Senovės Graikija – tai ne tik filosofijos, demokratijos ir meno lopšys, bet ir visuomenė, kurioje klestėjo hedonistinės praktikos: orgijos, prostitucija, pederastija ir kiti malonumų vaikymosi būdai. Šios praktikos, dažnai aprašomos su susižavėjimu ar pasibaisėjimu, buvo giliai įsišaknijusios graikų kultūroje ir atspindėjo jų požiūrį į seksualumą, moralę bei socialinę hierarchiją.
Orgijos ir simposionai
Graikų symposion (puota) buvo ne tik socialinis renginys, bet ir erdvė, kur elitas leisdavo sau atsipalaiduoti. Šios puotos, vykdavusios privačiuose namuose, apimdavo vyną, muziką, poeziją ir dažnai erotinius elementus. Simposionuose dalyvaudavo hetairai (aukštos klasės kurtizanės), šokėjos ir kartais jauni vyrai. Filosofas Platonas savo veikale Puota aprašo vieną tokią naktį, kur svečiai, įskaitant Sokratą, diskutuoja apie meilę, gerdami vyną:
„Mes gėrėme, kol saulė patekėjo, bet Sokratas vis dar kalbėjo apie meilės prigimtį.“ (Platonas, Puota, 223d)
Nors symposion buvo labiau intelektualūs nei chaotiškos orgijos, perteklius kartais peržengdavo ribas. Pavyzdžiui, vyno dievo Dioniso garbei vykdavo Dionisijos – festivaliai, kuriuose ritualinės orgijos buvo laikomos šventomis. Aristofanas savo komedijoje Lysistrata užsimena apie šių švenčių laisvumą:
„Moterys, Dioniso vardu, šoka iki ekstazės, pamiršdamos gėdą.“ (Aristofanas, Lysistrata, 398)
Prostitucija
Prostitucija Senovės Graikijoje buvo legali ir įvairialypė. Atėnuose buvo skiriamos kelios prostitučių kategorijos: pornai (pigios prostitutes, dažnai vergės), dirbusios viešnamiuose, ir hetairai – išsilavinusios, aukštos klasės kurtizanės, kurios ne tik teikė seksualines paslaugas, bet ir buvo pokalbių partnerės. Hetairos, tokios kaip Aspazija, Periklio partnerė, kartais turėjo įtakos politikoje. Demostenas apie prostitutes kalbėjo:
„Mes turime hetairas malonumui, suguloves kasdienėms reikmėms ir žmonas vaikams gimdyti.“ (Demostenas, Prieš Neaerą, 59.122)
Viešnamiai, ypač uostamiestyje Korinte, buvo tokie garsūs, kad posakis „plaukti į Korintą“ reiškė ieškoti lengvabūdiškų pramogų. Korinto šventyklose, skirtose Afroditei, buvo praktikuojama šventoji prostitucija, kur moterys tarnavo kaip šventikės, siūlydamos savo kūną už aukas.
Pederastija
Pederastija – santykiai tarp suaugusio vyro (erastes) ir jauno berniuko (eromenos), paprastai 12–18 metų – buvo institucionalizuota praktika, ypač Atėnuose. Šie santykiai buvo laikomi švietėjiškais: vyresnis vyras mokydavo berniuką politikos, karo meno ir etikos, o mainais galėjo tikėtis emocinio ar fizinio artumo. Platonas savo Puotoje pederastiją vadina aukštesne meilės forma:
„Meilė tarp vyro ir jaunuolio gali būti kilni, jei ji skatina dorybę.“ (Platonas, Puota, 178c)
Tačiau pederastija turėjo ir tamsiąją pusę. Nors idealizuota kaip mentorystė, ji dažnai tapo išnaudojimu, ypač kai berniukai buvo iš žemesnių sluoksnių. Visuomenė tikėjosi, kad santykiai išliks „tyri“ (neįtraukiant fizinio aspekto), bet realybėje ribos dažnai buvo peržengiamos.
Kitos praktikos
Graikų visuomenėje seksualumas buvo atvirai aptariamas, o malonumų vaikymasis nelaikomas gėdingu, jei atitiko socialines normas. Pavyzdžiui, komos – naktinės eisenos po puotų – dažnai baigdavosi ištvirkavimais. Be to, kai kurie festivaliai, kaip Anthesteria, buvo siejami su girtavimu ir laisvu elgesiu. Net mitologijoje gausu hedonizmo: Dzeusas, Afroditė ir Dionisas dažnai vaizduojami kaip aistrų ir malonumų simboliai.
Visuomenės požiūris
Graikų požiūris į ištvirkimą buvo prieštaringas. Viena vertus, malonumai buvo švenčiami kaip gyvenimo dalis. Filosofas Epikūras ragino siekti malonumų, bet saikingai:
„Malonumas yra gėris, bet tik tada, kai jis neveda į kančią.“ (Epikūras, Laiškas Menoekui)
Kita vertus, perteklius buvo kritikuojamas. Komediografas Aristofanas satyroje Debesys pašiepia hedonistus, kurie pamiršta pareigas. Be to, pederastija buvo griežtai reguliuojama: Atėnuose įstatymai draudė prievartą ar santykius su per jaunais berniukais, o prostitutes buvo stigmatizuojamos, nepaisant jų legalumo.
Kitaip nei vėlesnės krikščioniškos visuomenės, graikai seksualumą laikė natūraliu, bet reikalavo pusiausvyros (sophrosyne). Pavyzdžiui, pernelyg atsidavęs malonumams vyras galėjo būti laikomas „minkštu“ (malakos), o tai buvo įžeidimas.
Ar ištvirkimas prisidėjo prie nuosmukio?
Senovės Graikija nebuvo vieninga imperija, o veikiau miestų-valstybių tinklas, todėl „žlugimo“ sąvoka čia kitokia nei Romos atveju. Atėnų galia sumažėjo po Peloponeso karo (431–404 m. pr. Kr.), o vėliau Graikiją užkariavo Makedonija. Kai kurie autoriai, kaip Polibijus, teigė, kad moralinis nuosmukis silpnino graikus:
„Prabanga ir ištvirkimas pavertė graikus silpnais prieš Makedonijos falangą.“ (Polibijus, Istorijos, 8.11)
Tačiau šiuolaikiniai istorikai pabrėžia, kad kariniai, ekonominiai ir politiniai veiksniai buvo svarbesni. Ištvirkimas, ypač elito puotos ir pederastija, galėjo prisidėti prie socialinės įtampos, nes paprasti graikai dažnai jautė nepasitenkinimą turtingųjų pertekliumi. Vis dėlto Graikijos kultūra klestėjo net ir po politinio nuosmukio, o hedonizmas buvo jos kūrybiškumo dalis.
Alkibiado žavesys
Atėnų politikas Alkibiadas buvo pagarsėjęs savo grožiu ir ištvirkavimais. Pasak Plutarcho, jis dalyvaudavo simposionuose, kur sužavėdavo visus savo iškalba ir žavesiu, net Sokratą. Vieną kartą jis įsiveržė į puotą girtas, lydimas hetairų, bet sugebėjo laimėti svečių simpatijas:
„Alkibiadas buvo kaip audra – niekas negalėjo jam atsispirti.“ (Plutarchas, Alkibiado gyvenimas, 16)
Jo hedonizmas, nors ir prieštaringas, padėjo jam kurti politinius aljansus, parodydamas, kaip ištvirkimas galėjo būti galios įrankis.
Korinto šventyklos
Korinto Afroditės šventykla buvo siejama su šventąja prostitucija, tačiau tai kėlė konfliktų. Pasak Strabono, šventikės-prostitutės rinko dideles aukas, bet vietos gyventojai skundėsi, kad šventykla traukia „nepageidaujamus svečius“:
„Korintas tapo malonumų sostine, bet kartu ir ginčų centru.“ (Strabonas, Geografija, 8.6.20)
Ši praktika, nors pelninga, stiprino Korinto kaip „nuodėmingo miesto“ reputaciją, o tai kartais kenkė jo politikai.
Senovės Graikų ištvirkimas – orgijos, prostitucija – buvo neatsiejama jų kultūros dalis, rodanti atvirą požiūrį į seksualumą ir malonumus. Simposionai ir Dionisijos šventė gyvenimo džiaugsmą, o hetairos ir pederastija rodė sudėtingą socialinę dinamiką. Visuomenė toleravo šias praktikas, jei jos atitiko normas, bet kritikavo perteklių. Nors ištvirkimas galėjo prisidėti prie socialinės įtampos, jis nebuvo pagrindinė Graikijos nuosmukio priežastis. Istorijos apie Alkibiadą ar Korinto šventyklas iki šiol žavi, nes jos atskleidžia graikų gebėjimą derinti hedonizmą su kūrybiškumu, palikdami mums pamoką apie pusiausvyros svarbą.