Triadizmas – tai neoficialus terminas, apibūdinantis religinę ar mitologinę sistemą, kurioje garbinami trys dievai, dažnai sudarantys dieviškąją triadą, simbolizuojančią tam tikrą kosminę ar funkcinę pusiausvyrą. Skirtingai nuo diteizmo (dviejų dievų) ar politeizmo (daug dievų), triadizmas pabrėžia būtent trijų dievybių svarbą, kurios gali būti susijusios kaip šeima, funkcinės roles ar kosminiai principai. Terminas nėra plačiai vartojamas šiuolaikinėje teologijoje, bet naudojamas kaip istorinė ar mitologinė kategorija.
Pagrindinės savybės:
- Trijų dievų garbinimas: Triadizmas išskiria tris dievybes, kurios dažnai veikia kaip vieninga grupė, atspindėdamos skirtingas, bet papildančias funkcijas (pvz., kūrimas, palaikymas, naikinimas).
- Simbolinė pusiausvyra: Triada dažnai simbolizuoja harmoniją, cikliškumą ar pilnatvę, kur kiekviena dievybė papildo kitas.
- Kultūrinis kontekstas: Triados būdingos įvairioms senovės religijoms, kur jos rodo visuomenės vertybes ar kosmologiją.
Istoriniai pavyzdžiai:
- Senovės Egiptas: Osiris, Izidė, Horas sudarė dieviškąją šeimą. Osiris (mirties ir pomirtinio gyvenimo dievas), Izidė (motinystės ir magijos deivė) ir Horas (dangaus ir karališkumo dievas) simbolizavo gyvenimo, mirties ir atgimimo ciklą.
- Hinduizmas: Trimūrti („triformė dievybė“) – Brahma (kūrėjas), Višnus (palaikytojas) ir Šiva (naikintojas). Ši triada rodo kosminį ciklą: kūrimą, išlaikymą ir transformaciją.
- Senovės Roma: Kapitolijaus triada – Jupiteris (dangaus ir valdžios dievas), Junona (karalienė ir motinystės deivė) ir Minerva (išminties ir amatų deivė). Jie buvo garbinami Romos Kapitolijaus kalvoje kaip valstybės globėjai.
- Keltai: Kai kuriose keltų tradicijose triados buvo svarbios, pvz., Morrígan, Badb, Macha – karo ir likimo deivės, dažnai vaizduojamos kaip trijų aspektų vienovė.
- Krikščionybė: Nors triadizmas kaip terminas retai taikomas, krikščionių Šventoji Trejybė (Tėvas, Sūnus, Šventoji Dvasia) kartais lyginama su triadine struktūra, tačiau tai monoteistinė koncepcija, o ne triadizmas politeistiniame kontekste.
Lietuvių pagoniškoje mitologijoje aiškios triadizmo sistemos nėra užfiksuota dėl fragmentiškų šaltinių ir politeistinio tikėjimo pobūdžio. Tačiau galima įžvelgti trijų dievybių grupių svarbą liaudies tradicijose ar rekonstrukcijose:
- Perkūnas, Žemyna, Velnias: Perkūnas (dangaus ir tvarkos dievas), Žemyna (žemės ir derlingumo deivė) ir Velnias (chaoso ar požemio jėga) galėjo sudaryti simbolinę triadą, atspindinčią dangų, žemę ir požemį. Tačiau tai labiau spekuliatyvu, nes nėra tiesioginių įrodymų apie jų garbinimą kaip oficialios triados.
- Neopagoniškame judėjime (pvz., Romuva) kartais pabrėžiamos trys kosminės jėgos (dangus, žemė, požemis), bet tai nėra griežtas triadizmas, o labiau eklektiškas mitologijos aiškinimas.
Skirtumai nuo kitų sistemų:
- Diteizmas: Tiki dviem dievais, dažnai priešiškais ar papildančiais (pvz., Ahura Mazda ir Angra Mainyu zoroastrizme), o triadizmas išskiria tris dievybes.
- Politeizmas: Apima daug dievų be specifinio trijų išskyrimo, tuo tarpu triadizmas pabrėžia triados svarbą.
- Monoteizmas: Tiki vienu dievu, o triadizmas yra politeistinė struktūra, nors triada gali būti iškeliama virš kitų dievų.
- Eklektika: Jungia įvairių tradicijų elementus, o triadizmas yra specifinė trijų dievų garbinimo forma.
Triadizmas rodo senovės kultūrų polinkį struktūrizuoti kosmosą per trijų elementų pusiausvyrą, kuri dažnai simbolizuoja pilnatvę ar cikliškumą (pvz., pradžia, vidurys, pabaiga). Nors terminas retai vartojamas šiuolaikinėje teologijoje, jis padeda suprasti, kaip skirtingos religijos organizavo savo dievybes į simbolines grupes, atspindėdamos visuomenės vertybes ar pasaulėžiūrą. Triados taip pat turi universalią simbolinę reikšmę, matomą ne tik religijoje, bet ir filosofijoje ar mene.