Pagal Senąjį Testamentą, izraelitai, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo palikuonys, gyveno Egipte kelis šimtmečius po to, kai Juozapas, vienas iš Jokūbo sūnų, tapo įtakingu faraono patarėju (Pradžios knyga). Tačiau laikui bėgant izraelitai buvo pavergti ir patyrė sunkią priespaudą. Apie XIII a. pr. Kr. (tradicinė data, siejama su Išėjimu, nors tiksli data diskutuotina), Dievas pašaukė Mozę, izraelitą, užaugusį Egipto rūmuose, vadovauti savo tautai iš vergovės į Pažadėtąją žemę – Kanaaną.
Mozė, gavęs Dievo įsakymą, kartu su broliu Aaronu reikalavo, kad faraonas (dažnai siejamas su Ramziu II, nors Biblija jo vardo nenurodo) paleistų izraelitus. Faraonas atsisakė, todėl Dievas pasiuntė dešimt Egipto bausmių (pvz., krauju pavirtę vandenys, varlės, tamsa), kurios nusiaubė šalį (Iš 7–12). Galiausiai, po dešimtosios bausmės – pirmagimių mirties – faraonas leido izraelitams išeiti. Apie 600 000 izraelitų vyrų, kartu su moterimis, vaikais ir mišria minia, paliko Egiptą – šis įvykis vadinamas Išėjimu (Iš 12:37–42).
Persekiojimas prie Raudonosios jūros
Izraelitams išvykus, faraonas persigalvojo, supratęs, kad prarado vergų darbo jėgą. Jis surinko galingą kariuomenę, įskaitant 600 rinktinių kovos vežimų, raitelius ir pėstininkus, ir leidosi vytis izraelitų (Iš 14:5–9). Izraelitai, vadovaujami Mozės, buvo pasiekę Raudonąją jūrą (hebr. Yam Suf, kartais verčiama kaip „Nendrių jūra“) ir atsidūrė spąstuose: priešais buvo jūra, o už jų – artėjanti Egipto kariuomenė.
Izraelitai puolė į paniką, kaltindami Mozę, kad šis atvedė juos į mirtį (Iš 14:11–12). Tačiau Mozė, Dievo įkvėptas, nuramino tautą, sakydamas: „Nebijokite! Stovėkite tvirtai ir pamatysite Viešpaties išgelbėjimą!“ (Iš 14:13). Dievas įsakė Mozei ištiesti savo lazdą virš jūros, pažadėdamas padaryti kelią izraelitams.
Stebuklas: jūros perskyrimas
Naktį Dievas pasiuntė stiprų rytų vėją, kuris perskyrė Raudonosios jūros vandenis, sukūręs sausą kelią su vandens „sienomis“ iš abiejų pusių (Iš 14:21–22). Be to, Dievo angelas ir ugnies bei debesies stulpas, lydėjęs izraelitus, atsistojo tarp jų ir egiptiečių, sulaikydamas faraono kariuomenę iki ryto (Iš 14:19–20). Izraelitai, vedami Mozės, saugiai perėjo jūrą sausuma.
Rytą egiptiečiai, pamatę kelią, puolė vytis izraelitų. Tačiau Dievas sutrikdė jų gretas: vežimų ratai įstrigo, kariuomenė paniro į chaosą (Iš 14:24–25). Kai izraelitai pasiekė kitą krantą, Dievas įsakė Mozei vėl ištiesti lazdą. Vandenys sugrįžo į savo vietą, užliedami visą Egipto kariuomenę – „nepalikdami nė vieno gyvo“ (Iš 14:26–28). Faraonas, jei ir buvo su kariuomene (Biblija to nepatikslina), greičiausiai taip pat žuvo, nors kai kurios tradicijos teigia, kad jis liko gyvas.
Išvydę Egipto kariuomenės žūtį, izraelitai pagarbino Dievą už išgelbėjimą. Mozė ir tauta giedojo padėkos giesmę, žinomą kaip „Mozės giesmė“ (Iš 15:1–18), šlovindami Dievo galybę: „Viešpats yra mano stiprybė ir giesmė, jis tapo mano išgelbėtoju.“ Mozės sesuo Mirjama vedė moteris šokyje su būgneliais, šventindamos pergalę (Iš 15:20–21). Šis įvykis tapo izraelitų tikėjimo pagrindu, įtvirtindamas jų pasitikėjimą Dievo apsauga.
Teologiškai Egipto kariuomenės žūtis laikoma Dievo teisingumo ir išgelbėjimo aktu:
- Dievo galios demonstravimas: Perskyręs jūrą ir sunaikinęs egiptiečius, Dievas parodė savo viršenybę prieš Egipto dievus ir faraono galią, kuris buvo laikomas dieviška būtybe.
- Išgelbėjimas: Įvykis įkūnijo Dievo pažadą išvaduoti izraelitus iš vergovės, įtvirtindamas Sandorą, kuri vėliau buvo užantspauduota Sinajaus kalne.
- Teisingumas: Egiptiečiai, pavergę ir kankinę izraelitus, patyrė Dievo bausmę, atspindinčią biblinę „akis už akį“ principą.
- Tikėjimo stiprinimas: Stebuklas sustiprino izraelitų tikėjimą Moze kaip Dievo tarnu ir Dievo, kaip jų gynėjo, galia.
Nors Raudonosios jūros perskyrimas yra religinis pasakojimas, mokslininkai ir archeologai diskutuoja apie jo istorinį pagrindą:
- Vietovė: Hebrajiškas terminas Yam Suf gali reikšti ne tik Raudonąją jūrą, bet ir šiauriau esančias pelkėtas vietoves, pvz., Sueco įlankos apylinkes ar Bitterio ežerus. Kai kurie mokslininkai siūlo, kad stiprus vėjas galėjo sukelti potvynio efektą, atidengdamas seklumas, kurias izraelitai perėjo.
- Archeologiniai įrodymai: Tiesioginių Egipto kariuomenės žūties įrodymų (pvz., vežimų ar ginklų liekanų) Raudonojoje jūroje nerasta, tačiau tai nenuostabu, nes organinės medžiagos greitai suyra. Kai kurie tyrėjai nurodo Egipto tekstus, pvz., Merneptaho stelą (apie 1208 m. pr. Kr.), kurioje minima Izraelio gentis, kaip netiesioginį Išėjimo laikotarpio patvirtinimą.
- Gamtos reiškiniai: Kai kurie mokslininkai siūlo, kad perskyrimą galėjo sukelti gamtos reiškiniai, pvz., stiprus vėjas ar cunamis, tačiau Biblija pabrėžia Dievo įsikišimą, o ne natūralias priežastis.
Reikšmė religinėse tradicijose
- Judaizmas: Raudonosios jūros stebuklas yra centrinis Pesacho (Perėjimo) šventės, švenčiamos izraelitų išvadavimo garbei, elementas. Mozės giesmė skaitoma sinagogose, o įvykis simbolizuoja Dievo Sandorą su Izraeliu.
- Krikščionybė: Krikščionys Raudonosios jūros perskyrimą laiko Kristaus išgelbėjimo prefigūracija. Jūros perėjimas simbolizuoja krikštą, išvadavimą iš nuodėmės (1 Kor 10:1–2). Įvykis taip pat siejamas su apaštalo Petro, apie kurio kankinystę klausei anksčiau, mokymu apie ištikimybę Dievui.
- Islamas: Korane (Sura 26:52–68, Sura 7:138) aprašomas panašus įvykis, kur Mozė (Musa) perskiria jūrą Dievo valia, o faraono kariuomenė paskęsta. Islamo tradicija pabrėžia Dievo gailestingumą ir teisingumą, o Mozė laikomas vienu iš didžiųjų pranašų.
Raudonosios jūros stebuklas įkvėpė daugybę meno kūrinių, literatūros ir muzikos kūrinių. Pavyzdžiui, Cecilo B. DeMille’o filmas „Dešimt įsakymų“ (1956 m.) dramatiškai vaizduoja šį įvykį, o Georgo Friedricho Händelio oratorija „Izraelis Egipte“ šlovina Mozės giesmę. Įvykis taip pat tapo laisvės ir išsilaisvinimo simboliu, įkvėpusiu įvairius judėjimus, įskaitant vergovės panaikinimą XIX a.