Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.
Šie žodžiai ir kartu su jais atliekamas rankos judesys – žegnojimasis – yra vienas seniausių ir labiausiai atpažįstamų krikščioniškojo pasaulio simbolių. Tai glaustas tikėjimo išpažinimas, kuriame telpa visa krikščionybės esmė: Šventosios Trejybės slėpinys ir Kristaus atliktas atpirkimo darbas ant kryžiaus.
Žegnojimasis atliekamas dešine ranka, ja brėžiant kryžiaus ženklą ant savo kūno ir taip pašventinant mintis, širdį bei darbus. Pirmiausia pirštais paliečiama kakta (sakant „Vardan Dievo Tėvo“), tada ranka leidžiama prie krūtinės („ir Sūnaus“), o galiausiai paeiliui paliečiami kairysis ir dešinysis pečiai („ir Šventosios Dvasios“). Judesys užbaigiamas ištariant „Amen“, kas reiškia patvirtinimą, jog tikite tuo, ką darote.
Lotynų kalboje šis veiksmas vadinamas signum crucis, o pats procesas – signare se cruce, reiškiantis „paženklinti save kryžiumi“. Romaniškosiose kalbose išlaikoma ši lotyniška šaknis: itališkai segno della croce, ispaniškai señal de la cruz, prancūziškai signe de la croix. Anglakalbiai vartoja terminą sign of the cross, vokiečiai – Kreuzzeichen. Rytų krikščionybėje vartojamas graikiškas terminas σημεῖον τοῦ σταυροῦ (sēmeion tou staurou), o rusiškai šis gestas vadinamas крестное знамение (krestnoje znamenije).
Žegnojimosi praktika labai sena. Jau II a. Tertulianas rašė, kad krikščionys „kiekviename žingsnyje pažymi savo kaktas kryžiaus ženklu“. Iš pradžių ženklas buvo daromas tik ant kaktos vienu pirštu. Platus gestas, liečiant pečius, atsirado IV–V a., kai krikščionybė tapo vieša religija.
Šventosios Trejybės formulė: kodėl „Vardan“?
Ši frazė kyla iš Naujojo Testamento, kai prisikėlęs Jėzus siuntė savo mokinius sakydamas: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19). Nors minimi trys asmenys – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, – vartojamas vienaskaitinis žodis „vardan“ (lot. in nomine). Tai pabrėžia pamatinę krikščionybės tiesą: tikima ne į tris dievus, bet į vieną Dievą trijuose asmenyse. Šis kalbinis niuansas saugo tikėjimo vienybę.
Žegnojimosi prasmė
Žegnojimasis yra tiek fizinis, tiek dvasinis veiksmas, apjungiantis žmogaus protą, jausmus ir valią. Tikintieji šį ženklą naudoja vedami kelių pagrindinių intencijų:
Šventosios Trejybės šlovinimas. Tai tiesioginis Dievo pripažinimas savo gyvenimo Viešpačiu.
Kryžiaus aukos prisiminimas. Judesys brėžia kryžiaus formą, primindamas Jėzaus kančią, mirtį ir prisikėlimą.
Krikšto pažado atnaujinimas. Žegnodamiesi simboliškai sugrįžtame į savo krikšto akimirką.
Įžengimas į maldą. Žegnojimasis padeda atsiriboti nuo kasdienybės ir susitelkti į Dievą.
Apsauga ir laiminimas. Tradiciškai tikima, kad Kryžiaus ženklas saugo nuo blogio ir pagundų.
Žegnojimosi būdai skirtingose tradicijose
1. Katalikų tradicija (Vakarų apeigos)
– Ranka: visada dešinė.
– Pirštai: dažniausiai ištiestas delnas (penki pirštai – penkios Kristaus žaizdos).
– Tvarka: Kakta – Krūtinė – Kairysis petys – Dešinysis petys.
2. Stačiatikių ir Rytų katalikų tradicija (Rytų apeigos)
– Pirštai: trys suglausti (Trejybė), du prilenkti (dvi Kristaus prigimtys).
– Tvarka: Kakta – Krūtinė – Dešinysis petys – Kairysis petys.
3. Mažasis kryžiaus ženklas
Prieš Evangeliją Mišiose nykščiu brėžiami trys maži kryželiai ant kaktos, lūpų ir krūtinės: „Viešpatie, tebūna Tavo žodis mano mintyse, mano lūpose ir mano širdyje.“
„Amen“ – patvirtinimo antspaudas
„Amen“ reiškia „Tikrai“, „Tebūnie taip“, „Tai tiesa“. Tai asmeninis tikėjimo patvirtinimas.
Nuo lotynų iki lietuvių
– Lotynų kalba: signum, signare – „ženklas“, „ženklinti“.
– Senoji vokiečių: segen, segenōn – „palaiminimas“.
– Lenkų: żegnać się – „žegnotis“.
– Lietuvių: „žegnoti“, „žegnotis“ – perimta iš lenkų, išlaikant ženklinimo prasmę.
Kitose kalbose
Lietuvių: Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.
Lotynų: In nomine Patris, et Filii, et Spiritus Sancti. Amen.
Italų: Nel nome del Padre, del Figlio e dello Spirito Santo. Amen.
Vokiečių: Im Namen des Vaters und des Sohnes und des Heiligen Geistes. Amen.
Anglų: In the name of the Father, and of the Son, and of the Holy Spirit. Amen.
Lenkų: W imię Ojca i Syna, i Ducha Świętego. Amen.
Rusų: Во имя Отца и Сына и Святого Духа. Аминь.
Ukrainiečių: В ім’я Отця і Сина і Святого Духа. Амінь.
Viduramžiais žegnojimasis buvo atliekamas visa delno plokštuma, o ne tik pirštų galiukais, kas pabrėžė visos asmenybės įsitraukimą į šį gestą. Be to, senovėje, ypač ankstyvojoje Bažnyčioje, žegnojimasis buvo atliekamas vienu judesiu nuo kairiojo peties link dešiniojo, o ne atvirkščiai, kaip įprasta dabar. Šis judesio krypties pakeitimas siejamas su teologiniu supratimu apie Kristaus pergalę: iš kairės (tamsos, nuodėmės) į dešinę (šviesos, išganymo). Šis subtilus skirtumas rodo, kaip per šimtmečius kito liturginė simbolika ir jos interpretacija.