Lalibelos bažnyčios, esančios Lalibeloje, Etiopijoje, yra vienas įspūdingiausių pasaulio architektūros ir religinio paveldo paminklų. Oficialiai vadinamos uolose iškaltomis Lalibelos bažnyčiomis, jos yra 11 monolitinių bažnyčių kompleksas, iškaltas tiesiogiai iš vulkaninio tufinio akmens XII–XIII a. Šios bažnyčios, priskiriamos UNESCO pasaulio paveldo objektams, yra Etiopijos Ortodoksų Tewahedo Bažnyčios šventovė ir dažnai vadinamos „antruoju Jeruzalės miestu“ dėl jų dvasinės reikšmės ir simbolinio ryšio su Šventąja Žeme.
Lalibelos bažnyčios siejamos su karaliumi Lalibela, Zagvės dinastijos valdovu, kuris valdė Etiopiją maždaug 1181–1221 m. Pagal tradiciją, karalius Lalibela, kurio vardas reiškia „bitės pripažįsta jo valdžią“ (dėl legendos, kad bitės vaikystėje jo neskriaudė), siekė sukurti naują šventąją vietą Etiopijoje, kuri atstotų Jeruzalę po to, kai musulmonų užkariavimai VII–XII a. apsunkino krikščionių piligrimystes į Šventąją Žemę.
Legenda pasakoja, kad Lalibela, gavęs dievišką regėjimą, įsakė iškalti bažnyčias kaip simbolinę Naująją Jeruzalę. Kai kurie šaltiniai teigia, kad jis pats lankėsi Jeruzalėje prieš tapdamas karaliumi, o jo tremtis jaunesniame amžiuje (dėl brolio pavydo) sustiprino jo dvasinį atsidavimą. Po sugrįžimo į sostą Lalibela ėmėsi ambicingo projekto, kuris tapo jo palikimu.
Bažnyčių kompleksas
Lalibelos bažnyčios yra suskirstytos į tris pagrindines grupes, išdėstytas aplink Rohą (dabartinę Lalibelą), ir visos jos iškaltos iš vieno akmens bloko (monolitinės), kas daro jas unikaliomis. Jos sujungtos tuneliais, koridoriais ir kiemais, o jų išdėstymas rodo Jeruzalės topografiją. Kompleksą sudaro:
Pirmoji grupė (Šiaurinė, simbolizuojanti žemiškąją Jeruzalę):
- Bete Medhane Alem („Pasaulio Gelbėtojo namai“): Didžiausia monolitinė bažnyčia pasaulyje, 33,5 m ilgio, 23,5 m pločio, apsupta 34 kolonų. Jos forma primena graikišką kryžių, o viduje saugomas tabot – Sandoros skrynios kopija.
- Bete Maryam („Marijos namai“): Mažesnė, bet puošniausia, laikoma karaliaus Lalibelos mėgstamiausia. Joje yra freskų su bibliniais siužetais ir kryžiaus formos baseinas, naudojamas krikštui.
- Bete Meskel („Kryžiaus namai“): Maža koplyčia su unikaliu kryžiaus motyvu, iškaltu ant lubų.
- Bete Denagel („Mergelių namai“): Skirta kankinėms, galimai vienuolėms.
- Bete Golgotha ir Bete Mikael („Golgotos ir Mykolo namai“): Dviguba bažnyčia, kurioje yra šventovė, prieinama tik vyrams. Joje saugomi karaliaus Lalibelos relikvijai ir reljefai, vaizduojantys apaštalus.
Antroji grupė (Pietinė, simbolizuojanti dangiškąją Jeruzalę):
- Bete Gabriel-Rufael („Gabrieliaus ir Rafaelio namai“): Galimai buvusi karališkąja rezidencija prieš tapdama bažnyčia, su įspūdingais tiltais ir grioviais.
- Bete Merkorios („Merkurijaus namai“): Manoma, kad buvo naudojama kaip kalėjimas arba teismo salė prieš tapdama šventove.
- Bete Amanuel („Emanuelio namai“): Laikoma architektūriškai tobuliausia, su aksumitinės architektūros bruožais (pvz., horizontaliomis ir vertikaliomis linijomis).
- Bete Abba Libanos („Tėvo Libaniečio namai“): Tradiciškai siejama su karaliaus Lalibelos žmona Meskel Kibra, kuri ją pastatė per vieną naktį, padedama angelų.
Trečioji grupė (Vieniša bažnyčia):
- Bete Giyorgis („Šv. Jurgio namai“): Ikoniškiausia bažnyčia, iškalta kryžiaus formos plane, stovinti atskirai. Jos simetrija ir estetika laikomos šedevru. Legenda teigia, kad šv. Jurgis, pasirodęs Lalibelai, paprašė bažnyčios jo garbei.
Aplinkinės struktūros:
- Jordanės upė: Dirbtinis kanalas tarp bažnyčių grupių, simbolizuojantis Jordanės upę Jeruzalėje.
- Adomo kapas: Akmeninė struktūra, siejama su bibline simbolika.
Architektūros unikalumas
Lalibelos bažnyčių išskirtinumas slypi jų statybos metode:
- Monolitinė technika: Vietoj statybos iš akmenų, bažnyčios buvo iškaltos tiesiai iš uolos, pašalinant tūkstančius tonų akmens, kad būtų sukurtos vidinės erdvės, kolonos, arkos ir langai. Tai reikalavo neįtikėtino tikslumo ir inžinerinių žinių.
- Simbolizmas: Bažnyčių išdėstymas ir detalės (pvz., kryžiai, freskos) rodo krikščioniškąją ir hebrajiškąją simboliką, jungdamos Senąjį ir Naująjį Testamentus.
- Aksumitinė įtaka: Kai kurios bažnyčios (pvz., Bete Amanuel) turi bruožų, primenančių Aksumo karalystės architektūrą, pvz., „beždžionės galvos“ raštą.
Statybos mastas kelia diskusijas. Tradicija teigia, kad bažnyčios buvo baigtos per 24 metus, padedant angelams, kurie dirbdavo naktimis. Šiuolaikiniai mokslininkai spėja, kad darbas galėjo trukti kelis dešimtmečius, įtraukiant tūkstančius darbininkų. Kai kurie archeologai siūlo, kad kompleksas galėjo būti pradėtas prieš Lalibelos valdymą ir užbaigtas jo įsakymu.
Religinė ir kultūrinė reikšmė
Lalibelos bažnyčios yra ne tik architektūrinis stebuklas, bet ir gyvas dvasinis centras:
- Piligrimystė: Jos traukia tūkstančius Etiopijos ortodoksų krikščionių, ypač per šventes, tokias kaip Timkat (Krikšto šventė sausį), kai procesijos su tabot lydi giesmes ir šokius.
- Naujoji Jeruzalė: Bažnyčios buvo skirtos atkartoti Šventosios Žemės topografiją, todėl jos tapo alternatyva piligrimystei į Jeruzalę, ypač musulmonų valdymo metu.
- Etiopijos tapatybė: Lalibela simbolizuoja Etiopijos krikščionišką paveldą, jungiantį ją su bibline tradicija (Kebra Nagast teigia, kad etiopai yra Dievo išrinktosios tautos palikuonys).
Bažnyčios iki šiol naudojamos liturgijai, o jų šventovėse saugomi tabot – Sandoros skrynios kopijos, prieinamos tik kunigams. Tai pabrėžia Etiopijos Bažnyčios hebrajišką orientaciją, matomą ir kitose praktikose, pvz., šabo laikymesi ar apipjaustyme.
Iššūkiai ir išsaugojimas
Nors Lalibelos bažnyčios išliko per šimtmečius, jos susiduria su iššūkiais:
- Erozija: Vulkaninis tufas yra trapus, todėl lietus ir temperatūros svyravimai ardo struktūras. Kai kurios bažnyčios (pvz., Bete Merkorios) buvo pažeistos.
- Apsauga: UNESCO, paskelbusi Lalibelą paveldo objektu 1978 m., finansuoja išsaugojimo darbus. 2000-aisiais buvo įrengti laikini stogai, apsaugantys nuo lietaus, tačiau jie sukėlė diskusijų dėl estetikos.
- Turizmas: Lalibela yra populiari turistų vieta, bet masinis lankymas kelia riziką trapioms struktūroms.
XX a. politiniai neramumai, ypač Derg režimas (1974–1991), apribojo Bažnyčios veiklą, tačiau po 1991 m. Lalibela atgavo savo reikšmę kaip dvasinis ir kultūrinis centras.
Įdomūs faktai
- Angelų pagalba: Legenda teigia, kad angelai padėjo kalti bažnyčias naktimis, todėl darbai buvo atlikti neįtikėtinai greitai. Kai kurie mokslininkai spėja, kad tai galėjo būti simbolinis būdas aprašyti darbininkų atsidavimą.
- Bete Giyorgis kryžius: Šv. Jurgio bažnyčios kryžiaus forma matoma iš paukščio skrydžio, o jos įėjimas pasiekiamas per tunelį, kas sustiprina mistinę atmosferą.
- Moterų indėlis: Tradicija pabrėžia karalienės Meskel Kibra vaidmenį, kuri galėjo prisidėti prie Bete Abba Libanos statybos.
- Geografinė simbolika: Bažnyčių grupės rodo Jeruzalės vietas, pvz., Bete Golgotha siejama su Kristaus nukryžiavimo vieta, o Jordanės kanalas – su krikštu.
- Globali šlovė: Lalibelos bažnyčios dažnai lyginamos su Petra Jordanijoje ar Ajanta Indijoje, bet jų gyvas religinis naudojimas daro jas unikaliomis.
Lalibelos uolose iškaltos bažnyčios yra ne tik inžinerijos šedevras, bet ir Etiopijos Ortodoksų Tewahedo Bažnyčios širdis, atspindinti gilų krikščionišką tikėjimą ir ryšį su bibline tradicija. Sukurtos kaip Naujoji Jeruzalė, jos tapo piligrimų ir turistų traukos centru, simbolizuojančiu Etiopijos dvasinę tapatybę. Nepaisant erozijos ir modernių iššūkių, bažnyčios išlieka gyvos, pripildytos giesmių, maldų ir tabot šventumo. Jos liudija karaliaus Lalibelos viziją ir etiopų atsidavimą, kuris per šimtmečius įveikė laiko išbandymus.