Šventoji Apolonija (m. apie 249 m.) yra krikščionių kankinė, gyvenusi Aleksandrijoje, Egipte, III a. Ji laikoma dantų ligų ir odontologų globėja dėl savo kankinystės pobūdžio – persekiojimų metu jai buvo išmušti dantys, prieš sudeginant ant laužo. Apolonija yra gerbiama tiek Romos katalikų, tiek Rytų ortodoksų bažnyčiose kaip tikėjimo ir ištvermės pavyzdys, pasirinkusi mirtį, o ne atsižadėjimą Kristaus.
Jos šventė minima vasario 9 d., o ikonografijoje ji dažnai vaizduojama laikanti dantį replėse arba su kankinystės palmės šakele. Kaip teigia šventasis Augustinas, komentuodamas ankstyvųjų kankinių aukas: „Jų kančia yra mūsų mokymas, jų drąsa – mūsų įkvėpimas.“
Apie Apolonijos gyvenimą žinoma nedaug, nes istoriniai šaltiniai riboti. Pagrindinis informacijos šaltinis yra vyskupo Dionisijaus Aleksandriečio laiškas, išlikęs per Eusebijaus „Bažnyčios istoriją“ (Historia Ecclesiastica). Apolonija buvo pagyvenusi krikščionė, tikėtina diakonė, gyvenusi Aleksandrijoje – viename svarbiausių to meto krikščionybės centrų. III a. Aleksandrija buvo įvairių kultūrų ir religijų miestas, tačiau krikščionys dažnai susidurdavo su persekiojimais.
Apolonijos kankinystė įvyko per imperatoriaus Decijaus persekiojimus (249–251 m.), kai krikščionys buvo verčiami aukoti pagonių dievams arba susidurti su mirtimi. Pasak Dionisijaus, 249 m. Aleksandrijoje kilo pogromas prieš krikščionis, kurį kurstė vietos pagonių minia, dar prieš oficialų Decijaus ediktą.
Dionisijaus laiške aprašoma, kad Apolonija buvo suimta per antikrikščionišką riaušę. Minia, siekdama ją pažeminti ir priversti atsižadėti tikėjimo, išmušė jai dantis – galimai akmenimis ar įrankiais. Nepaisydama skausmo, Apolonija atsisakė aukoti pagonių dievams. Kai buvo pagrasinta sudeginti gyvą, ji, užuot išsižadėjusi Kristaus, pati šoko į liepsnojančią laužą, taip pasirinkdama kankinio mirtį.
Šis jos aktas buvo laikomas šventu pasiaukojimu, o ne savižudybe, nes, kaip aiškino ankstyvieji Bažnyčios tėvai, tokios kankinių aukos buvo Dievo valios išpildymas. Apolonijos drąsa įkvėpė kitus krikščionis, o jos istorija greitai pasklido po Bažnyčią.
Apolonijos kankinystės detalė – išmušti dantys – lėmė jos, kaip dantų ligų ir odontologų globėjos, statusą. Viduramžiais tikintieji pradėjo melstis Apolonijai, prašydami pagalbos nuo dantų skausmo ar kitų burnos problemų. Jos atvaizdai, laikantys dantį ar reples, tapo populiarūs Europoje, ypač odontologų gildijose. Pavyzdžiui, Prancūzijoje ir Italijoje iki XIX a. odontologai naudojo Apolonijos ikonas kaip savo profesijos simbolį.
Kaip teigiama vienoje viduramžių maldoje: „Šventoji Apolonija, tu, kuri ištvėrei kančią dėl Kristaus, melsk už mus, kenčiančius dantų skausmą, ir vesk mus į amžinąją ramybę.“
Šventoji Apolonija yra reikšminga kelioms grupėms:
- Krikščionys: Apolonija gerbiama kaip kankinė, įkūnijanti drąsą ir ištikimybę Kristui. Jos Anglų ir katalikų bažnyčiose ji dažnai vaizduojama su palmės šakele, simbolizuojančia kankinystę, arba laikanti dantį replėse.
- Odontologai ir pacientai: Kaip dantų globėja, ji yra populiari tarp odontologų ir tų, kurie kenčia nuo dantų problemų. Jos atvaizdai puošia odontologijos kabinetus, ypač katalikiškose šalyse.
- Meno istorikai: Apolonijos ikonografija, ypač Renesanso ir Baroko mene, yra tyrimų objektas. Pavyzdžiui, Caravaggio paveikslas „Šv. Apolonija“ (apie 1610 m.) vaizduoja jos kankinystę su dramatišku realizmu.
- Piligrimai: Apolonijos relikvijos, saugomos įvairiose bažnyčiose (pvz., Šv. Apolonijos bažnyčioje Lisabonoje), traukia piligrimus, ieškančius jos užtarimo.
Apolonijos kultas pradėjo plisti netrukus po jos kankinystės III a. Dionisijaus liudijimas padėjo išpopuliarinti jos istoriją, o jos relikvijos buvo paskleistos po Romos imperiją. IV a., krikščionybei tapus legalia, Apolonijos garbinimas sustiprėjo, ypač Aleksandrijoje ir Romoje. Viduramžiais jos, kaip dantų globėjos, vaidmuo išaugo, nes dantų skausmas buvo dažna ir sunki problema, o medicininė pagalba ribota.
Rytų ortodoksų bažnyčioje Apolonija taip pat gerbiama, dažnai vadinama „Aleksandrijos mergele kankine“. Jos šventės minėjimas vasario 9 d. buvo įtrauktas į Romos martirologiją, o jos atminimas išliko per amžius.
Istorijos
- Apolonijos relikvijos Lisabonoje: Lisabonos Šv. Apolonijos bažnyčia saugo jos tariamą relikviją – dantį, kuris, kaip tikima, priklausė kankinei. Kasmet vasario 9 d. bažnyčia organizuoja procesiją, pritraukiančią odontologus ir pacientus iš visos Portugalijos.
- Apolonija odontologų kongrese: 1955 m. Tarptautinė odontologų federacija (FDI) oficialiai pripažino Šv. Apoloniją odontologijos globėja, o jos atvaizdas buvo naudojamas kongreso emblemoje. Ši tradicija tęsiasi ir šiuolaikiniuose odontologų renginiuose.
- Stebuklas Ispanijoje: XVIII a. Sevilijos vienuolyno kronikose užrašyta istorija apie vienuolę, kuri, kęsdama stiprų dantų skausmą, meldėsi Šv. Apolonijai ir kitą rytą skausmas stebuklingai dingo. Šis įvykis sustiprino Apolonijos, kaip globėjos, reputaciją Ispanijoje.
Citatos apie Šventąją Apoloniją
- „Apolonija, per savo kančią, parodė, kad tikras tikėjimas yra stipresnis už kūno skausmą.“ – Šventasis Dionisijus Aleksandrietis
- „Jos kankinystė yra švyturys, rodantis kelią tiems, kurie kenčia dėl Kristaus.“ – Šventasis Ambraziejus
- „Šventoji Apolonija moko mus, kad net didžiausiame skausme galime rasti Dievo stiprybę.“ – Popiežius Benediktas XVI