Krikščionių mistikoje terminas excessus mentis (lot. „sielos išėjimas“ arba „proto peržengimas“) apibūdina gilų dvasinį patyrimą, kai žmogaus siela, per maldą ir kontempliaciją, pakyla virš savo žmogiškų ribų ir susivienija su Dievu. Ši sąvoka, ypač išplėtota viduramžių teologų, tokių kaip šv. Bonaventūra, atspindi mistinį kelią, kuriame siela peržengia racionalų mąstymą ir pasineria į dieviškąją meilę.
Terminas excessus mentis kyla iš lotynų kalbos, kur excessus reiškia „išeiti už“, „peržengti“, o mentis – „protas“ arba „siela“. Krikščionių mistikoje jis apibūdina būseną, kai siela, apšviesta dieviškosios malonės, pakyla virš žemiškų minčių, jausmų ir net racionalaus proto, kad tiesiogiai patirtų Dievo buvimą. Ši būsena dažnai siejama su ekstaze, tačiau excessus mentis nėra tik emocinis ar psichologinis išgyvenimas – tai gilus teologinis ir dvasinis susivienijimas su Dievu.
Sąvoka ypač išryškėjo šv. Bonaventūros (1217–1274) veikale Itinerarium mentis in Deum (Sielos kelias į Dievą), kur jis aprašo sielos kelionę per tris etapus: kūrinijos kontempliaciją, savirefleksiją ir galutinį susivienijimą su Dievu. Paskutiniame etape, vadinamame excessus mentis, siela „išeina“ iš savęs, atsisakydama racionalaus mąstymo, ir pasineria į „tamsiąją naktį“ – mistinį Dievo patyrimą, kuriame meilė ir malonė pakeičia žinojimą.
Excessus mentis idėja remiasi krikščionių mistikos tradicija, kurią formavo Bažnyčios Tėvai, tokie kaip šv. Augustinas, ir neoplatonizmo įtaka, ypač per Pseudo-Dionisijaus Areopagito darbus. Pagrindiniai teologiniai principai, susiję su excessus mentis, yra šie:
- Dievo transcendencija: Dievas yra anapus žmogaus proto ir juslių, todėl Jo patyrimas reikalauja peržengti įprastą mąstymą. Excessus mentis yra sielos šuolis į šią transcendentinę tikrovę.
- Malonės būtinybė: Siela negali pasiekti excessus mentis savo jėgomis – tai Dievo malonės dovana, kurią žmogus priima per maldą, nuolankumą ir atsidavimą.
- Meilės viršenybė: Bonaventūra pabrėžia, kad excessus mentis pasiekiamas ne per intelektą, o per meilę (amor). Siela, degdama meile Dievui, atsisako savęs ir susivienija su Juo.
Ši būsena dažnai lyginama su šv. Pauliaus aprašytu patyrimu (2 Kor 12:2–4), kai jis buvo „pagautas iki trečiojo dangaus“ ir girdėjo „neapsakomus žodžius“. Tai rodo, kad excessus mentis yra ne tik viduramžių koncepcija, bet ir turi šaknis ankstyvojoje krikščionybėje.
Excessus Mentis Bonaventūros mokyme
Šv. Bonaventūra, pranciškonų teologas, excessus mentis laikė aukščiausiu mistinio kelio etapu. Jo veikale Itinerarium mentis in Deum jis aprašo, kaip siela, kontempliuodama Dievo pėdsakus kūrinijoje ir Jo atspindį sielos gebėjimuose (atmintyje, intelekte ir valioje), galiausiai peržengia save ir pasineria į Dievo slėpinį. Šis „išėjimas“ reikalauja:
- Racionalumo atsisakymo: Siela turi palikti loginį mąstymą ir pasitikėti dieviškąja „tamsa“, kurią Bonaventūra vadina caligo ignorantiae („nežinojimo tamsa“).
- Saviatsisakymo: Siela atsisako savanaudiškumo ir visiškai atsiduoda Dievo valiai.
- Šv. Pranciškaus pavyzdžio: Bonaventūra, įkvėptas šv. Pranciškaus Asyžiečio stigmų patyrimo, matė excessus mentis kaip meilės Dievui kulminaciją, kurią simbolizuoja kryžius.
Bonaventūros mokyme excessus mentis nėra vienkartinis įvykis, bet procesas, kuriame siela vis labiau artėja prie Dievo per maldą ir kontempliaciją.
Excessus Mentis ir kitos mistinės tradicijos
Excessus mentis idėja turi paralelių kitose krikščionių mistikų mokymuose:
- Šv. Jonas nuo Kryžiaus: Jo „tamsiosios nakties“ koncepcija atspindi panašų sielos peržengimą, kai ji, išvalyta nuo prisirišimų, susivienija su Dievu.
- Meisteris Eckhartas: Vokiečių mistikas pabrėžė sielos „gimimą Dievuje“, kuris primena excessus mentis kaip savęs peržengimą.
- Pseudo-Dionisijus: Jo apofatinė teologija, pabrėžianti Dievo nepažinumą, padėjo pagrindą idėjai, kad Dievą galima patirti tik per nežinojimą ir meilę.
Šios tradicijos rodo, kad excessus mentis yra universalus mistinis principas, kviečiantis tikinčiuosius ieškoti Dievo ne tik per žinojimą, bet ir per gilų dvasinį atsidavimą.
Excessus mentis koncepcija turėjo didelę įtaką viduramžių krikščionių dvasingumui, ypač pranciškonų ir dominikonų ordinuose. Ji pabrėžė, kad kiekvienas tikintysis, per maldą ir nuolankumą, gali siekti tiesioginio Dievo patyrimo. Ši idėja taip pat paveikė krikščionių meną ir literatūrą, kur mistiniai išgyvenimai dažnai vaizduojami kaip sielos „skrydis“ į dangų ar susivienijimas su Kristumi.
Šiuolaikiniame kontekste excessus mentis išlieka aktualus tiems, kurie ieško gilesnio dvasinio ryšio. Jis primena, kad tikėjimas nėra vien intelektualinis veiksmas, bet ir širdies kelionė, reikalaujanti atsidavimo ir pasitikėjimo Dievo malone.
Excessus mentis – sielos išėjimas – yra viena iš giliausių krikščionių mistikos idėjų, kviečianti tikinčiuosius peržengti savo ribas ir susivienyti su Dievu per meilę ir malonę. Šv. Bonaventūros ir kitų mistikų mokymuose tai nėra tik elitinis patyrimas, bet kelias, atviras kiekvienam, kuris siekia Dievo nuoširdžiai. Excessus mentis primena, kad tikrasis Dievo pažinimas kyla ne iš proto, o iš širdies, kuri, atsisakiusi savęs, pasineria į dieviškąją paslaptį. Ši idėja išlieka įkvepiančiu kvietimu ieškoti transcendentinio ryšio, peržengiant kasdienybės ribas.