Nuo seniausių laikų žmonės medžius laikė ne tik gamtos dalimi ir dvasiniais simboliais, tiltais tarp žmogaus ir dievų, gyvųjų ir protėvių. Daugelio tautų tikėjimuose medžiai buvo gyvenimo, pasaulio sandaros ar dieviškos išminties ženklai. Prie jų buvo meldžiamasi, aukojamos dovanos, sprendžiami bendruomenės ginčai, ieškoma apsaugos, išminties ar gydymo. Medžiai tapo susitikimų su dieviškuoju vietomis, kur gamta ir žmogus susilieja į vieną dvasinę tikrovę.
Šiame sąraše pateikiami skirtingų religijų ir kultūrų šventieji medžiai. Čia rasite medžius nuo biblinio Getsemanės alyvmedžio iki majų Ceiba medžių, nuo budistinio Bodhi figmedžio iki Australijos aborigenų gimdymo medžių. Kiekvienas jų turi savo istoriją.
Šventieji medžiai
Al Mizar Arab a’Shibli kaime, Izraelyje, augantis ąžuolas (Quercus ithaburensis), vadinamas Al Mizar, ilgą laiką buvo ne tik gamtos simbolis, bet ir bendruomenės susitaikymo vieta. Šis medis tapo svarbiu socialinių ir dvasinių susirinkimų centru, kur iki maždaug 1950 metų po jo šakomis rinkdavosi vietos teisėjai. Jie spręsdavo ginčus ir vadovaudavosi sulkha ceremonijomis – tradicinėmis taikos ir susitarimų apeigomis. Toks vaidmuo suteikė medžiui šventumo aurą, nes jis tapo ne tik natūraliu priedanga nuo saulės, bet ir teisingumo, taikos bei bendruomenės ryšių simboliu. Vietos gyventojai iki šiol prisimena šį ąžuolą kaip gyvą liudytoją jų protėvių išminties ir susitarimų, kurie dažnai būdavo svarbesni už rašytinius įstatymus. Šventasis medis įkūnijo islamo tradicijoje vertinamą susitaikymo ir bendruomenės vienybės dvasią.
Arbor Lucis (Šviesos medis) Arbor Lucis, arba Šviesos medis, nėra konkretus fizinis medis, bet simbolis, kuris užėmė svarbią vietą gnosticizmo ir viduramžių krikščioniškosios mistikos tradicijose. Šis pasaulio medis vaizduojamas kaip dvasinės tiesos ir dieviškosios išminties šaltinis. Gnostikai tikėjo, kad Šviesos medis simbolizuoja kelią iš materialiųjų pasaulio iliuzijų į aukštesnę tikrovę, kur karaliauja žinojimas. Viduramžių mistikai dažnai naudojo šį medį kaip metaforą žmogaus sielos kelionei Dievo link. Jo šaknys vaizdavo žmogaus prigimtį ir pradžią, kamienas – dvasinio augimo kelią, o šakos – galutinį nušvitimą ir vienybę su Dievu. Nors medis neegzistavo kaip fizinis objektas, jo vaizdinys atsispindėjo mene, literatūroje ir liturgijoje, skatindamas tikinčiuosius siekti dvasinio pakilimo.
Axé medžiai Afro-Brazilų religijų, tokių kaip Candomblé ir Umbanda, tradicijoje axé medžiai laikomi šventais dėl savo ryšio su Orisha dvasiomis. Dažniausiai tai dideli banjano ar kiti ilgaamžiai medžiai, prie kurių tikintieji atlieka aukojimo apeigas. Medžiai laikomi ne tik gamtos dalimi, bet ir gyvomis dvasių buveinėmis, kurios perteikia axé – dvasinę galią ar energiją. Ritualų metu prie jų dedamos gėlės, maistas, kartais net užrašomos maldos ar prašymai. Tikima, kad axé medžiai padeda palaikyti ryšį tarp žmonių ir dievų, suteikia apsaugą, sveikatą ir dvasinį stiprumą. Šie medžiai dažnai yra bendruomenės centrai, simbolizuojantys gyvybę, išmintį ir tradicijų tęstinumą.
Barlangi Banyan medis (Baniano medis) (Vadodara) Šis banjano medis, augantis Vadodaros mieste Indijoje, yra gerbiamas Jainizmo pasekėjų kaip meditacijos ir mokymo vieta. Pasakojama, kad šventikai šalia jo medituodavo ir skelbdavo mokymus apie dvasinį nuosaikumą, atjautą ir gyvenimo tiesas. Banjanas dėl savo plačių šaknų ir stipraus kamieno dažnai laikomas ilgalaikės išminties ir pastovumo simboliu. Vietiniai tikintieji tiki, kad Barlangi Banyan medis įgavo šventumo dėl daugelio šventųjų ir ieškotojų, kurie čia ieškojo dvasinio nušvitimo. Iki šiol šalia medžio renkasi maldininkai, o jo pavėsis laikomas palaimos ženklu. Jainų tradicijoje medis primena apie neprievartą ir visų gyvų būtybių pagarbą.
Bodhi medis Šventasis figmedis (Ficus religiosa) Bodh Gajoje, Indijoje, yra viena iš žymiausių pasaulio šventųjų vietų. Būtent po šio medžio princas Siddhartha Gautama pasiekė nušvitimą ir tapo Buda. Nors pirminis medis neišliko, dabartinis Bodhi medis yra originalaus palikuonis, pasodintas 1881 metais. Ši vieta tapo pagrindiniu budistų piligrimystės centru, sutraukiančiu lankytojus iš viso pasaulio. Tikima, kad sėdėjimas ar meditacija šalia Bodhi medžio padeda pasiekti ramybę ir gilų dvasinį supratimą. Medžio šaknys laikomos nušvitimo šaknimis, o lapai – dvasinio pabudimo simboliu. Daugelis vienuolių ir tikinčiųjų palieka maldas ar mažus siūlus ant šakų kaip atsidavimo ženklą. Bodhi medis įkvėpė daugybę budizmo mokyklų simbolikos, o jo įvaizdis dažnai pasirodo šventose iliustracijose ir tekstuose.
Ceiba de Palín Palín mieste, Gvatemaloje, stovi daugiau nei 400 metų senumo ceiba medis, kurį majų kultūra gerbia kaip pasaulio medžio įsikūnijimą. Ceiba siejama su visatos struktūra: jos šaknys simbolizuoja požemį, kamienas – žemę, o šakos – dangų. Šis konkretus medis ne tik gamtos paminklas, bet ir nacionalinis simbolis, saugomas dėl savo mitologinės reikšmės. Majai tikėjo, kad ceiba jungia gyvuosius su protėvių dvasiomis ir dievais. Palín bendruomenė iki šiol renkasi prie šio medžio per įvairias apeigas, kurias lydi maldos ir aukos. Medis įkūnija gyvybės ciklą, stiprybę ir bendruomenės tęstinumą. Ceiba de Palín dažnai minima majų pasakojimuose kaip vieta, kur dvasios randa kelią į kitą pasaulį. Vietiniai gyventojai stengiasi išsaugoti šį medį, vertindami jį kaip ryšio tarp praeities ir dabarties ženklą.
Čičikastenango šventasis ceiba medis Čičikastenango mieste, Gvatemaloje, stovi gerbiamas ceiba medis (Ceiba pentandra), kuris iki šiol yra svarbus majų religinių apeigų objektas. Šis medis laikomas pasaulio medžio įvaizdžiu, jungiančiu požemį, žemę ir dangų. Čičikastenango ceiba tapo ne tik religinės reikšmės ženklu, bet ir kultūriniu simboliu, kuris vienija vietos bendruomenę. Prie jo dažnai vyksta tradicinės apeigos, kuriose meldžiamasi dėl derliaus, šeimos gerovės ar prašoma protėvių palaiminimo. Ceiba medis siejamas su ilgaamžiškumu, išmintimi ir apsauga. Jo kamienas dažnai puoštas spalvingais audiniais arba simboliniais ženkliais, kurie atspindi majų tikėjimo gyvybingumą. Net ir šiuolaikinėje Gvatemalos visuomenėje šis medis išlaiko savo dvasinę svarbą.
Djab Wurrung gimdymo medis Netoli Buangor, Viktorijoje, auga daugiau nei 800 metų senumo eukaliptas, žinomas kaip Djab Wurrung gimdymo medis. Šis medis turi ypatingą reikšmę Djab Wurrung genties moterims, kurios po jo šakomis gimdydavo savo vaikus. Medis simbolizuoja gyvenimo pradžią, motinystę ir genties tradicijų tęstinumą. 2018–2020 metais bendruomenė aktyviai priešinosi planams pašalinti medį dėl kelio plėtros. Ši kova atkreipė tarptautinį dėmesį ir tapo simboliu platesnei kovai už aborigenų kultūros ir paveldėjimo teises. Gimdymo medis laikomas ne tik biologiniu, bet ir dvasiniu palikimu, kuris saugo bendruomenės istoriją ir tapatybę. Jo pavėsis buvo ir tebėra vieta, kur vyksta dvasiniai susibūrimai, maldos ir pagerbimai. Nors kelio plėtros projektai grasino sunaikinti šį šventą objektą, daugelio pastangomis medis buvo išsaugotas kaip gyvas Djab Wurrung kultūros liudytojas.
Dukh Bhanjani Ber Harmandir Sahib komplekse, Amritsare, Indijoje, augantis jujubos medis (Ziziphus jujuba) yra gerbiamas sikhų tikėjime. Pasakojama, kad šalia esančiame vandenyje išsimaudęs raupsuotasis pagijo, o medį pavadino Guru Ram Das, ketvirtasis sikhų guru. Šis medis tapo gyvybės, gydymo ir dvasinio atsinaujinimo simboliu. Maldininkai tiki, kad Dukh Bhanjani Ber gali palengvinti sielos ir kūno kančias. Medžio pavadinimas reiškia „skausmo malšintojas“, o šalia esančio tvenkinio vanduo laikomas turinčiu gydomųjų savybių. Ši vieta pritraukia piligrimus iš viso pasaulio, ieškančius dvasinės ramybės ir pagalbos. Net šiuolaikinėje sikhų bendruomenėje medis laikomas ne tik istoriniu paminklu, bet ir gyvu tikėjimo ženklu. Prie jo dažnai meldžiamasi, deklamuojamos šventosios giesmės ir dėkojama už gautą malonę.
Gregorio medis Šiaurės Teritorijoje, netoli Timber Creek, augantis boabo medis žinomas kaip Gregorio medis. Ngarinman žmonėms jis yra neatsiejama kultūrinės ir dvasinės tapatybės dalis. Medis tapo šventas dėl savo ryšio su vietos istorija ir bendruomenės dvasiniu pasauliu. Jis taip pat yra istoriškai svarbus, nes 1855 metais tyrinėtojas Augustus Gregory ant jo išraižė savo ekspedicijos datas, todėl medis tapo laikmečio liudininku. Vietos aborigenų tradicijoje Gregorio medis simbolizuoja ryšį tarp žmonių ir žemės, tarp praeities ir dabarties. Medis saugomas kaip kultūrinės reikšmės vieta ir primena apie kolonizacijos laikų įvykius bei vietos tautų pasipriešinimą. Ngarinman bendruomenė iki šiol renkasi prie šio medžio svarbių susibūrimų metu, tęsdama savo protėvių tradicijas.
Holy Thorn Tree of Glastonbury Glastonberyje, Anglijoje, auganti gudobelė (Crataegus monogyna) žinoma kaip Holy Thorn Tree yra giliai įsišaknijusi krikščioniškoje tradicijoje. Pasak legendos, ją pasodino Juozapas iš Arimatėjos, kuris atvyko į Britaniją su Šventuoju Graliu. Stebuklu laikoma tai, kad medis žydi du kartus per metus, įskaitant Kalėdas. Ši savybė sustiprino medžio šventumą ir pavertė jį piligrimystės vieta. Viduramžiais ir vėliau tūkstančiai tikinčiųjų keliavo į Glastonberį norėdami pamatyti šį stebuklingą žydėjimą. Medžio šakos tradiciškai būdavo siunčiamos į karališkąjį dvarą kaip Kalėdų dovana. Holy Thorn Tree tapo vilties, atgimimo ir Dievo stebuklų ženklu. Nors originalus medis buvo sunaikintas per Anglijos pilietinį karą, iš jo šakelių išaugę palikuonys iki šiol žydi Glastonberyje.
Kalpavriksha Hinduizmo tradicijoje Kalpavriksha laikomas dievų medžiu, kuris pildo norus ir suteikia dvasinę bei materialinę gerovę. Nors tai mitologinis medis, realybėje jis dažnai siejamas su banjanu (Ficus benghalensis) ar salmedžiu (Shorea robusta). Kalpavriksha minimas Vedose ir Puranuose kaip medis, atsiradęs per mitinį Pieno vandenyno plakimą, kai dievai ir demonai ieškojo nemirtingumo nektaro. Medis simbolizuoja išsipildžiusius troškimus, dvasinę išmintį ir gausą. Kai kuriose Indijos šventyklose augantys dideli medžiai vadinami Kalpavriksha ir prie jų atliekamos apeigos. Tikima, kad maldos prie šio medžio arba net jo įvaizdžio meditacija gali padėti žmogui pasiekti dvasinius ir pasaulietinius tikslus. Kalpavriksha dažnai vaizduojamas mene ir literatūroje kaip tobulas pasaulio medis, jungiantis žemę su dangumi.
Kayashima Camphor Tree (Kamparo medis) Kayashima stotyje, Japonijoje, augantis daugiau nei 700 metų senumo kamparo medis (Cinnamomum camphora) yra išskirtinis šintoizmo šventųjų medžių pavyzdys. Kai 1970-aisiais metais planuota plėsti geležinkelio liniją, vietos gyventojai kategoriškai pasipriešino medžio kirtimui. Šinto tikėjime manoma, kad tokiuose senuose medžiuose gyvena kami – dvasios, kurios saugo vietą ir žmones. Vietoj to, kad medis būtų pašalintas, Kayashima stoties pastatas buvo suprojektuotas aplink jį, paliekant medį stovėti pačiame stoties centre. Šiandien šis medis simbolizuoja pagarbą gamtai ir dvasiniam pasauliui, o keliautojai dažnai sustoja prie jo trumpai maldai ar tyliai pagarbinei akimirkai. Medis taip pat tapo vietos bendruomenės ryžto ir pagarbos tradicijoms ženklu.
La Ceiba de Ponce (Ponsės Ceiba medis) Puerto Rike, Ponce mieste, stovinti apie 500 metų senumo ceiba yra žinoma kaip La Ceiba de Ponce. Šis medis laikomas šventu dėl savo istorinės ir kultūrinės reikšmės, ypač dėl ryšio su senąja Taino kultūra. Archeologiniai tyrimai šalia medžio atskleidė indėnų keramikos fragmentus, liudijančius apie senovinę žmonių veiklą šioje vietoje. Ceiba Taino tradicijoje buvo laikoma pasaulio medžiu, jungiančiu dangų, žemę ir požemį. La Ceiba de Ponce yra ne tik biologinis senolis, bet ir kultūros paveldas, primenantis apie prieškolumbinių laikų dvasines praktikas. Vietos bendruomenė gerbia medį kaip miesto istorijos simbolį ir dažnai organizuoja renginius bei apeigas jo pavėsyje. Medis išgyveno uraganus, karus ir miestų plėtrą, todėl laikomas atsparumo ir dvasinės stiprybės ženklu.
Little Cedar Spirit Tree (Witch Tree) (Mažasis kedras, Dvasių medis / Raganių medis) Minesotos ežero pakrantėje, JAV, augantis mažasis kedras (Thuja occidentalis) žinomas kaip Little Cedar Spirit Tree arba Witch Tree. Šis medis nuo 1731 metų minimas kaip šventa vieta čipevų (Ojibwe) tautai. Čipevai tiki, kad medyje gyvena dvasios, kurios saugo vandenis ir keliautojus. Ilgą laiką prieš išplaukdami į Didįjį ežerą, vietiniai žvejai palikdavo prie medžio aukas – tabako lapelius ar kitus smulkius simbolinius daiktus. Žemė aplink medį priklauso genčiai, o pati vieta laikoma šventa ir saugoma nuo pašalinių lankytojų. Little Cedar Spirit Tree tapo stipraus ryšio tarp žmonių, gamtos ir dvasinio pasaulio simboliu. Net ir šiandien medis laikomas gyvu protėvių ir gamtos dvasių liudytoju.
Moʻokini banjano medis (Baniano medis) Havajų Didžiojoje saloje, prie Moʻokini Heiau šventyklos, augantis banjanas laikomas šios senos šventvietės dvasios globėju. Vietos tradicijos pasakoja, kad po šiuo medžiu gimė keli karaliai, tarp jų ir žymusis Kamehameha I, kuris suvienijo Havajus. Banjano šaknys ir platus pavėsis simbolizuoja gyvybės tęstinumą, protėvių globą ir karališkosios linijos stiprybę. Moʻokini Heiau yra viena seniausių šventyklų Havajuose, o medis laikomas neatsiejama jos dvasinės erdvės dalimi. Vietiniai gyventojai tiki, kad medis saugo šventvietės energiją (mana) ir prisideda prie bendruomenės dvasinės gerovės. Ši vieta iki šiol yra apeigų ir pagerbimo ceremonijų centras.
Muvhuyu medis Netoli Dzata griuvėsių, Pietų Afrikoje, stovi šventas figmedis, žinomas kaip Muvhuyu medis. Venda tautos tradicijoje šis medis laikomas karališkosios šeimos protėvių dvasios buveine. Muvhuyu medis siejamas su genties valdovų linija ir laikomas gyvybės tęstinumo simboliu. Prie jo dažnai atliekamos apeigos, kuriose pagerbiami protėviai ir prašoma jų palaiminimo. Medis tapo dvasiniu tiltu tarp praeities ir dabarties bendruomenės narių. Jo šaknys įaugusios į Dzata karalystės istoriją, kuri buvo politinis ir religinis Venda tautos centras. Muvhuyu medis išliko kaip atsparumo ir tapatybės ženklas, ypač kolonijinio spaudimo laikotarpiu. Ši vieta iki šiol laikoma šventa ir saugoma vietos gyventojų.
Oak of Allouville-Bellefosse Normandijoje, Prancūzijoje, augantis ąžuolas (Quercus robur) žinomas kaip seniausias medis šalyje. Skaičiuojama, kad šiam medžiui daugiau nei 1000 metų. Po žaibo smūgio jo kamiene susidarė ertmė, kurioje XVII amžiuje buvo įrengtos dvi mažos koplyčios. Šis ąžuolas tapo ne tik architektūriniu ir gamtos stebuklu, bet ir religiniu simboliu. Vietos tikintieji įrengė koplyčias, skirtas Mergelės Marijos garbei, ir čia iki šiol vyksta pamaldos. Oak of Allouville-Bellefosse įkūnija tikėjimo ir gamtos ryšį, o jo gyvybingumas laikomas Dievo malonės ženklu. Medis išgyveno karus, revoliucijas ir audras, tapdamas ištvermės simboliu Normandijos gyventojams. Šiandien jis traukia tiek piligrimus, tiek keliautojus, ieškančius įkvėpimo ir dvasinės ramybės.
Olonkho beržas Jakutijoje, Sibire, šventi beržai užima ypatingą vietą vietinių jakutų kultūroje. Epiniame kūrinyje „Olonkho“ beržai dažnai siejami su veikėjais, klanų gynėjais ir dvasios globėjais. Nors daugelis senųjų medžių jau sunykę, kai kurie šamanų beržai išliko iki šiol, ypač Čurapčios rajone. Šie medžiai tebėra puošiami spalvingomis juostelėmis – kutais, kaip pagarba dvasioms ir protėviams. Olonkho beržas laikomas jungtimi tarp žemės ir dangaus pasaulių. Šamanai tiki, kad per šį medį galima keliauti į dvasinį pasaulį, ieškant atsakymų ar gydymo. Šventi beržai taip pat simbolizuoja naujo gyvenimo pradžią ir gamtos atsinaujinimą. Jie iki šiol vaidina svarbų vaidmenį bendruomenės apeigose ir šventėse.
Sacred Oak of Oley Pensilvanijoje, JAV, augantis geltonasis ąžuolas (Quercus muhlenbergii) žinomas kaip Sacred Oak of Oley. Šis apie 500 metų senumo medis laikomas šventu Amerikos indėnų tradicijoje. Vietos legendos pasakoja, kad medis turi gydomųjų galių ir buvo naudojamas kaip šventvietė. Prie jo rinkdavosi genčių nariai maldoms, gydymui ir svarbiems sprendimams. Sacred Oak tapo taikos ir bendruomenės vienybės simboliu. Net ir šiandien vietos gyventojai gerbia šį medį kaip gamtos dvasios buveinę. Daugelis tiki, kad medis gali perduoti išmintį ir dvasinę stiprybę tiems, kurie ateina su tyromis širdimis. Ąžuolas yra saugomas ir laikomas vertingu kultūriniu bei dvasiniu paveldu.
Sagole Baobabas Limpopo provincijoje, Pietų Afrikoje, augantis Sagole Baobabas yra vienas didžiausių ir seniausių baobabų pasaulyje. Jo skersmuo viršija 10 metrų, o amžius siekia apie 1200 metų. Venda tautos žmonėms šis medis yra ne tik gamtos stebuklas, bet ir dvasinis centras. Tikima, kad baobabe gyvena protėvių dvasios, kurios saugo bendruomenę ir perduoda išmintį. Prie Sagole Baobabo iki šiol atliekamos apeigos, skirtos pagerbti protėvius ir prašyti jų globos. Medis taip pat simbolizuoja gyvybę ir atsparumą — net pačiose atšiauriausiose sąlygose jis teikia pavėsį, maistą ir vandenį. Jo platūs kamienai ir šaknys tapo vietos legendų dalimi, o aplinkinės bendruomenės saugo jį kaip gyvą savo istorijos liudytoją.
Sajarat el Bahta Netoli Arab a’Shibli kaimo, Izraelyje, augantis ąžuolas (Quercus ithaburensis) žinomas kaip Sajarat el Bahta. Šis medis buvo svarbi vietos bendruomenės susitaikymo ir taikos simbolis. Po jo šakomis vykdavo sulkha ceremonijos – tradiciniai susitarimai ir ginčų sprendimai, kai siekta išlaikyti taiką tarp šeimų ar gentinių grupių. Medis laikomas šventu dėl savo ryšio su šiomis senovinėmis praktikomis ir vietos papročiais. Sajarat el Bahta buvo ne tik fizinis susirinkimų taškas, bet ir dvasinis ženklas, primenantis apie teisingumą, bendruomenės vienybę ir Dievo stebėjimą. Net ir šiais laikais apie medį pasakojama kaip apie išminties ir susitaikymo vietą.
Stelmužės ąžuolas Zarasų rajone, Lietuvoje, augantis Stelmužės ąžuolas laikomas seniausiu ąžuolu Baltijos šalyse, o galbūt ir visoje Europoje. Jo amžius skaičiuojamas apie 1500 metų. Šis medis turėjo ypatingą reikšmę lietuvių pagonių tikėjime. Ąžuolai buvo siejami su Perkūnu, griaustinio ir teisingumo dievu. Vietos legendos pasakoja apie apeigas, aukas ir bendruomenės susibūrimus, vykusius prie šio milžino. Stelmužės ąžuolas buvo ir tebėra ne tik gamtos paminklas, bet ir tautinės tapatybės bei senųjų tikėjimų liudytojas. Net krikščioniškosios eros laikais medis išlaikė pagarbą ir simbolinę reikšmę. Dabar jis saugomas kaip nacionalinis paveldas, o jo aplinkoje vyksta renginiai, primenantys senąsias tradicijas.
Šventasis alyvmedis Getsemanėje Alyvų kalno papėdėje, Jeruzalėje, augantys alyvmedžiai laikomi liudininkais biblinių įvykių. Pasakojama, kad būtent čia Jėzus meldėsi prieš savo suėmimą. Kai kurie mokslininkai teigia, kad šių alyvmedžių šaknų sistema gali siekti net Kristaus laikus, nors medžių kamienai jaunesni. Šie alyvmedžiai tapo ne tik gamtos paminklu, bet ir giliai dvasiniu simboliu milijonams krikščionių visame pasaulyje. Getsemanės alyvmedžiai žymi maldos, pasiaukojimo ir ištikimybės Dievui vietą. Piligrimai iš įvairių šalių atvyksta pasimelsti po jų šakomis, tikėdami, kad vieta spinduliuoja dvasinę ramybę ir atneša vidinį nusiraminimą. Šventasis alyvmedis tapo amžinybės ir Dievo artumo ženklu žmonėms visais laikais.
Te Puka breadfruit medis (Duonos vaisiaus medis) Rarotongoje, Kuko salose, augantis Te Puka duonos vaisiaus medis yra giliai susijęs su salos mitologija ir istorija. Manoma, kad šis konkretus medis buvo pasodintas karaliaus Makea laikais ir siejamas su pirmųjų salų gyventojų atvykimu bei įsikūrimu. Medis simbolizuoja gyvybės išlikimą, nes duonos vaisius ilgus amžius buvo pagrindinis maisto šaltinis salų bendruomenėms. Te Puka medis tapo ne tik maitinimo šaltiniu, bet ir kultūros bei dvasinės tapatybės ženklu. Vietos gyventojai tiki, kad medis saugo salos klestėjimą ir ryšį su protėvių dvasiniu pasauliu. Jis pripažintas nacionaliniu paveldu, o prie jo vis dar vyksta kultūriniai renginiai ir apeigos. Te Puka medis simbolizuoja ištvermę, bendruomenės vienybę ir gamtos dosnumą.
Tule medis (Árbol del Tule) (Tule medis arba Tule kiparisas) Santa María del Tule miestelyje, Meksikoje, augantis Montezumos kiparisas (Taxodium mucronatum), žinomas kaip Tule medis, garsėja savo milžinišku kamieno skersmeniu – vienu didžiausių pasaulyje. Zapotekų tradicijoje šis medis laikomas pasaulio centru, jungiančiu žmones, dievybes ir gamtos jėgas. Manoma, kad Tule medis yra daugiau nei 1500 metų senumo ir buvo šventa vieta dar prieš ispanų atvykimą. Vietos legendos pasakoja, kad medis buvo pasodintas dievo ar šamano, siekiant pažymėti sakralinę erdvę. Jo šakos ir kamiene žmonės mato įvairių gyvūnų ir figūrų formas, kurios, manoma, turi dvasinę reikšmę. Tule medis tapo ne tik gamtos paminklu, bet ir kultūriniu bei dvasiniu simboliu, įkūnijančiu laikui nepavaldų ryšį tarp žmonių ir dievų.
Tulsi (Šventasis bazilikas) Hinduizmo tradicijoje Tulsi laikomas vienu švenčiausių augalų. Nors tai nėra medis, bet žolinis augalas, jis užima svarbią vietą religiniame gyvenime. Tulsi siejamas su deive Lakšme ir Viešpačiu Višnu, todėl laikomas dieviškos apsaugos ir palaimos simboliu. Daugelio induistų namuose Tulsi auginamas specialiuose moliniuose arba akmeniniuose induose, o prie jo kasdien meldžiamasi. Manoma, kad augalas valo aplinką, saugo nuo blogio ir neša dvasinę ramybę. Tulsi lapeliai naudojami įvairiose religinėse apeigose ir netgi kaip gydomoji priemonė tradicinėje ajurvedos praktikoje. Tikima, kad rūpinimasis Tulsi augalu atneša dvasinius nuopelnus ir gerovę visai šeimai. Šis šventas augalas primena apie žmogaus ryšį su gamta ir dieviškumu kasdienybėje.
Wiradjuri raižytas medis Naujajame Pietų Velse, Murrumbidgee slėnyje, stovintis Wiradjuri genties raižytas medis yra išskirtinis kultūrinės ir dvasinės reikšmės simbolis. Tokie medžiai, vadinami „marara“, buvo raižomi ceremoninių ženklų – dažnai spiralių, gyvūnų ar protėvių simbolių. Jie dažnai žymėjo laidojimo vietas arba buvo naudojami per iniciacijos apeigas. Wiradjuri gentis tiki, kad šie medžiai saugo protėvių dvasių buvimą ir bendruomenės ryšį su žeme. Raižyti medžiai taip pat buvo mokymo priemonės, perteikiančios genties istorijas ir dvasinius principus naujoms kartoms. Nors dauguma šių medžių laikui bėgant sunyko arba buvo sunaikinti kolonizacijos metu, išlikusieji laikomi ypatingai vertingais kultūriniais paminklais. Jie tebėra gyvas Wiradjuri tautos ryšio su savo protėviais ir žeme liudijimas.