sardų tikintieji išoriškai atrodė pamaldūs, bet jų tikėjimas buvo tuščias ir be gyvybės. Jie pateko į dvasinę apatiją: veikė pagal įpročius, bet be vidinio uolumo. Kristus juos įspėjo pabusti ir grįžti prie pirmųjų darbų, kitaip jų šviesa bus užgesinta.
Pamoka: net bendruomenės gali prarasti dvasinį gyvybingumą, jei leidžia įsigalėti abejingumui.
Pranašo Elijo pabudimas po apatijos
1 Karalių knygoje (19 skyrius) Elijas, pabėgęs nuo karalienės Jezabelės persekiojimo, pasiekė dykumą. Jis pasidavė dvasinei apatijai ir prašė Dievo leisti jam numirti:
„Gana jau, Viešpatie, atimk mano gyvybę.“
Tačiau Dievas pasiuntė angelą, kuris jį pažadino, davė maisto ir vandens. Sustiprėjęs Elijas nuėjo iki Horebo kalno, kur vėl patyrė Dievo artumą ir gavo naują pašaukimą.
Pamoka: net didžiausi Dievo tarnai gali patirti apatiją, bet Dievas juos pakelia, kai jie pasiruošę vėl klausytis Jo balso.