Apokrifonas – tai tekstas, susijęs su šventaisiais raštais, bet nepripažįstamas oficialiu Bažnyčios kanonu. Žodis kilęs iš graikų kalbos apokryphos, reiškiančio „paslėptas“, „slaptas“ arba „neatviras“. Ankstyvųjų krikščionių laikais apokrifonais vadinti raštai, kurie buvo laikomi dvasiškai svarbiais ar įdomiais, tačiau dėl įvairių priežasčių – doktrinos neatitikimų, kilmės neaiškumo ar teologinių ginčų – nebuvo įtraukti į Naujojo Testamento ar Senojo Testamento kanoną.
Apokrifonai dažnai perteikia alternatyvius pasakojimus apie Jėzaus, Marijos, apaštalų ar ankstyvųjų krikščionių gyvenimą. Kai kurie apokrifiniai tekstai, kaip antai Apokrifonas apie Joną ar Tomos evangelija, siūlo radikaliai kitokį požiūrį į pasaulio kilmę, žmogaus prigimtį ir išganymą, ypač gnostiniuose kontekstuose. Tokie raštai buvo skaitomi tam tikrose krikščionių bendruomenėse, bet oficialioji Bažnyčia juos vertino atsargiai arba atmetė.
Svarbu atskirti: ne visi apokrifai buvo laikomi klaidingais ar pavojingais. Kai kurie buvo gerbiami kaip pamaldūs raštai, tinkami asmeninei maldai ar dvasiniam apmąstymui, tačiau neturintys doktrininės galios.