Setitai – tai viena iš seniausių gnostinių grupių, atsiradusių ankstyvaisiais mūsų eros amžiais, tikriausiai II a. pradžioje. Jie laikė save išskirtiniais žmonėmis – „šviesos palikuonimis“, kilusiais iš biblijinio Seto, Adomo ir Ievos trečiojo sūnaus. Setitai tikėjo, kad Setas ir jo palikuonys buvo išsaugoti kaip „grynosios sielos“, kurios išlaikė ryšį su dieviškąja Pleroma – tikrąja šviesos ir pilnatvės karalyste.
Pagrindinės idėjos:
- Pasaulį sukūrė žemesnės, netobulos dvasinės būtybės – demiurgai.
- Materialus pasaulis yra sugedęs ir yra dvasinės katastrofos pasekmė.
- Tik Seto palikuonys turi „tikrąją kibirkštį“ ir gali grįžti į Pleromą.
- Kristus buvo laikomas dvasine būtybe, nužengusia iš šviesos pasaulio, kad išgelbėtų rinktinius.
Ištakos ir plėtra:
- Setitai susiformavo Artimuosiuose Rytuose, greičiausiai Sirijoje arba Egipte.
- Jų mokymai buvo glaudžiai susiję su ankstyvosiomis krikščioniškomis idėjomis, tačiau setitai vystė atskirą teologiją, kuri vėliau atitolo nuo pagrindinės Bažnyčios mokymo.
- Kai kuriuose tekstuose setitai save vadino „nežinomo Tėvo vaikais“, priešpastatydami save pasaulio masėms, kurios, jų manymu, buvo aklai įkalintos materialume.
Šaltiniai:
- Apie setitus rašo ankstyvieji Bažnyčios tėvai, kaip Ireniejus Lionietis („Prieš erezijas“) ir Epifanijus iš Salamino („Panarion“).
- Setitų raštai, tokie kaip „Seto trys kūriniai“ ar „Hipostazių apreiškimas“, buvo rasti tarp Nag Hamadžio rankraščių XX a.
Įdomios detalės:
- Setitai garbino Seta kaip beveik dievišką figūrą, o kartais ir kaip Kristaus pirmtaką.
- Jie turėjo sudėtingą angelų ir demonų hierarchiją, aiškindami, kaip sielos yra įkalinamos ir kaip jos gali būti išlaisvintos.
- Kai kurie setitai manė, kad demiurgas Jaldabaotas apgaule sukūrė žemę ir netgi per klaidą „pagavo“ dalelę šviesos, sukurdami žmones.
Citata: „Seto palikuonys yra sėkla, kuri išliks, kol pasaulis išnyks.“ (Hipostazių apreiškimas)