Senovės Graikija – filosofijos, demokratijos ir meno lopšys. Jos gyventojai tikėjo, kad dievai patys gyvena malonumų kupiną gyvenimą, todėl žmogus, sekdamas dieviškais pavyzdžiais, turi teisę ir pareigą siekti džiaugsmo. Orgijos, prostitucija, pederastija ir kiti malonumų būdai buvo neatsiejama religinė praktika – šventos apeigos, skirtos pagerbti dievus ir pasidalyti jų galia.
Orgijos ir simposionai – Dioniso dovana
Graikų symposion (puota) buvo religinis ritualas. Vynas, muzika, poezija ir erotika – viskas vyko Dioniso, vyno ir ekstazės dievo, garbei. Per simposioną žmogus galėjo patirti dievišką apsvaigimą ir susijungti su dievu. Platonas „Puotoje“ aprašo, kaip svečiai, įskaitant Sokratą, gėrė iki aušros ir kalbėjo apie meilę – tai buvo filosofinis ir religinis aktas kartu.
Dionisijos festivaliai – didžiausios šventės – buvo skirtos tam pačiam dievui. Moterys šokdavo ekstazėje, pamiršdamos kasdienybę, nes Dionisas pats kvietė žmones į laisvę ir džiaugsmą. Aristofanas „Lysistratoje“ mini: „Moterys, Dioniso vardu, šoka iki ekstazės.“ Graikų tikėjime tai buvo šventa, o ne gėdinga – dievas pats suteikė šią galią.
Prostitucija – Afroditės šventasis tarnyba
Prostitucija Graikijoje buvo legali ir turėjo religinę prasmę. Ypač Korinte, Afroditės šventykloje, šventikės tarnavo deivei, siūlydamos savo kūną kaip auką. Tai buvo vadinama šventąja prostitucija – moterys vykdė Afroditės valią, o aukos už paslaugas ėjo šventyklai.
Buvo kelios kategorijos: pornai (paprastos prostitutės) ir hetairai – išsilavinusios moterys, kurios ne tik teikė malonumą, bet ir dalyvavo pokalbiuose. Hetairai, tokia kaip Aspazija, turėjo didelę įtaką. Demostenas rašė: „Turime hetairas malonumui, suguloves kasdienybei ir žmonas vaikams.“ Korinte posakis „plaukti į Korintą“ reiškė kelionę pas Afroditę – tai buvo pripažinta ir gerbiama praktika graikų tikėjime.
Pederastija – Eros ir Apollo švietimas
Pederastija – ryšys tarp suaugusio vyro (erastes) ir jauno berniuko (eromenos, 12–18 metų) – buvo oficiali ir šventa institucija, ypač Atėnuose. Graikai tikėjo, kad tai dievų dovana: vyresnysis vyras perduodavo berniukui žinias apie politiką, karą ir dorybę, o meilė (Eros) ir Apollo globa suteikdavo šiam ryšiui dievišką palaiminimą.
Platonas „Puotoje“ rašė: „Meilė tarp vyro ir jaunuolio gali būti kilni, jei ji skatina dorybę.“ Tai nebuvo tik fizinis ryšys – tai buvo paideia (auklėjimas), kurioje dalyvavo dievai. Graikų tikėjime toks ryšys buvo natūralus ir šventas, jei laikytasi papročių.
Kitos praktikos ir mitologija
Komos (naktinės eisenos po puotų), Anthesteria festivalis ir kiti renginiai taip pat buvo susiję su dievais. Mitologijoje Dzeusas, Afroditė ir Dionisas patys rodė pavyzdį: dievai mylėjo, geidė ir mėgavosi malonumais. Graikai tikėjo, kad sekdami dievus jie gyvena teisingai.
Visuomenės požiūris pagal graikų tikėjimą
Graikai manė, kad malonumai yra dieviški, jei jie atliekami su saiku (sophrosyne) ir pagal papročius. Epikūras mokė: „Malonumas yra gėris, jei jis neveda į kančią.“ Perteklius buvo kritikuojamas ne dėl moralės, o dėl to, kad galėjo sutrikdyti harmoniją su dievais. Aristofanas satyroje juokavo iš tų, kurie pamiršdavo pusiausvyrą, bet pats hedonizmas buvo priimtas kaip natūrali dievų dovana.
Ar hedonizmas turėjo įtakos Graikijos likimui?
Graikija nebuvo viena imperija, o miestų-valstybių sąjunga. Po Peloponeso karo Atėnai susilpnėjo, vėliau juos užkariavo Makedonija. Kai kurie senovės autoriai, kaip Polibijus, minėjo, kad prabanga ir malonumai galėjo turėti įtakos, tačiau graikų tikėjime tai nebuvo „nuodėmė“. Hedonizmas buvo jų religijos dalis ir padėjo kurti kultūrą, meną ir filosofiją.
Alkibiado pavyzdys ir Korinto šventykla
Alkibiadas – klasikinis graikų idealas: gražus, protingas, mėgstantis simposionus ir hetairas. Plutarchas aprašo, kaip jis įsiverždavo girtas į puotas ir vis tiek sužavėdavo visus – tai buvo dievų dovanotas žavesys. Korinto Afroditės šventykla buvo garsiausia malonumų vieta, kur šventoji prostitucija nešė pelną ir garbę deivei. Strabonas rašė: „Korintas tapo malonumų sostine.“