Chamas – vienas iš trijų Nojaus sūnų, minimas Pradžios knygoje. Jo vardas hebrajų kalba (Ham, חָם) reiškia „karštas“ arba „tamsus“. Kartu su broliais Semu ir Jafetu jis išgyveno pasaulinį tvaną ir tapo vienas iš žmonijos tautų protėvių. Pagal Biblijos pasakojimą, Chamas nepagarbiai pasielgė su savo tėvu Nojumi, kai šis buvo apsvaigęs ir nuogas. Dėl šio poelgio Chamas vėliau daugelyje kultūrų tapo nepagarbos ir įžūlumo simboliu. Iki šiol žodis „chamas“ kai kuriose kalbose reiškia žmogų, kuris elgiasi įžūliai, netaktiškai ar nepagarbiai.
Pagal Pradžios knygą (Pr 10), Chamas turėjo keturis sūnus: Kušą, Micraimą, Putą ir Kanaanitą. Jie tapo didelių senovės tautų protėviais:
- Kušas – Etiopijos (Kušo) tautų protėvis.
- Micraimas – Egipto tautų protėvis.
- Putas – laikomas Libijos ar kitų Šiaurės Afrikos tautų protėviu.
- Kanaanas – Kanaano tautų, kurie gyveno Palestinos žemėje ir dažnai buvo Izraelio priešai, protėvis.
Chamo palikuonys sudarė daug pagoniškų tautų, kurios vėliau dažnai kėlė grėsmę izraelitams.
Nojaus nuogumo istorija
Garsiausia Chamo istorija užfiksuota Pradžios knygoje 9 skyriuje. Po tvano Nojus įveisė vynuogyną, pagamino vyno, apsvaigo ir nuogas atsigulė savo palapinėje:
“Nojus paragavo vyno, apsvaigo ir nuogas atsigulė savo palapinėje.” (Pr 9, 21)
Chamas pamatė savo tėvo nuogumą ir apie tai pranešė broliams. Semas ir Jafetas, iš pagarbos, pridengė tėvą, atsisukę nugara, kad neregėtų nuogumo.
Kai Nojus prabudo ir sužinojo, kas įvyko, jis neišplūdo tiesiogiai Chamo, bet prakeikė jo sūnų Kanaanitą:
“Tebūna Kanaanas prakeiktas! Tebūna jis mažiausias tarp savo brolių, jų vergas!” (Pr 9, 25)
Ši istorija ilgai kėlė daug diskusijų. Ką tiksliai padarė Chamas? Paprasčiausias aiškinimas – jis nepagarbiai pasielgė, pamatęs tėvą nuogą ir apie tai juokėsi ar skleidė žinią. Kiti aiškintojai spėja, kad Chamo veiksmas galėjo būti rimtesnis (pvz., tėvo pažeminimas ar net prievarta), tačiau aiškus atsakymas Biblijoje nepateiktas.
Prakeikimas Kanaanitui, o ne pačiam Chamui, rodo, kad Dievo teismas labiau susijęs su tautų ateitimi nei su asmenine nuodėme. Kanaaniečių tautos vėliau buvo žinomos dėl savo nuodėmingo elgesio ir stabmeldystės.
Viduramžių laikais neteisingai išplito teorija, kad Chamas buvo „juodųjų“ tautų protėvis ir kad prakeikimas pateisino vergiją. Ši idėja nėra pagrįsta Biblija ir buvo griežtai atmesta tiek žydų rabinų, tiek krikščionių teologų. Prakeikimas buvo skirtas Kanaanitui, o ne visoms Chamo linijos tautoms.
Katalikų Bažnyčia ir kiti biblistai pabrėžia, kad bet kokie bandymai teisinti rasizmą ar vergiją remiantis Chamo istorija yra rimtas Rašto iškraipymas.
Chamo istorija moko apie:
- Tėvų ir artimųjų pagarbą, net jų silpnumo akimirkomis.
- Žodžių ir veiksmų pasekmes: net atrodančios menkos nepagarbos gali turėti ilgalaikių padarinių.
- Dievo teisingumą ir gailestingumą: nors Chamo linijoje kilo tautos, priešiškos Izraeliui, Dievas vėliau net iš šių tautų išvedė žmones, kurie tapo išgelbėjimo istorijos dalimi (pvz., moabitė Rūta).