Anafora – tai pagrindinė ir švenčiausia Eucharistijos maldos dalis, kurioje įvyksta duonos ir vyno perkeitimas į Kristaus Kūną ir Kraują. Tai širdis to, ką Bažnyčia švenčia Mišiose. Anafora – tai šventas veiksmas, kurio metu dangus ir žemė susilieja viename dėkojimo ir aukos akte.
Žodis „anafora“ graikiškai reiškia „pakėlimas“, „atnaša“. Tai nurodo tiek auką, kuri pakeliama Dievui, tiek tikinčiųjų širdis, kurios drauge su Kristumi kyla Dievo akivaizdon. Kiekviena anafora prasideda kvietimu: „Aukštyn širdis“, į kurį atsakoma: „Keliame jas į Viešpatį.“ Tai ne metafora. Tai realus vidinis judesys – per Eucharistiją žmogus širdimi įtraukiamas į Kristaus auką.
Anaforoje slypi kelios svarbios dalys. Pirmiausia – padėkos malda Dievui Tėvui už kūriniją, istoriją, išganymą. Tada – epiklezė: prašymas, kad Šventoji Dvasia nužengtų ant duonos ir vyno, juos perkeistų, padarytų gyvu Kristaus Kūnu ir Krauju. Po to seka instiucijos žodžiai – tai tie žodžiai, kuriuos pats Jėzus ištarė per Paskutinę vakarienę: „Imkite ir valgykite… Imkite ir gerkite…“ Tai Eucharistijos slėpinio centras. Galiausiai – malda už gyvuosius, mirusius, Bažnyčią, pasaulį.
Romos Bažnyčia turi keletą anaforų, bet pagrindinė ir seniausia – vadinamoji Pirmoji Eucharistinė malda, dar žinoma kaip Romos kanonas. Ji išsaugo seniausią Bažnyčios kalbėseną apie Kristų kaip auką, apie šventuosius, apie dangiškąją liturgiją. Malda tenka ne tik kunigui – nors ją jis ir ištaria, ji aukojama visos bendruomenės vardu.
Anaforos metu kunigas meldžia: „Paliepk savo šventajam angelui nunešti šią auką į Tavo dangiškąjį sostą.“ Tai primena, kad Eucharistija nėra tik žemės veiksmas. Ji iškelia mūsų auką į dangų. Neatsitiktinai anaforos metu giedama ar sakoma „Sanctus“: „Šventas, šventas, šventas Viešpats, Dangaus ir žemės pilnas Tavo garbės“. Tai dangaus liturgijos aidai – mūsų balsas susilieja su angelų šlovinimu.
Anafora moko, kad Eucharistija yra prisiminimas, simbolis ir veiksmas, kuriame dalyvaujame čia ir dabar, bet kuris yra amžinas. Tai vieta, kur atnašaujamas Kristus – tas pats, kuris kentėjo, mirė ir prisikėlė. Kiekviena anafora – tai nepakartojamas Kristaus buvimo ir veikimo įvykis. Ir kiekvienas, kuris jame dalyvauja atvira širdimi, paliečiamas to, kas peržengia laiką.