Ar žmogus, pasiekęs dangų – amžinosios bendrystės su Dievu būseną – gali būti „pervestas“ ar „nukeltas“ į pragarą? Šis klausimas, liečiantis Dievo gailestingumo, laisvos valios ir amžinybės prigimtį, yra sudėtingas ir retai aptariamas krikščionių teologijoje. Straipsnyje filosofiškai ir teologiškai nagrinėjama šios idėjos galimybė, remiantis Šventuoju Raštu, teologais ir filosofais.
Biblijoje dangus vaizduojamas kaip galutinė būsena, kur išgelbėtos sielos patiria amžiną džiaugsmą Dievo akivaizdoje (Apr 21, 4: „Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių.“). Nėra tiesioginių užuominų, kad iš dangaus galima būtų „nukristi“ į pragarą. Jėzaus žodžiai apie išganymą, pavyzdžiui, Jn 10, 28 („Niekas neišplėš jų iš mano rankos“), pabrėžia išgelbėjimo pastovumą. Tačiau Liuciferio ir puolusių angelų nuopuolis (plg. Iz 14, 12–15) rodo, kad net būtybės, buvusios Dievo artumoje, gali pasirinkti atsiskyrimą, kelia klausimą apie laisvos valios ribas amžinybėje.
Katalikų mokyme dangus laikomas negrįžtama būsena, nes sielos pasirinkimas po mirties yra galutinis. Šv. Tomas Akvinietis (Summa Theologica) teigė, kad danguje siela, visiškai suvienyta su Dievu, nebegali pasirinkti nuodėmės, nes jos valia yra tobulai suderinta su Dievo valia. Popiežius Benediktas XVI enciklikoje Spe Salvi (2007) aprašė dangų kaip „buvimą Dievo meilėje“, kuri yra neatskiriama nuo išgelbėtos sielos.
Tačiau kai kurie teologai, tokie kaip Hansas Ursas von Balthasaras, svarstė apie laisvos valios dinamiką. Jei laisva valia išlieka amžinybėje, teoriškai siela galėtų „atmesti“ Dievą net danguje, kaip tai padarė puolę angelai. Vis dėlto von Balthasaras pabrėžė, kad tokia galimybė yra labai hipotetinė, nes dangaus būsena transformuoja sielą, pašalindama bet kokį polinkį į nuodėmę.
Filosofiškai klausimas apie perėjimą iš dangaus į pragarą liečia laisvos valios ir amžinybės santykį. Jeanas-Paulis Sartre’as (Būtis ir niekis) teigė, kad žmogaus laisvė yra nuolatinė, todėl net amžinybėje galimi radikalūs pasirinkimai. Tačiau C. S. Lewisas knygoje Didžiosios skyrybos siūlė, kad dangus ir pragaras yra ne vietos, o pasirinkimų pasekmės: danguje esanti siela, pasirinkusi Dievą, negali „persigalvoti“, nes jos esminis pasirinkimas jau įtvirtintas.
Klausimas taip pat kelia Dievo teisingumo ir gailestingumo dilemą. Jei Dievas leidžia sielai palikti dangų, ar tai neprieštarauja Jo pažadui apie amžiną džiaugsmą? O jei neleidžia, ar tai neriboja laisvos valios?
Žydų misticizme (Zohar) dangus (Gan Eden) laikomas negrįžtama būsena, o islamo tradicijoje Koranas (Sura 2, 25) aprašo rojų kaip amžiną atlygį, be užuominų apie jo praradimą. Budizme ir hinduizme išsilaisvinimo būsenos (Nirvana ar Mokša) taip pat laikomos galutinėmis.
Citatos
- Jono evangelija 10, 28: „Aš jiems duodu amžinąjį gyvenimą; jie niekada nepražus, ir niekas neišplėš jų iš mano rankos.“
- Šv. Tomas Akvinietis: „Danguje valia yra taip suvienyta su Dievu, kad nuodėmė tampa neįmanoma.“
- C. S. Lewis, Didžiosios skyrybos: „Dangus yra ten, kur žmogus galutinai pasirenka Dievą.“
Įdomus faktas
Origenas (III a.) svarstė, kad net puolę angelai gali būti išgelbėti (apokatastasis), tačiau niekada neužsiminė, kad iš dangaus galima nukristi į pragarą, rodydamas, kad net radikaliausi teologai laikė dangų negrįžtama būsena.
Ar galima iš dangaus būti perkeltam į pragarą? Krikščionių teologija, remdamasi Šventuoju Raštu ir tokiais mąstytojais kaip Akvinietis, teigia, kad dangus yra galutinė būsena, kur siela, suvienyta su Dievu, nebegali pasirinkti atsiskyrimo. Filosofiniai svarstymai apie laisvą valią palieka vietos spekuliacijoms, tačiau tiek Biblijos, tiek kitų tradicijų tekstai pabrėžia dangaus pastovumą. Galbūt klausimas apie „nukėlimą“ į pragarą yra labiau kvietimas apmąstyti, kaip mūsų pasirinkimai žemėje formuoja amžinybę. Dangus – tai ne tik vieta, o būsena, kur siela galutinai ir laisvai pasirinko Dievą, ir jau negali daugiau nusidėti, nes jos valia yra visiškai suderinta su Dievo valia. Todėl danguje nėra rizikos, kad siela persigalvotų ir pasirinktų blogį – pats dangaus buvimas reiškia galutinį, laisvą ir nepajudinamą pasirinkimą Dievo naudai.
Nors danguje siela nebegali pakeisti savo pasirinkimo, tai nereiškia, kad ji įkalinta. Tikroji laisvė nėra galimybė daryti bet ką, o gebėjimas pilnai ir laisvai rinktis gėrį. Danguje valia visiškai suvienyta su Dievo meile, todėl blogis tampa neįmanomas ne dėl prievartos, bet dėl to, kad širdis natūraliai trokšta tik to, kas gera. Tai laisvė, pasiekusi savo pilnatvę, o ne apribojimas.
Ar velnias, patekęs į dangų, liktų ten amžinai?
Jei Velnias sukčiautų ir pakliūtų į Dangų, ar ten ir liktų? Krikščionių teologija teigia, kad Dievas, kaip viską žinantis (Ps 139, 1–4: „Viešpatie, tu ištyrei mane ir pažįsti“), negali būti apgautas, todėl Šėtono „sukčiavimas“ yra neįmanomas. Net jei hipotetiškai Šėtonas įeitų į dangų, jo maištinga prigimtis, aprašyta kaip galutinis atsiskyrimas nuo Dievo (Apr 20, 10), būtų nesuderinama su dangaus būsena. Šv. Jonas Auksaburnis pabrėžė, kad dangus yra ne vieta, o meilės Dievui būsena, kurios Šėtonas, pasirinkęs neapykantą, negali patirti. Filosofiškai, kaip teigė Sørenas Kierkegaard’as, laisva valia apibrėžia amžinybę: Šėtono valia, nukreipta prieš Dievą, neleistų jam išbūti danguje. C. S. Lewisas pridurtų: „Kiekvienas, kas renkasi blogį, pats save ištremia“ (Didžiosios skyrybos). Taigi, net apgaule patekęs į dangų, Šėtonas neišvengiamai „iškristų“, nes jo širdis lieka pragare.