Stoicizmas – tai gyvenimo praktika, gimusi triukšmingame ir žiauriame senovės pasaulyje. Jis atsirado ne akademijos tylos kambariuose, o po atviru dangumi – ant stelos, aikštėje, po portiku, tarp minios. Zeno iš Kitiono, įkūręs stoikų mokyklą Atėnuose, nepasirinko uždaros filosofijos – jis rinkosi pasaulį kaip savo klasę. Stoikas netiki, kad laimė randama malonumuose ar išoriniame pasaulyje. Priešingai – jis įsitikinęs, kad žmogaus dvasinė laisvė kyla tik tada, kai nustoji priklausyti nuo to, kas nėra tavo valioje. Šaltis, skausmas, mirtis, šlovė, pinigai – visa tai yra svetima. Tik tavo požiūris į tai – tavo.
Stoicizmas moko, kad pasaulis valdomas logos – racionalaus dėsningumo, dieviškosios tvarkos, kuri nepriklauso nuo žmogaus norų. Išmintis yra mokėjimas sutikti su šia tvarka, neprieštarauti būties eigai. Tai ne pasidavimas, bet giliausias žmogaus išdidumas – pasitikti gyvenimą su tuo, kas jis atneša, ir neišsigąsti. Epiktetas, buvęs vergas, tapęs vienu iš svarbiausių stoikų balsų, pabrėžė, kad niekas negali tavęs pažeminti, jeigu tu pats savęs nepažemini. Stoikas niekada nesako „kodėl man tai nutiko?“, bet klausia „ką dabar su tuo daryti?“.
Tiek Markas Aurelijus, Romos imperatorius, tiek vergas Epiktetas sutaria: dorybė – vienintelė tikra vertybė. Viskas kita – likimo žaislas. Sveikata, turtas, net vaikai – tai tik „indiferentai“, kaip jie vadino: nei geri, nei blogi savaime, bet tampantys gerais ar blogais tik per tai, kaip mes su jais elgiamės. Jei žmogus gyvena pagal prigimtį, laikosi teisingumo, saikingumo, išminties ir tvirtumo, jis jau pasiekė gyvenimo tikslą. Jis tampa savimi net tada, kai jam niekas nepaklūsta – net jo kūnas, net valstybė, net draugai.
Stoicizmas nėra šaltumas. Tai nėra akmeninis veidas. Tai – gyvas vidinis žinojimas, kad tu negali kontroliuoti išorės, bet gali būti laisvas jos akivaizdoje. Kai mirtis ateina, stoikas nesiblaško – nes mirtis nėra nei blogis, nei priešas, tik natūralus ciklo taškas. Kai neteisybė ištinka, stoikas reaguoja ne kerštu, bet ramybe. Kai likimas atima viską, stoikas žino, kad esmė nebuvo išorėje. Iš čia ir ta jo tylioji jėga – lyg akmuo audroje, kuris ne dėl to tvirtas, kad nemato audros, o dėl to, kad jo prigimtis būti tvirtam.
Šiais laikais stoicizmas pritaikomas psichologijoje, versle, net sporte – bet jo šerdis išlieka dvasinė. Tai gyvenimas, kuris neturi pretenzijų keisti pasaulį, bet nori nepasiduoti jo chaosui. Tai gyvenimas, kuris renkasi aiškumą vietoj aistrų, veiksmą vietoj aimanavimo, dorybę vietoj aplodismentų. Stoikas nesislepia nuo gyvenimo, bet kiekvieną dieną sako: „Jeigu tai man skirta – aš pasiruošęs.“ Ir eina toliau.