Apvalymas – tai daugiau nei švara. Tai veiksmas, kuris pasiruošia susitikimui. Liturgijoje apvalomi indai, rankos, net altorius – ne dėl išorinio įspūdžio, bet dėl pagarbos. Tai liudijimas, kad čia vyksta kas daugiau nei apeigos: čia ateina pats Dievas.
Kunigas prieš Eucharistiją tyliai meldžia: „Nuplauk mane, Viešpatie, nuo kaltės“. Po Komunijos, kai duona jau konsekruota ir Dievas buvo duotas tikintiesiems, kruopščiai išvaloma taurė ir patena – kad neliktų nė trupinio. Kiekviena dalelė šventa. Net apvalymo veiksmas tampa pagarbinimu.
Tačiau išorinis apvalymas visada kviečia ir į vidinį. Neužtenka indų švaros, jei širdis aptemusi. Dėl to Bažnyčia moko apie dvasinį apvalymą – apie išpažintį, atgailą, apie tylų apsisprendimą būti Dievo akivaizdoje be kaukių. Dvasiniame gyvenime apvalymas gali reikšti laikotarpius, kai Dievas lyg ir nutyla. Tada žmogus lieka akis į akį su savo tuštuma – ir jei joje pasilieka, Dievas vėl prabyla. Ne todėl, kad pasikeistų, bet todėl, kad širdis tampa pajėgi girdėti.
Šv. Jono evangelijoje skaitome, kaip Jėzus išvaro prekeivius iš Šventyklos. Tai viena iš nedaugelio vietų, kur Jėzus elgiasi ryžtingai ir net griežtai. Kodėl? Nes Šventykla buvo ne turgus, o Tėvo namai. Ir kai tie namai tapo pelno vieta, kai Dievo vardas buvo pavergtas sandoriams, Jėzus jį išlaisvino.
Šis Šventyklos apvalymas kalba ne tik apie anuos laikus. Tai priminimas, kad šventykla esame ir mes – kiekvienas, kuris buvo pakrikštytas. Ir jei Jėzus kadaise valė šventyklą Jeruzalėje, šiandien Jis kviečia leisti Jam apvalyti mūsų širdis. Ne tik nuo netvarkos, bet nuo visko, kas trukdo Dievui būti tarp mūsų. Nuo baimės, apsimestinio tikėjimo, nuo tuščių ritualų, nuo egoizmo. Tai ne bausmė – tai išlaisvinimas.
Tikras apvalymas visada veda prie kryžiaus. Jėzus parodė, kad tik per kryžių ateina gyvybė. Ne apeigos, ne emocijos, o auka. Kryžius – tai vieta, kur Dievas parodė meilę be ribų. Ir tik per šią meilę, per šį skausmingą, bet išganingą apvalymą, galima pasiekti prisikėlimo džiaugsmą.
Apvalymas nėra kartą gyvenime. Jis vyksta vėl ir vėl – Mišiose, maldoje, tylioje vakaro sąžinės peržiūroje. Ir kiekvieną kartą, kai leidžiame Dievui mus paliesti, Jo artumas tampa aiškesnis, Jo šviesa – skaistesnė, o širdis – truputį labiau Jo namai.