Purimas – tai viena iš spalvingiausių ir linksmiausių žydų švenčių, švenčiama kaip triukšminga, džiugi pergalės prieš blogį šventė, primenanti seną, bet iki šiol aktualią tiesą: kai atrodo, kad viskas pasmerkta – viskas gali apsiversti.
Purimo šventė kyla iš Esteros knygos, esančios Senajame Testamente (Tanache). Istorija vyksta Persijos imperijoje, valdant karaliui Achašverui (tapatinamam su Kserksu I, apie 5 a. pr. Kr.).
Karaliaus patikėtinis Hamanas, piktas ir valdžios ištroškęs veikėjas, užsimano išnaikinti visus žydus imperijoje, nes žydas vardu Mordechajus atsisako jam nusilenkti. Hamanas numeta „burtus“ (purim reiškia „burtai“) ir parenka datą, kada visa žydų tauta turėtų būti sunaikinta.
Tačiau karaliaus žmona Esteros pasirodo esanti žydaitė. Ji, rizikuodama gyvybe, kreipiasi į karalių ir išgelbsti savo tautą. Hamanas galiausiai nubaudžiamas mirtimi – kaip tik tuo būdu, kokį buvo paruošęs Mordechajui.
Tai istorija apie paslėptą Dievo veikimą, apie drąsą, moterišką išmintį, tautinį išlikimą. Ir apie tai, kaip likimas gali apsiversti.
Purimas švenčiamas 14 Adaro mėnesio dieną (vasarį–kovą), o kai kuriose vietovėse – 15 dieną (vadinamas Šušan Purim). Nors istorija rimta, pati šventė yra triukšminga, teatrališka, linksma ir net pašėlusi.
Pagrindiniai Purimo šventimo elementai:
Esteros knygos skaitymas (megila)
Skaitoma iš specialaus pergamento vakare ir ryte. Kiekvieną kartą, kai ištariamas Hamano vardas, vaikai ir suaugusieji triukšmauja, švilpia, barška gragėmis, kad „ištrintų“ jo vardą iš atminties.
Dovanų siuntimas draugams (mišloch manot)
Dovanojami saldumynai, pyragai, riešutai – tai bendrystės ir taikos ženklas, kad nebūtų pykčių tautoje.
Išmaldos vargšams (matanot laevionim)
Šią dieną niekas neturi būti vienišas ar alkstas – duodama pinigų, maisto, o ypač pasirūpinama vienišais seneliais, našlėmis, vaikais.
Purimo puota (se’udat Purim)
Didelė šventinė vakarienė, kurios metu valgoma, dainuojama, o pagal žydų teisę leidžiama net išgerti tiek, kad nebepažintum Mordechajaus nuo Hamano – simboliškai, kad suprastum: Dievo planuose net priešai gali būti perkeisti.
Purimas primena, kad Esteros istorijoje Dievo vardas neminimas nė karto, bet Jis veikia paslėptai. Todėl švenčiama persirengus, kad būtų pabrėžtas „slaptas Dievas“. Vaikai persirengia karaliais, karalienėmis, raganomis, net Hamanu – viskas virsta žaidimu ir humoru.
Skirtingai nei Pesache ar Yom Kipure, Purime nėra minimos taisyklės, net nėra minimas Dievo vardas, bet jo buvimas jaučiamas kiekviename posūkyje. Tai primena, kad net kai gyvenime atrodo, jog viskas slysta iš rankų, Dievas gali pasirodyti per netikėtą žmogų – per moterį, per tylą, per išmintį.
Purimas – tai šventė, kuri sako: neišsigąsk, kai viskas atrodo prarasta – dar ne vakaras. Net kai Dievas tyli, Jis kuria istoriją. O kai širdis verkia – atsakymas gali ateiti per juoką.